Po praėjusią savaitę buvusios gavėnios rekolekcijų pertraukos šiandien grįžtame prie didžios šv. Augustino figūros, apie kurią jau kelis kartus kalbėjau trečiadienio bendrųjų audiencijų metu. Jis yra daugiausiai veikalų palikęs Bažnyčios tėvas, ir šiandien noriu trumpai aptarti tuos veikalus. Kai kurie Augustino raštai esmingai svarbūs ne tik krikščionybės istorijai, bet ir visos Vakarų kultūros formavimuisi; aiškiausias pavyzdys – „Išpažinimai“ (Confessiones): tai viena labiausiai tebeskaitomų ankstyvosios krikščionybės knygų. Hipono vyskupas, panašiai kaip daugelis ankstyvųjų amžių Bažnyčios tėvų, tik nepalyginamai didesniu mastu, padarė didelę ir tvarią įtaką, matomą iš daugybės jo veikalų labai gausios rankraštinės tradicijos.

Keleri metai iki mirties jis pats apžvelgė savo raštus veikale Retractationes, o po jo mirties veikalai buvo surašyti sąvade Indiculus, kurį jo ištikimas bičiulis Posidijus pridūrė prie šv. Augustino biografijos Vita Augustini. Augustino veikalai suregistruoti turint aiškų tikslą išsaugoti jo atminimą tuo metu, kai visą romėniškąją Afriką siaubė vandalų antplūdis; sąraše yra 1300 paties autoriaus sunumeruotų raštų drauge su kitais, „kurių neįmanoma suskaičiuoti, nes jis nepateikė jokio skaičiaus“. Kaimyninio miesto vyskupas Posidijus padiktavo šiuos žodžius būtent Hipone, kur atvyko kaip pabėgėlis ir tapo bičiulio mirties liudininku – jis veikiausiai rėmėsi Augustino asmeninės bibliotekos katalogu. Šiandien išliko daugiau kaip trys šimtai Hipono vyskupo laiškų ir apie šešis šimtus homilijų, tačiau iš pradžių jų buvę kur kas daugiau, gal net nuo trijų iki keturių tūkstančių; tai buvusio retoriaus, nusprendusio sekti Jėzų ir kreiptis ne vien į imperatoriaus dvaro didžiuosius, bet ir į paprastus Hipono žmones, keturiasdešimties metų pamokslavimo vaisius.

Neseniai atrasti laiškų rinkiniai ir keletas pamokslų praplėtė mūsų žinias apie didįjį Bažnyčios tėvą. Posidijus rašo: „Labai daug knygų jis pats diktavo ir išleido, daugelis bažnyčioje jo sakytų pamokslų buvo užrašinėjami, vėliau prieš išleidimą peržiūrėti ir pataisyti siekiant duoti atkirtį daugybei eretikų, taip pat aiškinti Šventąjį Raštą ugdant šventuosius Bažnyčios sūnus. „Tų veikalų, – pabrėžia bičiulis vyskupas, – yra tokia daugybė, kad mokslininkas vargiai gali juos perskaityti ir su jais susipažinti“ (Vita Augustini,18, 9).

Literatūrinėje Augustino kūryboje – ją sudaro daugiau kaip tūkstantis publikacijų, suskirstytų į filosofinius, apologetinius, doktrininius, moralinius, monastinius, egzegetinius, antieretinius raštus, be to, dar laiškai ir pamokslai – išsiskiria ypatingi, didžiulio teologinio ir filosofinio užmojo veikalai.

