Homilija per šv. Mišias Vienos Šv. Stepono katedroje

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Apaštališkasis apsilankymas Austrijoje / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 492
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: APOSTOLISCHE REISE VON PAPST BENEDIKT XVI. NACH ÖSTERREICH ANLÄSSLICH DER 850-JAHRFEIER DES WALLFAHRTSORTES MARIAZELL EUCHARISTIEFEIER PREDIGT VON BENEDIKT XVI. Stephansdom, Wien Sonntag, 9. September 2007
DATA: 2007-09-09
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“, Nr. 18 (282), 2007, p. 3–5.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“, Nr. 18 (282), 2007, p. 3–5.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Homilija per šv. Mišias Vienos Šv. Stepono katedroje

2007 m. rugsėjo 9 d.

Brangūs broliai ir seserys!

„Sine dominico non possumus!“ Be Viešpaties dovanos, be Viešpaties dienos negalime gyventi – taip 304 m. atsakė Abitenės šiandieniame Tunise krikščionys, užklupti švenčiantys uždraustą sekmadieninę Eucharistiją ir atvesti pas teisėjus. Jų klausta, kodėl rengė krikščioniškąsias sekmadienio pamaldas, nors ir žinojo, jog už tai numatyta mirties bausmė. „Sine dominico non possumus“: žodyje „dominico“ neatsiejamai susipynusios dvi reikšmės, kurių vienybę turime vėl išmokti suvokti.

Tai pirmiausia Viešpaties dovana – ši dovana yra jis pats: Prisikėlusysis, kurio palytėjimo bei artumo krikščionims tiesiog reikia norint būti patiems savimi. Tačiau tas palytėjimas nėra vien psichinis, vidinis, subjektyvus – susitikimas su Viešpačiu įsirašo į laiką tam tikra diena bei per tai į mūsų konkretų, fizinį ir bendruomeninį buvimą, į laikiškumą. Šis susitikimas suteikia mūsų laikui ir per tai mūsų visam gyvenimui centrą, vidinę tvarką.

Šiems krikščionims sekmadieninis Eucharistijos šventimas buvo ne paliepimas, bet vidinė būtinybė. Be to, kuris mūsų gyvenimą remia, gyvenimas yra tuščias. Šio centro atsisakyti arba jį išduoti reikštų atimti iš gyvenimo patį jo pagrindą, jo vidinį kilnumą, jo grožį.

Ar anuometinių krikščionių laikysena tebėra aktuali mums, šiandieniams krikščionims? Taip, ir mums reikia mus remiančio, mūsų gyvenimui kryptį bei turinį teikiančio gyvenimo. Mums irgi reikia sąlyčio su per mirtį mus nešančiu Prisikėlusiuoju. Mums reikia šio mus suburiančio, mums laisvės erdvę dovanojančio, pro kasdienybės bruzdesį tolyn į kūrybingą Dievo meilę, iš kurios kylame ir kurios link einame, pažvelgti leidžiančio susitikimo.

Tiesa, klausydamiesi šios dienos Evangelijos, į mus besikreipiančio Viešpaties, išsigąstame. „Kiekvienas, kuris neatsižada visos savo nuosavybės ir visų šeimos ryšių, negali būti mano mokinys.“ Norėtume prieštarauti: Ką tu čia sakai, Viešpatie? Argi pasauliui nereikia šeimos? Ar jam nereikia tėvo ir motinos meilės, tėvų ir vaikų, vyro ir moters meilės? Argi nereikia meilės gyvybei, džiaugimosi gyvybe? Ir argi nereikia žmonių, investuojančių į šio pasaulio gėrybes bei dirbančių mums duotą žemę, kad visi galėtų dalytis jos dovanomis? Argi mums nėra pavesta plėtoti žemę ir jos gėrybes?

Atidžiau įsiklausę į Viešpatį ir pirmiausia – į visa, ką jis sako, suprastume, kad Jėzus nereikalauja iš visų žmonių to paties.

