Brangūs broliai ir seserys!

Iš Pauliaus epistoliarinio palikimo paskutiniai laiškai, kuriuos šiandien norėčiau aptarti, vadinami „pastoraciniais laiškais“: jie skirti paskiriems Bažnyčios ganytojams – du Timotiejui ir vienas Titui. Abu buvo artimi šventojo Pauliaus bendradarbiai. Timotiejų apaštalas laikė tartum savo antruoju Aš. Jis patikėdavo jam ypatingas misijas (Makedonijoje: plg. Apd 19, 22; Tesalonikoje: plg. 1 Tes 3, 6–7; Korinte: plg. 1 Kor 4, 17 ir 16, 10–11) ir vėliau apie jį parašė pagiriamųjų liaupsių: „Neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi“ (Fil 2, 20). IV a. Euzebijaus Cezariečio parašytoje Bažnyčios istorijoje minima, kad Timotiejus buvo pirmasis Efezo vyskupas (plg. 3, 4). Dėl Tito, tai jis apaštalu turėjo būti, nes Pauliaus apibūdinamas kaip „labai uolus“ ir vadinamas „bičiuliu ir bendradarbiu“ (plg. 2 Kor 8, 17.23), taip pat „tikru sūnumi bendrame tikėjime“ (plg. Tit 1, 4). Jam Korinto Bažnyčioje buvo patikėtos kelios keblios misijos, kurių rezultatai Paulių pradžiugino (plg. 2 Kor 7, 6–7.13; 8, 6). Remiantis tuo, kas mums perduota, Titas vėliau prisijungė prie Pauliaus Epyro Nikopolyje, Graikijoje (plg. Tit 3, 12) ir tada jo buvo pasiųstas į Dalmatiją (plg. 2 Tim 4, 10). Remiantis jam adresuotu laišku, jis vėliau tapo Kretos vyskupu (plg. Tit 1, 5).

Šiems abiem ganytojams adresuoti laiškai Naujajame Testamente užima ypatingą vietą. Didžiuma egzegetų šiandien mano, jog šie laiškai sukurti ne paties Pauliaus, bet kyla iš „Pauliaus mokyklos“ ir atspindi naujos kartos palikimą, į kurį įtraukti vos keli Pauliaus parašyti sakiniai ar žodžiai. Pavyzdžiui, kai kurie Antrojo laiško Timotiejui žodžiai atrodo tokie autentiški, jog galima teigti, kad jie tegalėjo ateiti iš apaštalo širdies ir lūpų.

Bažnytinė situacija, išnyrant iš šių laiškų, neabejotinai skiriasi palyginti su reikšmingiausiais Pauliaus gyvenimo metais. Dabar jis retrospektyviai apibūdina save kaip tikėjimo ir tiesos „šauklį, apaštalą ir mokytoją“ pagonims (plg. 1 Tim 2, 7; 2 Tim 1, 11), pristato save kaip sulaukusį Dievo gailestingumo, idant Jėzus Kristus – taip jis rašo – „parodytų visą savo kantrybę, duodamas pavyzdį tiems, kurie jį įtikės amžinajam gyvenimui“ (1 Tim 1, 16). Tad esminga tai, kad Pauliuje, atsivertusiame Prisikėlusiojo persekiotojuje, sušvinta Viešpaties didžiadvasiškumas, drąsinantis mus puoselėti viltį ir pasitikėti Viešpaties gailestingumu – Viešpaties, kuris, nepaisydamas mūsų mažumo, gali padaryti didelių dalykų. Čia suponuojami nauji kultūriniai kontekstai taip pat vėlesni nei reikšmingiausi Pauliaus gyvenimo metai. Daromos užuominos į jau atsiradusius mokymus, laikytinus visiškai klaidingais (plg. 1 Tim 4, 1–2; 2 Tim 3, 1–5), taip pat mokymus žmonių, teigusių, jog santuoka nėra gėris (plg. 1 Tim 4, 3a). Matome, koks tas rūpestis šiuolaikinis, nes ir šiandien Raštas kartais skaitomas istoriniam smalsumui patenkinti, o ne kaip Šventosios Dvasios žodis, kuriame girdime Viešpaties balsą ir galime pažinti jo buvimą istorijoje. Galėtume sakyti, jog šiuo trumpu klaidų sąrašu, aptinkamu šiuose laiškuose, regis, užbėgama į priekį kai kuriems vėlesnės klaidingos pakraipos, žinomos kaip „gnosticizmas“, bruožams (plg. 1 Tim 2, 5–6; 2 Tim 3, 6–8).