Pirmiausia grįžkime prie jau minėtų „Išpažinimų“ (Confessiones) – trylika knygų, parašytų Dievo garbei tarp 397 ir 400 m. Tai tarsi autobiografija dialogo su Dievu forma. Šis literatūrinis žanras būtent atspindi šv. Augustino gyvenimą, nei uždarą, nei išblaškytą į daugelį dalykų, bet iš esmės išgyvenamą kaip dialogą su Dievu ir sykiu su kitais. Pats pavadinimas „Confessiones“ parodo šios autobiografijos specifiką. Žodis „confessiones“ krikščioniškoje lotynų kalboje išsirutuliojo iš psalmių tradicijos ir turi dvi tarpusavyje susipinančias prasmes. Pirmiausia jis nurodo savo silpnybių, nuodėmių ir vargo išpažinimą; tuo pat metu „confessiones“ reiškia Dievo šlovinimą, Dievo pripažinimą. Pamačius savo vargingumą Dievo šviesoje, tai tampa Dievo šlovinimu ir dėkojimu, nes Dievas mus myli ir priima, perkeičia ir pakelia į save. Apie „Išpažinimus“ (Confessiones), veikalą, turėjusį pasisekimą dar šv. Augustinui gyvam esant, jis pats rašė: „Tai darė man didžiulę įtaką, kai rašiau, ir toliau tebedaro, kai iš naujo skaitau. Yra daug brolių, kuriems šie veikalai patinka (Retractationes, II, 6); turiu prisipažinti, jog aš taip pat esu vienas iš tų „brolių“. Confessiones dėka galime žingsnis po žingsnio eiti to nepaprasto, aistringai įsimylėjusio Dievą žmogaus vidiniu keliu. Mažiau paplitęs, tačiau taip pat originalus ir labai svarbus veikalas yra Retractationes, surašytas į dvi knygas apie 427 m., jame šv. Augustinas, jau būdamas senas, atlieka „reviziją“ (retractatio), apžvelgdamas visus rašto veikalus, drauge palikdamas mums unikalų ir nepaprastai vertingą literatūrinį dokumentą, taip pat nuoširdumo ir intelektinio nuolankumo mokymą.

Veikalas De civitate Dei imponuoja savo lemtinga reikšme rutuliojantis Vakarų politinei minčiai, taip pat krikščioniškajai istorijos teologijai. Jis sudarytas iš 22 knygų, parašytas tarp 413 ir 426 m. gotams 410 m. nusiaubus Romą. Daugelis tuometinių pagonių, taip pat daugelis krikščionių kalbėjo, kad Roma krito, dabar krikščionių Dievas ir apaštalai negali apsaugoti miesto. Pagoniškųjų dievybių laikais Roma buvo caput mundi – didžioji sostinė, ir niekas nemanė galį patekti į priešo rankas. Dabar su krikščionių Dievu šis didis miestas nebeatrodė saugus. Vadinasi, krikščionių Dievas neapsaugojo, taigi jis nėra Dievas, kuriuo galima pasitikėti. Į tokius priekaištus, iki gelmių jaudinusius krikščionių širdis, šv. Augustinas atsako didžiu veikalu (De civitate Dei), paaiškindamas, ko turėtume laukti iš Dievo, o ko ne, koks ryšys tarp politinės srities ir tikėjimo sferos bei Bažnyčios. Taip pat šiandien ši knyga yra šaltinis, leidžiantis tinkamai apibrėžti tikrą pasaulietiškumą ir Bažnyčios kompetenciją, tikrą didžią viltį, kurią mums duoda tikėjimas.

Ta didi knyga pateikia žmonijos istoriją, vadovaujamą Dievo apvaizdos, tačiau šiandien padalytą dviejų meilių.Tai jos esminis apmatas aiškinant istoriją, kuri yra dviejų meilių kova: savimeilės, „net iki abejingumo Dievui“, ir meilės Dievui, „net iki abejingumo sau“ (De civitate Dei, XIV, 28), būnant visiškai laisvam nuo savęs dėl kitų Dievo šviesoje. Tai galbūt didžiausias išliekamos svarbos šv. Augustino veikalas. Taip pat reikšmingas yra „De Trinitate“, sudarytas iš penkiolikos knygų, apie pagrindinę krikščioniškojo tikėjimo šerdį, tikėjimą į trivienį Dievą. Šis veikalas parašytas dviem laikotarpiais: tarp 399 ir 412 m. Augustinui nežinant buvo paskelbtos pirmos 12 knygų, o apie 420 m. Augustinas jas papildė ir peržiūrėjo jų visumą. Jis mąsto apie Dievo veidą ir stengiasi suvokti Dievo slėpinį – Dievo, kuris yra vienas, vienintelis pasaulio ir mūsų visų kūrėjas; vis dėlto tas vienintelis Dievas yra trijuose asmenyse, meilės ratas. Autorius stengėsi suvokti begalinį slėpinį: būtent trejybinė būtis, buvimas trijuose asmenyse, yra tikriausia ir giliausia vienintelio Dievo vienybė. O knyga De doctrina Christiana – tai tinkamas ir tikras kultūrinis įvadas į Biblijos aiškinimą, galiausiai ir į pačią krikščionybę; šis veikalas turėjo lemiamą reikšmę formuojantis Vakarų kultūrai.