Kiekvienas turi savo užduotį ir jam numatytą sekimo Jėzumi būdą. Šios dienos Evangelijoje Jėzus kalba ne apie daugelio prisidėjusių prie jo piligriminėje kelionėje į Jeruzalę užduotį, bet apie ypatingą Dvylikos pašaukimą. Jie pirma turi pakelti kryžiaus papiktinimą, po to būti pasirengę tikrai visko išsižadėti, imtis tariamai absurdiškos užduoties eiti ligi žemės pakraščių ir, būdami menko išsilavinimo, skelbti Evangeliją apie Jėzų Kristų žiniomis besipuikuojančiam ir tariamo ar ir tikro išsilavinimo kupinam pasauliui – pirmiausia, žinoma, taip pat neturtingiesiems bei paprastiesiems. Jie turi būti pasirengę kelyje į platųjį pasaulį patys patirti kankinystę bei taip paliudyti Evangeliją apie Nukryžiuotąjį ir Prisikėlusįjį. Nors Jėzaus žodžiai šioje piligrimystėje į Jeruzalę iš pradžių skirti Dvylikai, jo pašaukimas, žinoma, neapsiriboja šia istorine akimirka ir nusidriekia į visus šimtmečius.

Visais laikais jis kviečia žmones viską sudėti į jį, viso kito atsižadant, būti visiškai jam ir per tai visiškai kitiems – kurti nesavanaudiškos meilės oazes pasaulyje, kuriame taip dažnai vertę, atrodo, teturi valdžia ir pinigai.

Dėkokime Viešpačiui, kad jis mums visais šimtmečiais dovanodavo dėl jo visko išsižadėdavusių ir jo meilės švyturiais tapdavusių vyrų ir moterų. Tik prisiminkime Benediktą ir Scholastiką, Pranciškų ir Klarą iš Asyžiaus, Elzbietą Tiuringietę ir Jadvygą Silezietę, Ignacą Lojolą, Teresę Avilietę, Motiną Teresę ir tėvą Pijų. Šie žmonės Jėzaus žodžius paaiškino visu savo gyvenimu, taip padarydami juos mums artimus bei suprantamus. Prašykime Viešpatį, kad jis ir mūsų laikų žmonėms dovanotų drąsos visko išsižadėti ir per tai būti čia visiems.

Iš naujo grįždami prie Evangelijos, galime pastebėti, jog Viešpats ten kalba ne tik apie keleto ypatingą užduotį; branduolys to, ką jis turi galvoje, galioja visiems.

Tą pačią mintį kitąkart jis taip nusako: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras, o kas pražudys dėl manęs savo gyvybę, tas ją išgelbės. Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9, 24 ir t.). Kas savo gyvybę nori tik turėti, pasiimti ją tik sau, tas ją praranda. Gyvybę gauna tik tas, kas save dovanoja. Kitaip tariant: tik mylintis suranda gyvybę. O meilė reikalauja vis pranokti save, reikalauja savęs išsižadėti.

Kas žiūri tik savęs, kas nori turėti kitus vien savo naudai, tas kaip tiktai save ir kitą praranda. Nenurimstantis gyvybės geismas, šiandien neduodantis žmonėms ramybės, baigiasi prarastos gyvybės dykroje. „Kas pražudys dėl manęs savo gyvybę...“, – sako Viešpats: galutinai savęs išsižadėti galima tik tada, kai pabaigoje įkrentame ne į tuštumą, bet į amžinosios meilės rankas. Tiktai save už mus ir dėl mūsų pražudžiusio Dievo meilė įgalina mus tapti laisvus, išsižadėti ir per tai tikrai surasti gyvybę. Būtent tai ir yra esmė to, ką mums Viešpats nori pasakyti tariamai tokioje griežtoje šio sekmadienio Evangelijoje.

