„Šlovink, Jeruzale, Viešpatį, savo Dievą garbink, Sione!”

Psalmininko kvietimas, nuskambantis ir sekvencijoje, gerai išreiškia šio Eucharistijos šventimo prasmę: susirinkome pagarbinti Dievą ir jam padėkoti. Tam Italijos Bažnyčia susirinko čia, Baryje, nacionalinio Eucharistijos kongreso proga. Taip pat norėjau prisijungti prie jūsų iškiliam Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės šventimui, taip išreikšdamas pagarbą Kristui jo meilės sakramente ir kartu sustiprindamas bendrystės saitus, vienijančius mane su Bažnyčia Italijoje ir jos ganytojais. Šiame svarbiame bažnytinio gyvenimo įvykyje būtų norėjęs dalyvauti ir mano pirmtakas Jonas Paulius II. Jaučiame, jog jis šalia mūsų ir kartu su mumis šlovina Kristų, Gerąjį Ganytoją, kurį dabar gali regėti tiesiogiai.

Nuoširdžiai sveikinu visus dalyvaujančius šioje iškilmingoje liturgijoje: kardinolą Camillo Ruini ir kitus čia esančius kardinolus, Bario arkivyskupą Francesco Cacucci, Apulijos vyskupą ir kitus vyskupus, kurių daug atvyko iš visų Italijos dalių; kunigus, vienuolius, vienuoles ir pasauliečius, ypač tuos, kurie įvairiai prisidėjo prie kongreso organizavimo. Taip pat sveikinu valdžios atstovus, kurie savo buvimu rodo, jog Eucharistijos kongresai yra italų tautos istorijos bei kultūros dalis.

Šis šiandien besibaigiantis Eucharistijos kongresas turėjo vėl iškelti aikštėn sekmadienį kaip „savaitės Velykas“; šiuo pasakymu išreiškiama krikščionių bendruomenės tapatybė ir jos gyvenimo bei misijos šerdis. Pasirinktoji tema „Negalime gyventi be sekmadienio“ grąžina mus į 304 metus, kai imperatorius Dioklecianas, grasindamas mirtimi, uždraudė krikščionims turėti Raštą, rinktis sekmadienį švęsti Eucharistiją ir statyti pastatus savo susirinkimams. Abitenėje, nedideliame kaimelyje šiandieniame Tunise, 49 krikščionys, susirinkę Oktavijaus Felikso namuose, buvo užklupti, priešingai imperatoriaus įsakymui, švenčiantys Eucharistiją. Jie buvo suimti ir nugabenti į Kartaginą, kur juos apklausė prokonsulas Anulinas. Reikšmingas, be kita ko, buvo atsakymas, kurį prokonsului pateikė Emeritas, paklaustas, kodėl jis pažeidė imperatoriaus įsakymą. Jis pasakė: „Sine dominico non possumus“ – „negalime gyventi nesirinkdami sekmadienį švęsti Eucharistijos“. Neturėtume jėgų pakelti kasdienius sunkumus ir palūžtume. Po žiaurių kankinimų 49 Abitenės kankiniai buvo nužudyti. Taip savo kraujo praliejimu jie patvirtino savo tikėjimą. Jie mirė, tačiau nugalėjo: juos šiandien atmename prisikėlusio Kristaus šlovėje.

Mums, XXI a. krikščionims, irgi reikia apmąstyti šią Abitenės kankinių patirtį. Mums irgi nelengva gyventi kaip krikščionims. Žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, pasaulis, kuriame gyvename, paženklintas nevaržomo vartotojiškumo, religinio abejingumo, transcendencijai uždaro sekuliarizmo, gali pasirodyti kaip „plati ir baisi“ dykuma, apie kurią kalbama Pakartoto Įstatymo knygoje (Įst 8, 15). Kenčiančiai žydų tautai Dievas atėjo į pagalbą dovanodamas manos, idant ji suvoktų, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų“ (Įst 8, 3). Šiandieniame Evangelijos skaitinyje Jėzus paaiškino mums, kokiai duonai Dievas norėjo parengti Naujosios Sandoros tautą manos dovana: „Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 58). Dievo Sūnus, tapdamas kūnu, galėjo tapti Duona ir per tai savo tautos, keliaujančios į pažadėtąją dangaus žemę, maistu.