Į šiuos mokymus autorius atsako dviem pagrindiniais paraginimais. Pirmasis yra nurodymas Šventąjį Raštą skaityti dvasiškai (plg. 2 Tim 3, 14–17), tai yra skaityti laikant jį tikrai „įkvėptu“ ir kylančiu iš Šventosios Dvasios, kad jo galėtume būti „pamokyti išganymui“. Raštas skaitomas tinkamai, kai užmezgamas pokalbis su Šventąja Dvasia: tada Šventasis Raštas tampa naudingas „mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“. Ta pačia dvasia laiške priduriama: „Kad Dievo žmogus būtų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 17). Kitą paraginimą sudaro užuomina apie brangų „turtą“ (parathéke): šiuo ypatingu pastoracinių laiškų žodžiu žymima apaštališkojo tikėjimo Tradicija, sergėtina padedant mumyse gyvenančiai Šventajai Dvasiai. Tad šis vadinamasis „turtas“ laikytinas apaštališkosios Tradicijos visuma ir ištikimybės Evangelijos žiniai kriterijumi. Čia turėtume konstatuoti, kad pastoraciniuose laiškuose, lygiai kaip ir visame Naujajame Testamente, sąvoka „Raštas“ nedviprasmiškai žymimas Senasis Testamentas, nes Naujojo Testamento raštai dar neegzistavo arba dar nebuvo tapę Rašto kanono dalimi. Tad apaštališkojo skelbimo Tradicija, šis „turtas“, yra raktas Raštui, Naujajam Testamentui, suprasti. Šia prasme Raštas ir Tradicija, Raštas ir apaštališkasis skelbimas surikiuojami greta ir tartum susilydo į bendrą nepajudinamą „Dievo pamatą“ (2 Tim 2, 19). Apaštališkasis skelbimas, t. y. Tradicija, būtinas norint suprasti Raštą ir išgirsti ten Kristaus balsą. Juk reikia tvirtai laikytis „tikrojo mokymo“ (plg. Tit 1, 9). O viso pagrindas yra tikėjimas istoriniu Dievo gerumo apsireiškimu – Dievo, kuris Jėzuje Kristuje konkrečiai parodė savo meilę žmogui, meilę, graikiškame originalo tekste įsidėmėtinai vadinamą filanthropía (Tit 3, 4; plg. 2 Tim 1, 9–10); Dievas myli žmoniją.

Apskritai nesunku įžvelgti, kad krikščionių bendruomenė apibrėžia save labai aiškiomis sąvokomis, remdamasi tapatybe, kuri ne tik yra toli nuo netinkamų aiškinimų, bet ir šaknijasi esminiuose tikėjimo momentuose, kurie čia lygiareikšmiai „tiesai“ (1 Tim 2, 4.7; 4, 3; 6, 5; 2 Tim 2, 15.18.25; 3, 7.8; 4, 4; Tit 1, 1.14). Tikint aikštėn iškyla esminė tiesa, kas esame, kas yra Dievas, kaip turime gyventi. O Bažnyčia vadinama šios tiesos (tikėjimo tiesos) „stulpu ir pamatu“. Bet kuriuo atveju ji išlieka atvira bendruomenė, kvėpuojanti visuotinai ir besimeldžianti už visus kiekvieno luomo ir rango žmones, kad jie pažintų tiesą. Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“, nes Jėzus Kristus „atidavė save kaip išpirką už visus“ (Tit 3, 2). Štai pirmas svarbus elementas šiuose laiškuose: visuotinumas ir tikėjimas kaip tiesa, kaip raktas Raštui, Senajam Testamentui, skaityti, taip ryškėjant skelbimo ir Rašto vienybei bei visiems atviram ir Dievo meilę visiems liudijančiam tikėjimui.