Savo žodžiais jis dovanoja mums tikrumą, kad galime remtis jo meile, žmogumi tapusio Dievo meile. Įžiūrėti tai yra išmintis, apie kurią kalbėta pirmajame skaitinyje. Vėlgi norima pasakyti, kad visa žemės išmintis mums nenaudinga, jei nemokame gyventi, jei neišmokstame to, kas iš tiesų gyvenime svarbu.

„Sine dominico non possumus!“ Be Viešpaties ir be jam priklausančios dienos gyvenimas nenusiseka. Sekmadienis mūsų Vakarų visuomenėse yra virtęs savaitgaliu, laisvalaikiu. Laisvalaikis šiuolaikinio pasaulio karštligiškame bėgsme tikrai yra kažkas gražaus ir būtino. Kiekvienas iš mūsų tai žino. Bet jei laisvalaikis neturi vidinio centro, iš kurio kyla visumos kryptis, jis galiausiai virsta tuščiu, mūsų nesustiprinančiu bei atsikelti nepadedančiu laiku. Laisvalaikiui reikia centro – susitikimo su tuo, kuris yra mūsų versmė ir tikslas.

Mano didis pirmtakas Miuncheno ir Freisingo vyskupo soste, kardinolas Faulhaberis vienąkart yra taip pasakęs: „Duok sielai jos sekmadienį, duok sekmadieniui jo sielą.“

Būtent todėl, kad sekmadienį glaudžiausiai susitinkama su prisikėlusiu Kristumi žodyje ir sakramente, jo spindulys aprėpia visą tikrovę. Ankstyvieji krikščionys pirmą savaitės dieną šventė kaip Viešpaties dieną, nes tai buvo prisikėlimo diena. Tačiau labai greitai Bažnyčia suvokė, kad pirmoji savaitės diena yra ir kūrinijos ryto diena, kai Dievas ištarė: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3). Todėl sekmadienis taip pat yra Bažnyčios savaitinė kūrinijos šventė – dėkingumo už Dievo kūriniją bei džiaugimąsi ja šventė. Šiandien, kai kūrinijai dėl mūsų rankų darbo, atrodo, iškilo įvairiopa grėsmė, turėtume įsisąmoninti ir būtent šį sekmadienio matmenį.

Ankstyvoji Bažnyčia į pirmąją dieną vis daugiau įtraukė septintosios dienos, šabo, paveldo. Dalyvaujame visus žmones apimančiame Dievo poilsyje. Taip šią dieną pajuntame kažkiek Dievo kūrinių laisvės ir lygybės. Šiandienio sekmadienio maldoje iš pradžių prisimename, kad Dievas mus per savo Sūnų atpirko ir prisiėmė kaip savo mylimus vaikus. Prašome jo kupinu gerumo žvilgsniu pažvelgti į Kristų tikinčius žmones bei dovanoti jiems tikrąją laisvę ir amžinąjį gyvenimą. Prašome gerumo kupino Dievo žvilgsnio.

Mums patiems šio gerumo kupino žvilgsnio reikia ne tik sekmadienį, bet ir kasdien. Prašydami žinome, kad toks žvilgsnis mums jau dovanotas. Negana to, žinome, kad Dievas mus visus įvaikino, tikrai priėmė į savo bendrystę.

Būti vaiku reiškia – ankstyvoji Bažnyčia tai suvokė – būti laisvam, nebūti tarnu, bet pačiam priklausyti šeimai. O tai reiškia būti paveldėtoju.

Priklausydami Dievui, turinčiam galią visoms galioms, esame bebaimiai ir laisvi. Ir esame paveldėtojai. Paveldas, kurį jis mums paliko, yra jis pats, jo meilė. Taip, Viešpatie, padaryk, kad tai giliai įsiskverbtų į mūsų sielą ir kad per tai išmoktume atpirktojo džiaugsmo. Amen.