Nepaisant viso jo kuklumo, Augustinas neabejotinai suvokė savo intelekto didybę. Vis dėlto nei kurti svarius, didžio teologinio užmojo veikalus svarbiau jam buvo nešti krikščioniškąją žinią paprastiems žmonėms. Ta giliausia jo intencija, vedusi jį visą gyvenimą, atskleista kolegai Evodijui parašytame laiške, kur jis pasakoja laikinai pertraukiąs De Trinitate knygų diktavimą, „nes tai pernelyg vargina, ir galvoju, jog nedaugelis gali tai suprasti; todėl reikalingesni yra tekstai, kurie, turėkime vilties, bus naudingi daugeliui“ (Epistulae, 169, 1, 1). Taigi jam atrodė naudingiau tikėjimą perteikti visiems suprantamu būdu, negu rašyti didžius teologinius veikalus. Aiškus atsakomybės dėl krikščioniškosios žinios skleidimo suvokimas kildino tokius raštus kaip De catechizandis rudibu apie katechezės teoriją ir praktiką arba Psalmus contra partem Donati. Donatistai šv. Augustino laikais kėlė rimtą problemą Afrikoje, tai buvo afrikietiškos specifikos schizma. Jie tvirtino, kad tikra krikščionybė yra afrikietiška, priešinosi Bažnyčios vienybei. Didysis vyskupas visą gyvenimą kovojo su šia schizma stengdamasis įtikinti donatistus, jog tik vienybėje gali būti tikras afrikietiškumas. Siekdamas būti suvokiamas paprastiems žmonėms, neįstengiantiems suprasti aukštos retoriaus lotynų kalbos, jis sakė turįs rašyti su gramatinėmis klaidomis, labai supaprastinta lotynų kalba. Taip ir padarė pirmiausia minėtame veikale Psalmus – tai savotiška paprasta prieš donatistus nukreipta poezija, turėjusi padėti visiems žmonėms suprasti, jog tik Bažnyčios vienybėje visiems iš tikrųjų įgyvendinamas mūsų ryšys su Dievu, ir pasaulyje auga taika.

Plačiam skaitytojų būriui skirtoje kūryboje ypatingą reikšmę turi daugelis pamokslų, kurie dažnai būdavo sakomi iš galvos, stenografų užrašomi ir tuoj pat leidžiami apyvarton. Tarp jų išsiskiria ypatingo grožio Enarrationes in Psalmos, Viduramžiais labai dažnai skaitytas veikalas. Taip pat tūkstančių Augustino pamokslų – dažnai nekontroliuojant pačiam autoriui – skelbimo praktika paaiškina jų populiarumą, tolesnį išsklaidymą, tačiau drauge ir gyvybingumą. Hipono vyskupo pamokslai dėl jų autoriaus šlovės tapo labai ieškomais tekstais ir kitiems vyskupams bei kunigams buvo pavyzdžiai, pritaikomi kaskart naujame kontekste.

Ikonografinė tradicija VI a. Laterano freskoje vaizduoja šv. Augustiną su knyga rankoje, tuo neabejotinai siekta išreikšti jo literatūrinę kūrybą, dariusią didžiulę įtaką jo krikščioniškajai minčiai bei autoritetui, tačiau taip pat parodoma Augustino meilė knygoms, skaitybai ir norui pažinti didžią praeities kultūrą. Posidijus pasakoja, jog po mirties jis nieko nepaliko, tačiau „visad liepdavo rūpestingai išsaugoti ateities žmonėms bažnytinę biblioteką su visais kodeksais“, pirmiausia jo veikalų. Posidijus pabrėžia, kad juose Augustinas yra „visuomet gyvas“, ir tai naudinga kiekvienam jo raštų skaitytojui, nors baigdamas sako: „manau, jog žmonės turėtų daug daugiau naudos susidūrę su juo, kurie galėjo jį daugiau matyti ir girdėti asmeniškai kalbantį bažnyčioje, o pirmiausia tie, kurie jį matė kasdieniame gyvenime tarp žmonių“ (Vita Augustini, 31). Taip pat ir mums patiktų, jei galėtume jį gyvai išgirsti. Tačiau jis yra iš tikrųjų gyvas savo raštuose, yra gyvas mumyse, ir taip regime išliekantį tikėjimo, už kurį jis atidavė savo gyvenimą, gyvybingumą.