Brangūs broliai ir seserys!

Tęsdamas katechezių apie Bažnyčios tėvus seriją, šiandien norėčiau pakalbėti apie menkai pažįstamą asmenybę – Romaną Saldžiabalsį, gimusį apie 490 m. Sirijoje, Emesoje (šiandieniame Homse). Jis buvo teologas, poetas ir kompozitorius, vienas iš didelio būrio teologų, pavertusių teologiją poezija. Prisiminkime prieš du šimtus metų iki jo gyvenusį jo tėvynainį šv. Efremą Sirą! Taip pat tokius Vakarų teologus kaip šv. Ambraziejus, kurio himnai dar ir šiandien yra mūsų liturgijos dalis ir jaudina širdį, arba tokį didį teologą ir mąstytoją kaip šv. Tomas, padovanojusį mums rytoj švęsimos Viešpaties Kūno ir Kraujo iškilmės himnus. Prisiminkime šv. Kryžiaus Joną ir daugelį kitų. Tikėjimas yra meilė, ir dėl to jis kuria poeziją ir muziką. Tikėjimas yra džiaugsmas, ir dėl to jis kuria grožį.

Romanas yra vienas iš jų, teologas, kuriantis poeziją ir muziką. Susipažinęs su pirmaisiais graikų ir sirų kultūros elementais savo gimtajame mieste, jis persikėlė į Beritą (Beirutą) ir čia užbaigė savo klasikines ir retorines studijas. Įšventintas į nuolatinius diakonus (apie 515 m.) čia trejus metus dirbo pamokslininku. Baigiantis Anastazijaus I valdymui, Romanas persikėlė į Konstantinopolį (apie 518 m.) ir įsikūrė vienuolyne šalia Theotokos, Dievo Motinos, bažnyčios. Ten patyrė svarbiausią savo gyvenimo išgyvenimą: Synaxarium pranešama apie Dievo Motinos pasirodymą sapne ir poeto charizmos dovanojimą. Marija liepusi jam praryti susuktą popieriaus lapą. Pabudęs kitą rytą – tai buvo Viešpaties gimimo diena – Romanas ėmė iš sakyklos deklamuoti: „Šiandien Mergelė gimdo Transcenduojantįjį“ (himnas „Apie Kalėdas“, I. Įžanga). Taip jis iki savo mirties (po 555 m.) buvo pamokslininku–giesmininku.

Romanas istorijoje išlieka kaip liturginių himnų vienas pagrindinių autorių. Anais laikais pamokslas būdavo praktiškai nepakartojama proga katechetiniam tikinčiųjų pamokymui. Tad Romanas yra vienas iškiliausių ne tik savo epochos religinio jausmo, bet ir gyvo bei originalaus katechezės būdo liudytojų. Jo kompozicijos leidžia mums pajusti tokios katechezės formos kūrybiškumą, to meto teologinės minties, estetikos ir šventosios ikonografijos kūrybiškumą. Romanas pamokslaudavo vienoje šventovėje Konstantinopolio pakraštyje. Jis užlipdavo į sakyklą bažnyčios viduryje ir kalbėdavo bendruomenei pasitelkdamas gana daug inscenizacijos elementų: naudodavosi freskomis ar ant sakyklos pastatytomis ikonomis, taip pat taikydavo dialogą. Jo pamokslai būdavo metriškai giedami, vadinamieji kontakia. Sąvoka kontakion („rykštelė“), regis, daroma užuomina į lazdelę, apie kurią būdavo suvyniojamas liturginio arba kitokio rankraščio ritinys. Kontakia, kurių autoriumi nurodomas Romanas, išliko 89, tačiau tradicija jam jų priskiria 1000.