Mums reikia tos Duonos, kad pakeltume kelionės sunkumus bei nuovargį. Sekmadienis, Viešpaties diena, yra tinkama proga gauti jėgų iš to, kuris yra gyvybės Viešpats. Todėl priesakas švęsti sekmadienį nėra paprasta iš išorės primesta pareiga. Dalyvauti sekmadienio šventime ir maitintis eucharistine Duona krikščioniui yra poreikis, nes tai jam suteikia kelionei reikalingos energijos. Ta kelionė, beje, nėra kas nors savavališka: kelias, kurį Įstatymu rodo Dievas, veda linkme, įrašyta pačioje žmogaus esmėje. Eiti šiuo keliu žmogui reiškia save realizuoti; pamesti jį – tai pamesti save.

Jėzus šioje kelionėje nepalieka mūsų vienų. Jis yra su mumis; negana to, jis trokšta dalytis su mumis mūsų dalia tapdamas į mus panašus. Pokalbyje, apie kurį pasakojama Evangelijoje, jis sako: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 56). Ar galima nesidžiaugti tokiu pažadu? Tačiau girdėjome, jog tauta, pirmąkart išgirdusi tai skelbiant, užuot džiūgavusi, ėmė ginčytis ir protestuoti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?“ (Jn 6, 52). Tiesą sakant, tokia laikysena istorijoje kartojosi labai dažnai. Atrodo, jog širdies gilumoje žmonės nenori, kad Dievas būtų taip arti, tiesiog ranka pasiekiamas, dalyvaujantis jų reikaluose. Žmonės nori, kad jis būtų didis ir, galiausiai, gana toli nuo jų. Tada jie kelia klausimus, norėdami parodyti, jog toks artumas neįmanomas. Tačiau Kristaus žodžiai, ištarti būtent tokiomis aplinkybėmis, lieka visiškai aiškūs: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!“ (Jn 6, 53). Girdėdamas protesto murmesius, Jėzus galėjo atsitraukti ramindamas: „Bičiuliai, – galėjo sakyti jis, – nesijaudinkite! Kalbėjau apie kūną, bet tai tėra simbolis. Tai, ką turėjau galvoje, tėra gili jausmų bendrystė“. Tačiau Jėzus nesiėmė taip raminti. Jis tvirtai laikėsi savo ištaros, net matydamas pasitraukiant nuo jo daugelį mokinių (plg. Jn 6, 66). Jis taip pat parodė, jog neketina keisti savo kalbos konkretumo nė galimo apaštalų pasitraukimo akivaizdoje: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6, 67). Dėkui Dievui, Petras pateikė atsakymą, kurį visiškai sąmoningai pripažįstame esant ir mūsų: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).

Per Eucharistiją Kristus tikrai yra tarp mūsų. Jo buvimas nėra statiškas. Tai dinamiškas buvimas, padarantis mus jo, asimiliuojantis mus į jį. Tai labai gerai suvokė Augustinas, kuriam, išugdytam platonizmo, nebuvo lengva pripažinti „inkarnacinį“ krikščionybės matmenį. Jo ypač netraukė „eucharistinio valgymo“, kuris atrodė nevertas Dievo, perspektyva: iš tiesų įprastinio valgymo metu žmogus pasistiprina, nes maistą asimiliuoja, padaro jį savo kūniškosios tikrovės medžiaga. Tik vėliau Augustinas suprato, kad Eucharistijoje vyksta visiškai priešinga: čia centras yra Kristus, kuris traukia mus prie savęs, verčia mus išeiti iš savęs ir su juo susivienyti (plg. Confessiones, VII, 10, 16). Taip jis mus įrikiuoja į brolių bendruomenę.

