Brangūs broliai ir seserys!

Savo pasakojimą apie tai, kaip Jėzus mokiniams mazgojo kojas, šventasis Jonas pradeda ypač iškilminga, beveik liturgine kalba. „Tai buvo prieš Velykas. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Atėjo Jėzaus „valanda“, į kurią nuo pradžių krypo jo veikla. Šios valandos turinį Jonas nusako dviem sąvokomis: iškeliavimo (metabainein, metabasis) ir meilės (agape). Abi sąvokos viena kitą aiškina, abiem Jėzaus Pascha – kryžius ir prisikėlimas, nukryžiavimas ir išaukštinimas – apibūdinama kaip „iškeliavimas“ į Dievo šlovę, „iškeliavimas“ iš pasaulio pas Tėvą. Nėra taip, kad Jėzus, trumpai apsilankęs pasaulyje, tiesiog vėl paprasčiausiai būtų iškeliavęs ir sugrįžęs pas Tėvą. Iškeliavimas yra perkeitimas, nepaliekantis nuošalyje ir Jo kūno, Jo žmogiškosios būties. Ant kryžiaus, save atiduodamas, Jis tarsi perlydomas bei perkeičiamas taip, kad ima egzistuoti būdu, leidžiančiu visada būti pas Tėvą ir kartu pas žmones. Kryžių, nužudymo aktą, Jis paverčia dovanojimo, meilės iki galo aktu. Pasakymu „iki galo“ Jonas iš anksto primena paskutinius Jėzaus žodžius ant kryžiaus: viskas padaryta iki galo, viskas „atlikta“ (Jn 19, 30). Jo meilės dėka kryžius tampa metabasis, žmogiškosios būties virtimu būtimi, dalyvaujančia Dievo šlovėje. Į šį perkeitimą Jis mus visus įtraukia, taip įtraukdamas į perkeičiančią savo meilės jėgą, kad, būnant kartu su Juo, mūsų gyvenimas virsta „iškeliavimu“ ir perkeitimu. Taip įgyjame atpirkimą – dalyvavimą amžinojoje meilėje, būklę, kurios trokštame visa savo esybe.

Šis esminis Jėzaus valandos vyksmas simboliškai, kaip mėgo pranašai, pavaizduotas kojų mazgojimo aktu. Jėzus čia konkrečiu veiksmu iškelia aikštėn tai, kas Laiško filipiečiams didžiajame himne apie Kristų nurodyta kaip Kristaus slėpinio turinys. Jėzus nusivelka šlovės drabužius, persijuosia nusižeminimo „rankšluosčiu“ ir pasidaro lyg vergas. Jis numazgoja purvinas savo mokinių kojas, taip padarydamas juos gebančius dalyvauti dangiškajame pokylyje, į kurį Jis juos kviečia. Kultinius ir išorinius nuplovimus, padarančius žmogų švarų per ritualą, tačiau paliekantį jį tokį, koks jis yra, dabar pakeičia kitokia maudynė: Jis padaro mus švarius savo žodžiu ir meile, savo paties dovanojimu. „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“ (Jn 15, 3). Savo žodžiu Jis numazgoja mus vis iš naujo. Taip, priimami meditacijos, maldos ir tikėjimo dvasia, Jėzaus žodžiai išskleidžia mumyse savo valančiąją jėgą. Diena iš dienos esame uždengiami daugeriopo purvo, tuščių žodžių, prietarų, skurdaus ir klaidingo mokytumo; įvairiopos pusinės tiesos arba ir atvira netiesa be perstojo sunkiasi į mūsų giliausią vidų. Visa aptemdo bei suteršia mūsų sielą, kelia mums grėsmę, nes tampame nebepajėgūs siekti tiesos ir gėrio. Priimami įdėmia širdimi, Jėzaus žodžiai pasirodo kaip tikras sielos bei vidinio žmogaus numazgojimas, nuplovimas. Štai kam mus kviečia Evangelija apie kojų mazgojimą – vis iš naujo leistis būti numazgojamam šiuo švariu vandeniu bei padaryti save galintį sėsti už stalo kartu su Dievu ir broliais. Tačiau iš kareivio ietimi perdurto Jėzaus šono ištekėjo ne tik vandens, bet ir kraujo (Jn 19, 34; plg. 1 Jn 5, 6.8). Jėzus ne tik kalbėjo, paliko ne tik žodžius. Jis save dovanojo. Jis numazgoja mus šventąja savo kraujo galia, t. y. savęs atidavimu „iki galo“, iki kryžiaus. Jo žodis daugiau negu paprastas kalbėjimas; tai kūnas ir kraujas „už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Šventuosiuose sakramentuose vis iš naujo pasilenkia prie mūsų kojų ir mus mazgoja. Prašykime Jo, kad šventasis maudymas jo meile mus vis giliau persmelktų ir per tai padarytų tikrai švarius!