Kiekvieną Romano kontakion dažniausiai sudaro 18–24 posmai, turintys tiek pat skiemenų bei struktūruoti pagal pirmojo posmo (heirmos) pavyzdį; visų posmų eilučių ritminiai akcentai sudaryti laikantis heirmos akcentų. Kiekvienas posmas užbaigiamas dažniausiai tokiu pačiu priegiesmiu (ephymnion), taip sukuriant poetinę vienovę. Be to, pirmosios pavienių posmų raidės nurodo autoriaus vardą (akrostichon), pirma kurio dažnai eina būdvardis „nuolankus“. Himnas užbaigiamas malda, susijusia su šventimo ar prašymo aplinkybėmis. Pabaigęs skaityti skaitinį iš Biblijos, Romanas dažniausiai maldos ar prašymo pavidalu sugiedodavo prooimion (įžangą). Taip jis paskelbdavo pamokslo temą ir paaiškindavo priegiesmį, choru pakartotiną kiekvieno aukštu balsu jo ritmiškai padeklamuoto posmo pabaigoje.

Reikšmingas pavyzdys yra Didžiajam penktadieniui skirtas kontakion. Jį sudaro dramatiškas kryžiaus kelyje besiplėtojantis Mergelės Marijos ir Sūnaus dialogas. Marija taria: „Kur eini, Sūnau? Kodėl taip greitai užbaigi savo gyvenimą? Niekada nebūčiau patikėjusi, Sūnau, kad tave tokį pamatysiu, niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad šitie piktadariai taip supyks, kad, priešingai visam teisumui, pakels prieš tave ranką.“ Jėzus atsako: „Ko verki, motin? <...> Argi neturėjau kentėti? Argi neturėjau mirti? Kaip kitaip galėčiau išgelbėti Adomą?“ Marijos sūnus guodžia motiną, tačiau sykiu primena jai savo vaidmenį išganymo istorijoje: „Numaldyk savo skausmą, motin, numaldyk: juk nedera dejuoti tau, kuri buvai pavadinta malonės pilnąja“ (Marija kryžiaus papėdėje, 1–2; 4–5). Himne apie Abraomo aukojimą nuspręsti dėl Izaoko gyvybės imasi Sara: „Jei visus tavo žodžius išgirstų Sara, Viešpatie, ir pažintų tavo šitokią valią, ji man pasakytų: jei tas, kuris mums jį davė, vėl jį pasiima, tai kodėl jis mums jį dovanojo? <...> Mano sūnų, seni, palik man, ir jei tas, kuris tave pašaukė, nori jį turėti, tai tegu pasako tai man“ (Abraomo aukojimas, 7).

Romanas vartoja ne iškilmingą, dvarui būdingą, bet paprastą, liaudies kalbai artimą graikų kalbą. Norėčiau pateikti pavyzdį, kaip gyvai ir itin asmeniškai jis kalba apie Viešpatį Jėzų: jis vadina jį „šaltiniu, kuris nedegina, ir šviesa, apsaugančia nuo tamsos,“ ir sako: „Degu troškimu laikyti Tave rankose kaip šviestuvą; kas neša šviestuvą tarp žmonių, tas apšviečiamas, bet nenudeginamas. Tad apšviesk mane Tu, kuris esi neužgesinamas šviestuvas!“ (Paaukojimas, arba susitikimo šventė, 8). Romano pamokslų įtikinamumo galia rėmėsi didžiuliu jo žodžių ir jo gyvenimo atitikimu. Vienoje maldoje jis sako: „Padaryk mano kalbą aiškią, mano Išganytojau, atverk mano burną, ir kai Tu ją pripildysi, perverk mano širdį, idant mano veikla atitiktų mano žodžius“ (Apaštalų misija, 2).

Dabar panagrinėkime kai kurias jo pagrindines temas. Pamatinė jo pamokslų tema yra Dievo veikimo istorijoje vienovė, kūrinijos ir išganymo istorijos vienovė, Senojo ir Naujojo Testamento vienovė. Kita svarbi tema – pneumatologija, t. y. mokymas apie Šventąją Dvasią. Sekminių šventės dieną jis pabrėžia tęstinumą tarp į dangų įžengusio Kristaus ir apaštalų, t. y. Bažnyčios, ir aukština jos misijinę veiklą pasaulyje: „<...> žmonės jį užkariavo dieviškosiomis dorybėmis; paėmė Kristaus kryžių kaip plunksną, pasinaudojo žodžiais kaip tinklais ir sužvejojo jais pasaulį; Žodis jiems buvo žūklės kabliukas, masalas – visatos Valdovo kūnas“ (Sekminės, 2; 18).