Čia paliečiame dar vieną Eucharistijos matmenį, kurį norėčiau aptarti prieš užbaigdamas. Kristus, kurį sutinkame sakramente, yra toks pat Baryje ir Romoje, toks pat Europoje, Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Okeanijoje. Visur žemėje eucharistinėje Duonoje esti vienas ir tas pats Kristus. Tai reiškia, jog jį galime sutikti tiktai kartu su visais kitais. Jį galime priimti tiktai vienybėje. Argi ne apie tai mums Paulius kalba ką tik girdėtame skaitinyje: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas, nes mes visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Padarinys aiškus: negalime bendrauti su Viešpačiu, nebendraudami tarpusavyje. Norėdami save jam atiduoti, taip pat turime išeiti susitikti su kitais. Tam reikia rimtai pasimokyti atleidimo: neturime leisti mūsų dvasioje darbuotis apmaudo kirminui, bet privalu atverti savo širdį didžiadvasiškam įsiklausymui į kitą, supratingumui, galimam kito atsiprašymo priėmimui, dosniam savęs paties siūlymui.

Eucharistija – pakartokime – yra vienybės sakramentas. Tačiau krikščionys, deja, nesutaria būtent dėl paties vienybės sakramento. Juo labiau, palaikomi Eucharistijos, turime jaustis akinami visomis išgalėmis siekti tos visiškos vienybės, kurios karštai troško Kristus Vakarienės kambaryje. Būtent čia, Baryje, mieste, kur saugomi šv. Mikalojaus kaulai, susitikimo ir dialogo su Rytų broliais krikščionimis žemėje, kaip esminę noriu prisiimti pareigą visomis savo jėgomis darbuotis visų Kristaus sekėjų visiškos ir regimos vienybės atkūrimo labui. Suvokiu, jog tam neužtenka geranoriškų jausmų išreiškimo. Reikia konkrečių veiksmų, kurie įsiskverbtų į dvasią ir išjudintų sąžinę kviesdami kiekvieną į tą atsivertimą, kuris yra visos pažangos ekumenizmo kelyje prielaida (plg. Benediktas XVI. Kreipimasis į krikščioniškųjų Bažnyčių ir bendruomenių bei nekrikščioniškų religijų atstovus [2005 04 25]). Visų jūsų prašau ryžtingai žengti to dvasinio ekumenizmo, maldoje atveriančio duris Šventajai Dvasiai, kuri vienintelė gali sukurti vienybę, keliu.

Brangūs bičiuliai, atvykę į Barį iš įvairių Italijos dalių dalyvauti šiame Eucharistijos kongrese, turime iš naujo atrasti krikščioniškojo sekmadienio džiaugsmą. Su pasididžiavimu turime vėl atrasti galėjimo dalyvauti Eucharistijoje, kuri yra atnaujinto pasaulio sakramentas, privilegiją. Kristus prisikėlė pirmąją savaitės dieną, kuri žydams buvo pasaulio sukūrimo diena. Būtent todėl ankstyvoji krikščionių bendruomenė laikė sekmadienį diena, kai prasidėjo naujasis pasaulis, diena, kai Kristaus pergalė prieš mirtį pradėjo naują kūriniją. Burdamasi apie Eucharistijos stalą, bendruomenė formavosi kaip nauja Dievo tauta. Šv. Ignotas Antiochietis vadino krikščionis „tais, kuriems teko nauja viltis“, ir juos pateikdavo kaip asmenis, „gyvenančius pagal sekmadienį“ („iuxta dominicam viventes“). Žvelgdamas iš tokios perspektyvos, Antiochijos vyskupas savęs klausė: „Kaip galėtume gyventi be Jo, kurio laukė pranašai?“ (Epistula ad Magnesios, 9, 1–2).

„Kaip galėtume gyventi be Jo?“ Šiuose šv. Ignoto žodžiuose girdime aidint Abitenės kankinių ištarą: „Sine dominico non possumus“. Iš to kyla mūsų malda: tesuvokia šiandieniai krikščionys esminę sekmadienio šventimo svarbą ir iš dalyvavimo Eucharistijoje tepasisemia polėkio naujam įsipareigojimui skelbti pasauliui Kristų, „mūsų sutaikinimą“ (Ef 2, 14). Amen!