Sekminių homilija

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 551
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: SOLENNITÀ DI PENTECOSTE 2006 OMELIA DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI Sagrato della Basilica Vaticana Domenica, 4 giugno 2006
DATA: 2006-06-04
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (251), 2006, p. 2.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (251), 2006, p. 2.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Sekminių homilija

Šv. Petro aikštė, 2006 m. birželio 4 d.

Brangūs broliai ir seserys!

Sekminių dieną Šventoji Dvasia galingai nužengė ant apaštalų; taip prasidėjo Bažnyčios misija pasaulyje. Šiai misijai Vienuolika parengė pats Jėzus, daugkart jiems pasirodydamas po Prisikėlimo (plg. Apd 1, 3). Prieš žengdamas į dangų, jis paliepė mokiniams nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado išsipildymo (Apd 1, 4–5); jis prašė, kad jie, rengdamiesi priimti Šventąją Dvasią, pasiliktų kartu. Ir, laukdami pažadėtojo įvykio, jie visi Aukštutiniame kambaryje kartu su Marija atsidėjo maldai (Apd 1, 14).

Pasilikimas kartu buvo Jėzaus iškelta Šventosios Dvasios dovanojimo sąlyga; jų santarvės prielaida buvo ilgesnė malda. Tai puiki pamoka kiekvienai krikščionių bendruomenei. Kartais manoma, jog misijos veiksmingumas priklausąs pirmiausia nuo planavimo ir protingo konkrečios užduoties įgyvendinimo. Tiesa, Viešpats prašo mūsų bendradarbiauti, tačiau, pirmiau nei mes atsiliepiame, būtina jo iniciatyva: tikrasis Bažnyčios veikėjas yra jo Dvasia. Mūsų būties ir veiklos šaknys glūdi išminties bei apvaizdos kupinoje Dievo tyloje.

Įvaizdžiai, kuriais Lukas vaizduoja Šventosios Dvasios įsiveržimą, – vėjas ir ugnis – primena Sinajų, kur Dievas apsireiškė Izraelio tautai ir sudarė su ja sandorą (plg. 19, 3). Sinajaus šventė, Izraelio švęsta praėjus penkiasdešimčiai dienų nuo Paschos šventės, būdavo Sandoros šventė. Šv. Lukas, kalbėdamas apie ugnies liežuvius (plg. Apd 2, 3), Sekmines nori pavaizduoti kaip naująjį Sinajų, kaip Naujosios Sandoros, kuria Sandora su Izraeliu išplečiama taip, kad apimtų visas žemės tautas, šventę. Bažnyčia nuo gimimo yra visuotinė ir misijinė. Išganymo visuotinumą ypač išryškina daugybės tautų, kurių atstovai klausosi pirmojo skelbimo, išvardijimas (plg. Apd 2, 9–11).

Dievo tauta, pirmąkart pavidalą įgavusi prie Sinajaus kalno, šią dieną išplečiama taip, kad jos niekas neberiboja: nei rasė, nei kultūra, nei erdvė, nei laikas. Priešingai, nei buvo nutikę statant Babelio bokštą (plg. Pr 11, 1–9), kai žmonės, trokšdami savo rankomis nutiesti kelią į dangų, sugriovė savo gebėjimą vienas kitą suprasti, Dvasia per Sekmines kalbos dovana rodo, jog jos buvimas vienija ir sumaištį paverčia bendryste. Žmogaus išdidumas ir egoizmas visada skaldo, renčia abejingumo, neapykantos ir smurto sienas. Tuo tarpu Šventoji Dvasia daro širdis gebančias suprasti visų kalbas, nes atkuria tarp žemės ir dangaus autentiško bendravimo tiltus. Šventoji Dvasia yra meilė.

Kaip galima įžengti į Šventosios Dvasios slėpinį, suprasti jos meilės slėpinį? Evangelija šiandien nuveda mus į Aukštutinį kambarį, kur po Paskutinės vakarienės apaštalus nuliūdina tam tikras sumišimas. Priežastis – Jėzaus žodžiai, verčiantys kelti nerimastingus klausimus: jis kalba apie pasaulio neapykantą jam ir jam priklausantiesiems, apie savo slėpiningą išėjimą, apie tai, jog jis dar daug turėtų jiems kalbėti, tačiau apaštalai dabar dar negalėsią to pakelti (plg. Jn 16, 12). Norėdamas apaštalus padrąsinti Jėzus atskleidžia savo išėjimo prasmę: jis turįs išeiti, bet ir vėl sugrįšiąs, o per tą laiką, kol bus išėjęs, jis nepaliksiąs jų vienų kaip našlaičių. Jis atsiųsiąs jiems Guodėją, Tėvo Dvasią, ir Dvasia parodysianti, kad Kristaus darbai yra meilės darbai – meilė to, kuris atidavė savo gyvybę, meilė Tėvo, kuris jį atidavė.

Štai Sekminių slėpinys: Šventoji Dvasia apšviečia žmogaus dvasią ir, apreikšdama nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų, rodo, kaip tapti panašiam į jį, būti iš jo tekančios meilės ženklu ir priemone (plg. Deus caritas est, 33). Kartu – kaip ir savo gimimo valandą – su Marija Bažnyčia meldžia: „Veni Sancte Spiritus!“ – „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk savo tikinčiųjų širdis ir uždek juose savo meilės ugnį!“ Amen.