Įdėmiai įsiklausydami į Evangeliją, kojų mazgojimo įvykyje galime įžiūrėti du skirtingus aspektus: mazgojimas, Jėzaus dovanojamas mokiniams, pirmiausia yra tiesiog Jo paties veiksmas – tai švarumo, jiems siūlomo gebėjimo bendrauti su Dievu dovana. Tačiau tada dovana virsta pavyzdžiu, užduotimi daryti tą patį vienas kitam. Bažnyčios tėvai šį dvejopą kojų mazgojimo aspektą išreiškė žodžiais sacramentum ir exemplum. Sacramentum šiame kontekste reiškia ne vieną iš septynių sakramentų, bet visą Kristaus slėpinį nuo įsikūnijimo iki kryžiaus ir prisikėlimo: ši visuma tampa gydanti ir pašventinanti jėga, žmones perkeičianti jėga, tampa mūsų metabasis, mūsų perkeitimu į naują būties formą, atsiveriant Dievui ir bendraujant su juo. Tačiau ši nauja būtis, kurią jis mums be jokio mūsų nuopelno dovanoja, mumyse turi virsti naujo gyvenimo dinamika. Dovanos ir pavyzdžio visuma, mūsų atrandama pasakojime apie kojų mazgojimą, apskritai būdinga krikščionybės esmei. Krikščionybė, palyginti su moralizmu, yra didesnis ir visiškai kitoks dalykas. Pradžioje yra ne mūsų darbas, mūsų moralinis pajėgumas. Krikščionybė pirmiausia yra dovana: Dievas dovanoja save mums – jis dovanoja ne kokį nors dalyką, bet save. Ir tai vyksta ne tik pradžioje, mūsų atsivertimo akimirksnį. Jis nuolatos lieka tuo, kuris save dovanoja. Jis vis iš naujo siūlo mums savo dovanas. Visada yra pirma mūsų. Todėl pagrindinis buvimo krikščionimi aktas yra Eucharistija – dėkingumas už buvimą apdovanotam, džiaugimasis nauju gyvenimu, kurį Jis mums duoda.

Vis dėlto nesame pasyvūs dieviškojo gerumo gavėjai. Dievas apdovanoja mus kaip asmeninius bei gyvus partnerius. Dovanotoji meilė yra „visų mylėjimo“ dinamika, ji trokšta būti mumyse iš Dievo kylančiu nauju gyvenimu. Taip galime suprasti žodžius, pasakojimo apie kojų mazgojimą pabaigoje Jėzaus adresuojamus mokiniams ir mums visiems: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte: kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą“ (Jn 13, 34). „Naujo įsakymo“ esmė – ne nauja ir sunki norma, kurios iki šiol nebuvo. Naujo įsakymo esmė – mylėti kartu su Juo, kuris pirmas mus pamilo. Taip turėtume suprasti ir Kalno pamokslą. Juo Jėzus nedavė naujų įsakymų, kurie būtų buvę būtini dėl iškilesnio negu ankstesnis humanizmo. Kalno pamokslas yra pastangų darytis panašiam į Kristų (plg. Fil 2, 5) kelias, vidinio apvalymo kelias, vedantis mus į bendrą su Juo gyvenimą. Naujas dalykas yra dovana, kuria esame įvesdinami į Kristaus nusistatymą. Jei į tai atsižvelgiame, suvokiame, kaip toli esame nuo šios Naujojo Testamento naujybės, koks menkas esame meilės bendrystėje su Jo meile pavyzdys žmonijai. Taigi nesame dar jai įrodę meilėje besirodančios krikščioniškosios tiesos įtikimumo. Todėl juo karščiau prašykime Viešpatį, kad padarydamas švarius subrandintų mus naujam įsakymui.

