Brangūs broliai ir seserys!

Šiandien norėčiau pakalbėti apie šventąjį abatą Kolumbaną, garsiausią ankstyvųjų Viduramžių airį. Jį pagrįstai galima vadinti „Europos“ šventuoju, nes jis kaip vienuolis, misionierius bei rašytojas darbavosi įvairiose Vakarų Europos šalyse. Kartu su to meto airiais jis suvokė kultūrinę Europos vienybę. Viename iš jo apie 600 m. parašytų ir popiežiui Grigaliui Didžiajam adresuotų laiškų pirmą kartą pavartotas posakis „totius Europae – visos Europos“, taikomas šiame žemyne įsitvirtinusiai Bažnyčiai (plg. Epistula I, 1).

Kolumbanas gimė 543 m. Leinsterio provincijoje, Pietvakarių Airijoje. Namie išlavintas puikių mokytojų, vedusių jį ligi artes liberales studijų, jis vėliau patikėjo save Cluain-Inis bendruomenės Šiaurės Airijoje abato Sinellio vadovavimui; čia galėjo išsamiau pastudijuoti Šventąjį Raštą. Būdamas maždaug dvidešimties metų, įstojo į salos šiaurės rytuose esantį Bangoro vienuolyną, kurio abatas Comgallas buvo savo dorybėmis ir asketiniu griežtumu pagarsėjęs vienuolis. Visiškai sutardamas su abatu, Kolumbanas uoliai pakluso griežtai vienuolyno drausmei ir gyveno melsdamasis, praktikuodamas askezę ir studijuodamas. Ten jis buvo įšventintas ir į kunigus. Gyvenimas Bangore ir vienuolyno pavyzdys padarė įtaką Kolumbano laipsniškai subrandintai vienuolystės sampratai, kurią jis vėliau visą gyvenimą skleidė.

Sulaukęs penkiasdešimties bei laikydamasis airiams būdingo asketinio peregrinatio pro Christo, t. y. „klajonių dėl Kristaus“, idealo, Kolumbanas drauge su dvylika palydovų paliko salą ir persikėlė į Europos žemyną misionieriauti. Turime prisiminti, kad dėl tautų iš Šiaurės ir Rytų migracijos ištisos Kristui jau laimėtos sritys buvo atkritusios į pagonybę. Apie 590 m. šis nedidelis misionierių būrelis pasiekė Bretanės pakrantę. Palankiai priimti Austrazijos (šiandienės Prancūzijos) frankų karaliaus, jie tepaprašė nedidelio nedirbamos žemės rėželio. Jiems buvo atiduota visiškai sugriuvusi, apleista ir mišku užaugusi sena romėnų Annegray tvirtovė. Griežčiausio atsižadėjimo sąlygomis įpratusiems gyventi vienuoliams per kelis mėnesius pavyko griuvėsiuose įrengti eremitoriumą. Tad jų naujosios evangelizacijos veikla prasidėjo pirmiausia nuo liudijimo gyvenimu.

Ėmus vėl dirbti žemę, iš naujo imta kultivuoti ir sielų dirva. Garsas apie šiuos užsienio vienuolius, gyvenančius maldos bei griežtos askezės dvasia, statančius namus ir ariančius žemę, labai greitai pasklido ir ėmė traukti piligrimus ir penitentus. Į vienuolių bendruomenę prašėsi pirmiausia daug jaunų vyrų, trokštančių kartu su jais gyventi šį pavyzdinį, dirvos bei sielų priežiūrą atnaujinantį gyvenimą.

Netrukus teko steigti antrą vienuolyną. Jis buvo įrengtas už kelių kilometrų antikinio termų miesto – Luxeuil griuvėsiuose. Šis vienuolynas vėliau tapo airių vienuoliškosios bei misionieriškosios tradicijos skleidimo centras Europoje. Trečias vienuolynas iškilo Fontaine, nuo Luxeuil valanda kelio pėsčiomis į šiaurę.

Luxeuil vienuolyne Kolumbanas gyveno beveik dvidešimt metų. Čia šventasis savo sekėjams parašė Regula monachorum, kurį laiką Europoje paplitusią labiau negu šventojo Benedikto regula, pateikdamas tobulo vienuolio paveikslą. Tai vienintelė mus pasiekusi airių vienuolių regula. Kaip papildymą Kolumbanas parengė Regula coenobialis, nusižengusių vienuolių atžvilgiu taikytiną savotišką baudžiamąjį kodeksą su šiuolaikinei jausenai gana stebinančiomis bausmėmis, kurias galima paaiškinti tik ano meto mąstysena bei aplinka. Kitu garsiu, irgi Luxeuil vienuolyne parašytu, kūriniu De poenitentiarum misura taxanda Kolumbanas žemyne įvedė išpažintį bei privačią ir kartotinę atgailą. Dėl santykio tarp nuodėmės sunkumo ir nuodėmklausio paskiriamos atgailos tipo ji buvo vadinama „tarifine“ atgaila.