Dar viena esminė tema yra, žinoma, kristologija. Jis negvildena sunkių teologijos sąvokų, taip labai aptarinėtų anuo metu ir suardžiusių ne tik teologų, bet ir visų krikščionių Bažnyčioje vienybę. Jis skelbia paprastą, tačiau pamatinę kristologiją, didžiųjų Susirinkimų kristologiją. Bet pirmiausia jis buvo artimas liaudies pamaldumui – Susirinkimų sąvokos, beje, ir radosi iš liaudies pamaldumo bei krikščioniškosios širdies pažinimo – ir pabrėžia, kad Kristus yra tikras žmogus ir tikras Dievas ir, būdamas Žmogus-Dievas, jis yra vienas Asmuo, kūrinijos ir Kūrėjo sintezė: jo žmogiškais žodžiais kalbantį girdime patį Dievo Žodį. „Kristus, – sako jis, – buvo žmogus, tačiau jis buvo ir Dievas, bet nepadalytas į du: jis yra vienatinis – Tėvo, kuris yra vienatinis, Sūnus“ (Kančia, 19). Kai dėl mariologijos, tai Romanas dėkingas Mergelei už poeto charizmos dovaną; jis prisimena ją beveik visų savo himnų pabaigoje ir paskiria gražiausius kontakia, kaip antai Kalėdos, Apreiškimas Marijai, Dieviškoji motinystė, Naujoji Ieva.

Etiniai mokymai susiję galiausiai su Paskutiniu teismu (Dešimt mergelių [II]). Jis atveda mus prie šio mūsų gyvenimo tiesos akimirksnio, prie akistatos su teisinguoju Teisėju ir dėl to akina atsiversti, atgailauti ir pasninkauti. Imant pozityviai, krikščioniui privalu praktikuoti gailestingąją meilę, išmaldą. Dviejuose himnuose –Vestuvės Kanoje ir Dešimt mergelių – jis pabrėžia gailestingosios meilės pirmenybę susilaikymo atžvilgiu. Gailestingoji meilė yra didžiausia dorybė: „<...> Dešimt mergelių turėjo nepaliesto mergeliškumo dorybę, tačiau penkioms iš jų sunkios pastangos nedavė vaisių. Kitos meilės šviestuvais švietė žmonijai, todėl jas jaunikis pasišaukė pas save“ (Dešimt mergelių, 1).

Romano Saldžiabalsio giesmės persunktos pulsuojančio žmogiškumo, tikėjimo liepsnos, gilaus nuolankumo. Šis didis poetas ir kompozitorius primena mums visą krikščioniškosios kultūros lobį, atsiradusį iš tikėjimo, iš Kristų, Dievo Sūnų, sutikusios širdies. Kultūra gimsta, didžioji krikščioniškoji kultūra gimė iš tokio širdies susitikimo su tiesa, kuri yra meilė. Ir jei tikėjimas išlieka gyvas, tai ir tas kultūrinis paveldas nevirsta negyvu dalyku, bet išlieka gyvas ir aktualus. Ikonos ir šiandien kreipiasi į tikinčiųjų širdį, jos nėra tiesiog praeities dalykas. Katedros yra ne viduramžių paminklai, bet gyvasties buveinės, kur jaučiamės esą „namuose“, kur sutinkame Dievą ir vienas kitą. Didi muzika – grigališkasis giedojimas arba Bachas ar Mocartas – irgi nėra praeities dalykas, bet gyva dėl liturgijos ir mūsų tikėjimo gyvastingumo. Kai tikėjimas gyvas, krikščioniškoji kultūra netampa tuo, kas „praėję“, bet išlieka gyva ir aktuali. Kai tikėjimas gyvas, mes šiandien irgi galime atsiliepti į psalmėse vis iš naujo kartojamą priesaką: „Giedokite Viešpačiui naują giesmę.“ Kai tikėjimas gyvas, kūrybiškumas, naujoviškumas, nauja giesmė, nauja kultūra ir visas kultūrinis paveldas vienas kito nenaikina, bet yra viena vienintelė tikrovė, leidžianti pajusti Dievo grožį ir džiaugsmą, jog esame Dievo vaikai.