Kojų mazgojimo Evangelijos epizode Jėzaus pokalbis su Petru kreipia į dar vieną krikščioniškosios gyvenimo praktikos ypatybę, kuriai baigdami dabar skirsime dėmesio. Petras iš pradžių nenorėjo Viešpačiui leisti mazgoti kojų: toks santykio apgręžimas, tai, kad Mokytojas – Jėzus – mazgoja kojas, kad Viešpats atlieka vergo užduotį, iš pagrindų prieštaravo jo pagarbiai laikysenai Jėzaus atžvilgiu bei jo turėtam santykio tarp mokytojo ir mokinio supratimui. „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ – aistringai, kaip jam būdinga, sako Petras (Jn 13, 8). Pilypo Cezarėjoje po išpažinimo, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, toks pat nusistatymas paakino jį paprieštarauti Jam, prabilusiam apie paniekinimus ir kryžių. „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ – kategoriškai pareiškia Petras (Mt 16, 22). Jo turėtas Mesijo įsivaizdavimas buvo paženklintas didybės, dieviškojo didingumo. Jam teko vis iš naujo mokytis, jog Dievo didybė skiriasi nuo mūsojo didybės įsivaizdavimo; jos esmė – nusileidimas žemyn, nuolankus tarnavimas, radikali meilė iki visiško savęs apiplėšimo. Mums irgi būtina vis iš naujo to mokytis, nes paprastai trokštame ne kančios, bet sėkmės Dievo; nes neįstengiame pastebėti, jog ganytojas ateina kaip avinėlis, kuris save atiduoda ir taip mus atveda prie tikros kaimenės.

Taigi Viešpats Petrui sako, jei šis neleisiąs mazgoti savo kojų, negalės turėti su Juo dalies. Tada Petras iškart primygtinai reikalauja, kad jam taip pat būtų numazgotos rankos ir galva. Po to eina slėpiningi Jėzaus žodžiai: „kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti“ (Jn 13, 10). Jėzus čia primena apsiplovimą, kurį mokiniai, paisydami ritualinių nuostatų, jau yra atlikę; norint dalyvauti vakarienėje, tereikėjo nusimazgoti kojas. Tačiau čia neabejotinai glūdi gilesnė reikšmė. Kas norima pasakyti? Patikimai nežinome. Bet kuriuo atveju galime konstatuoti, jog kojų mazgojimas viso skyriaus prasminiame kontekste kreipia ne į paskirą sakramentą, bet į visą sacramentum Christi – į jo išganomąjį darbą, nužengimą ligi kryžiaus, jo meilę ligi galo, kuri mus padaro švarius ir gebančius bendrauti su Dievu. Tokią maudymosi ir kojų mazgojimo perskyrą taip pat galima suvokti kaip Bažnyčios gyvenimo užuominą – užuominą, kurią Jonas norėjo perteikti savo meto bendruomenei. Todėl atrodo aišku, kad maudynė, galutinai mus nuprausianti ir nebebūtina pakartoti, yra krikštas – panirimas į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, iš pagrindų perkeičiantis mūsų gyvenimą ir suteikiantis jam naują išliekamą tapatybę, jei jos nenumetame į šalį, kaip tai padarė Judas. Bet net ir turint šią naują išliekamą tapatybę, tam, kad galėtume su Jėzumi sėdėti už stalo, mums būtinas „kojų mazgojimas“. Kas turima galvoje? Mano nuomone, raktą į supratimą mums duoda pirmasis Jono laiškas. Ten skaitome: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jn 1, 8 ir t.). Mūsų kojos turi būti „numazgotos“, turime būti apvalyti nuo kasdienių nuodėmių ir todėl išpažinti nuodėmes. Kaip tai tiksliai buvo daroma Jono bendruomenėje, nežinome. Tačiau kryptis, rodoma Petrui skirtų Jėzaus žodžių, akivaizdi: norėdami galėti kartu su Jėzumi Kristumi sėdėti už stalo, turime būti nuoširdūs. Turime pripažinti, kad nusidedame, net ir kaip pakrikštytieji, turėdami naują tapatybę. Mums reikia išpažinties, įgijusios Sutaikinimo sakramento pavidalą. Per ją Viešpats mums vis iš naujo numazgoja kojas, ir tada galime kartu su juo sėsti už stalo.

Bet per tai prasmę įgyja ir žodžiai, kuriais Viešpats išplečia sacramentum iki exemplum, dovanos, tarnavimo broliui: „Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 14). Turime mazgoti vieni kitiems kojas eidami kasdienės abipusiškos meilės tarnystę. Tačiau turime mazgoti kojas ir nuolatinio atleidimo vieni kitiems prasme. Viešpaties mums atleista kaltė yra nepalyginamai didesnė už visus nusižengimus, kuriuos mums gali padaryti kiti (plg. Mt 18, 21–35). Taip daryti mus akina Didysis ketvirtadienis: negalime leisti, kad pyktis ant artimo giliai apnuodytų sielą. Jis akina nuolatos valyti savo atmintį ir nuoširdžiai atleisti mazgojant vieni kitiems kojas, kad galėtume bendrai įžengti į Dievo pokylį.

Didysis ketvirtadienis yra dėkingumo bei džiaugsmo dėl Viešpaties mums paruoštos didžiulės meilės ligi galo dovanos. Melskime šią valandą Viešpatį, kad dėkingumas ir džiaugsmas virstų mumyse galia mylėti kartu su jo meile. Amen.