Šios naujovės sukėlė srities vyskupų nepasitikėjimą, virtusį priešiškumu Kolumbanui išdrįsus viešai kai kuriuos iš jų papeikti dėl jų dorovinio elgesio. Progą parodyti savo nepasitenkinimą davė diskusija dėl Velykų šventės datos: Airijoje laikytasi rytietiškosios, kitokios negu romiškoji, tradicijos. Airių vienuolis 603 m. buvo pakviestas į Chalon-sur-Saon pasiaiškinti sinode dėl savo su atgaila bei Velykų švente susijusių praktikų. Užuot pasirodęs sinode, Kolumbanas nusiuntė laišką, kuriame klausimą nureikšmina kviesdamas sinodo tėvus aptarti ne tik, jo akimis, menką Velykų datos problemą, „bet ir visas būtinas kanonines normas, kurių – tai daug rimčiau – daug kas nesilaiko“ (plg. Epistula II, 1). Gindamas airių tradiciją, sykiu jis parašė laišką popiežiui Bonifacijui IV (plg. Epistula III) – kaip ir prieš kelerius metus popiežiui Grigaliui Didžiajam (plg. Epistula I).

Nenuolaidus jokiais moraliniais klausimais, Kolumbanas vėliau susikirto su karaliaus dvaru, nes griežtai supeikė karalių Teuderichą dėl svetimavimo. Iš visa to kilo intrigų bei asmeninio, religinio ir politinio pobūdžio manevrų raizginys, 610 m. vainikuotas dekretu, kuriuo Kolumbanas ir visi airių kilmės vienuoliai buvo išvaryti iš Luxeuil vienuolyno bei galutinai ištremti. Palydėti ligi jūros, jie dvaro sąskaita buvo įlaipinti į Airijon plaukiantį laivą.

Tačiau laivas netoli nuo kranto užplaukė ant seklumos, ir kapitonas, įžvelgęs čia dangaus ženklą, atsisakė tęsti kelionę. Iš baimės būti prakeiktas Dievo jis vėl išsodino vienuolius žemyne. Šie, užuot grįžę į Luxeuil, nutarė iš naujo imtis evangelizacijos. Jie sėdo į laivą ir Reino upe leidosi aukštyn. Stabtelėję arti Züricho ežero esančiame Tuggene, vienuoliai pasuko į Bregenzo sritį, netoli Constanzos ežero, evangelizuoti alemanų.

Tačiau dėl darbui nepalankių politinių aplinkybių Kolumbanas netrukus nutarė kartu su dauguma savo mokinių kirsti Alpes. Pasiliko tik vienas vienuolis, vardu Galas. Iš jo atsiskyrėliško gyvenimo vėliau radosi garsioji Sankt Galleno abatija Šveicarijoje.

Atvykęs į Italiją, Kolumbanas buvo palankiai priimtas langobardų karaliaus dvare, tačiau netrukus susidūrė su dideliais sunkumais: Bažnyčios gyvenimas buvo draskomas tarp langobardų vyravusios arijoniškosios erezijos ir schizmos, didelę Šiaurės Italijos Bažnyčios dalį atskyrusios nuo bendrystės su Romos vyskupu. Kolumbanas autoritetingai šią situaciją įvertino, parašydamas knygelę prieš arijonybę ir laišką Bonifacijui IV, idant jį įtikintų žengti keletą ryžtingų žingsnių vienybės atkūrimo linkme (plg. Epistula V). Langobardų karaliui 612 m. ar 613 m. paskyrus žemės sklypą Trebbia slėnyje esančiame Bobbio, Kolumbanas čia įsteigė naują vienuolyną, vėliau tapusį garsiajam Montecassino vienuolynui prilygstančiu kultūros centru. Čia jis ir pabaigė savo dienas – mirė 615 m. lapkričio 23-iąją ir šią dieną iki šiandien minimas Romos apeigose.

Šventojo Kolumbano žinios branduolį sudaro ryžtingas raginimas atsiversti ir neprisirišti prie žemiškųjų gėrybių turint prieš akis amžinąjį paveldą. Savo asketiniu gyvenimu ir bekompromisiška laikysena galingųjų korupcijos atžvilgiu jis primena šventąjį Joną Krikštytoją. Tačiau jo griežtumas niekada nėra savitikslis, tai tik priemonė laisvai atsiverti Dievo meilei, visa savo būtimi atitikti iš jo gautąsias dovanas ir šitaip atkurti savyje Dievo paveikslą, sykiu dirbant žemę ir atnaujinant žmonių visuomenę. Cituoju iš jo Instructiones: „Deramai naudodamasis Dievo jo sielai dovanotais gebėjimais, žmogus tampa panašus į Dievą. Prisiminkime, kad turime atkurti visas dovanas, įdėtas į mus mūsų pirmapradžiame būvyje. Kelią šia linkme Dievas mums parodė savo įsakymais. Pirmasis iš jų yra mylėti Viešpatį visa širdimi, nes jis pats pirmas mus pamilo pačioje laikų pradžioje, mums pasaulio šviesos dar neišvydus“ (plg. Instr. XI).

Šiuos žodžius airių šventasis įkūnijo savo gyvenime. Jis buvo didelės kultūros vyras – parašė taip pat eilėraščių lotynų kalba ir gramatiką – ir pasirodė esąs kupinas malonės dovanų. Jis buvo nenuilstantis vienuolynų statytojas, nenuolaidus atgailos skelbėjas, visomis išgalėmis stiprinęs gimstančios Europos krikščioniškąsias šaknis. Savo dvasine jėga, tikėjimu, meile Dievui ir artimui jis tikrai tapo vienu iš Europos tėvų: jis mums ir šiandien teberodo, kur glūdi šaknys, iš kurių ši mūsų Europa gali vėl atgimti.