Kitas šiems laiškams būdingas elementas yra Bažnyčios tarnybinės struktūros apmąstymai. Juose pirmąkart pateikiamas suskirstymas į vyskupus, kunigus ir diakonus (plg. 1 Tim 3, 1–13; 4, 13; 2 Tim 1, 6; Tit 1, 5–9). Pastoraciniuose laiškuose regimas dviejų skirtingų tarnybinių struktūrų susiliejimas ir galutinės tarnybos formos Bažnyčioje išsirutuliojimas. Reikšmingiausių savo gyvenimo metų laiškuose Paulius kalba apie episcopi (Fil 1, 1) ir diaconi: tai tipiška Bažnyčios struktūra, susidariusi ano meto pagonių pasaulyje. Todėl vyraujanti išlieka paties apaštalo asmenybė, kitoms tarnyboms kristalizuojantis žingsnis po žingsnio.

Kaip minėta, pagonių pasaulyje išsirutuliojusias Bažnyčias sudaro vyskupai ir diakonai, bet nėra kunigų, o Bažnyčių, atsiradusių iš žydų kilusių krikščionių pasaulyje, vyraujanti struktūra yra kunigai. Pastoraciniuose laiškuose abi struktūros galiausiai susijungia: dabar atsiranda žodis „vyskupas“ (plg. 1 Tim 3, 2; Tit 1, 7), visada vienaskaitos forma ir su žymimuoju artikeliu. Greta „vyskupo“ aptinkame kunigus ir diakonus. Apaštalo asmenybė vis dar lemiama, tačiau trys laiškai, kaip jau sakėme, skirti nebe bendruomenėms, bet asmenims – Timotiejui ir Titui, kurie, viena vertus, pasirodo kaip vyskupai ir, kita vertus, ima užimti apaštalo vietą.

Tad čia matome tikrovės, vėliau pavadintos „apaštališkąja įpėdinyste“, ištakas. Paulius Timotiejui labai iškilmingai taria: „Nepamiršk tavyje esančios malonės dovanos, kuri tau buvo suteikta pranašo ištarme kartu su vyresniųjų rankų uždėjimu“ (1 Tim 4, 14). Galime sakyti, kad šiuose žodžiuose pirmąkart aikštėn išnyra ir sakramentinis tarnybos pobūdis. Tad prieš mūsų akis katalikiškosios struktūros esmė: Raštas ir Tradicija, Raštas ir skelbimas sudaro vieningą visumą, o šią, taip sakant, mokymo struktūrą dar turi papildyti asmeninė struktūra, apaštalų įpėdiniai kaip apaštališkojo skelbimo liudytojai.

Galiausiai svarbu pabrėžti, kad Bažnyčia šiuose laiškuose suprantama labai žmogiškai, panašiai kaip namai ar šeima. Pirmiausia 1 Tim 3, 2–7 pateikta labai išsamių nurodymų dėl vyskupo, kaip antai: „O vyskupas turi būti nepeiktinas: tik kartą vedęs, blaivus, protingas, padorus, svetingas, gebąs mokyti; ne girtuoklis, ne kivirčius, bet švelnus, nemėgstantis vaidytis, negodus, geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis vadovaus Dievo Bažnyčiai?! <…> Be to, jam privalu turėti gerą vardą tarp svetimųjų.“ Dėmesys čia pirmiausia atkreiptinas į svarbų polinkį mokyti (plg. ir 1 Tim 5, 17), apie kurį užsimenama ir kitur (plg. 1 Tim 6, 2c; 2 Tim 3, 10; Tit 2, 1), bei ypatingą asmeninę savybę – „tėviškumą“. Vyskupas laikomas krikščionių bendruomenės tėvu (plg. 1 Tim 3, 15). Apskritai požiūris į Bažnyčią kaip į „Dievo namus“ šaknijasi Senajame Testamente (plg. Sk 12, 7) ir Žyd 3, 2.6 performuluojamas, tuo tarpu kitur rašoma, jog visi krikščionys yra nebe ateiviai ir svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai (plg. Ef 2, 19).

Melskime Viešpatį ir šventąjį Paulių, kad visuomenės, kurioje gyvename, atžvilgiu ir mes galėtume vis labiau išsiskirti kaip krikščionys, kaip „Dievo šeimos“ nariai. Taip pat melskime, kad Bažnyčios ganytojai, ugdydami Dievo namus, bendruomenę, Bažnyčią, darytųsi vis panašesni į švelnų ir tvirtą tėvą.