Brangūs broliai kunigai!

Brangūs broliai ir seserys!

Baigiasi Kunigų metai, kuriuos šventėme praėjus 150 metų nuo Arso šventojo klebono, kunigiškosios tarnybos pavyzdžio mūsų pasaulyje, mirties. Arso klebono leidomės būti vedami, kad iš naujo suvoktume kunigiškosios tarnybos didybę ir grožį. Kunigas nėra tiesiog pareigūnas, kokio kiekvienai visuomenei reikia tam tikroms funkcijoms atlikti. Kunigas, priešingai, daro tai, ko iš savęs negali duoti joks žmogus: Kristaus vardu jis taria išrišimo iš mūsų nuodėmių žodžius ir taip, remdamasis Dievu, perkeičia mūsų gyvenimo būvį. Virš duonos ir vyno atnašų jis taria transubstanciacijos žodžius, kuriais sudabartina Jį patį, Prisikėlusįjį, jo Kūną ir Kraują, taip perkeisdamas pasaulio elementus; žodžius, kuriais atveria pasaulį Dievui ir su juo suvienija. Tad kunigystė yra ne tiesiog „pareigos“, bet sakramentas: Dievas pasitelkia varganą žmogų, kad per jį būtų čia ir dabar žmonėms bei veiktų jų labui. Ši Dievo drąsa, Dievo, kuris patiki save žmonėms ir, žinodamas mūsų silpnumą, tebelaiko žmones gebančius veikti jo vardu ir jam atstovauti, yra tikroji žodyje „kunigystė“ glūdinti didybė. Kad Dievas laiko mus gebančius tai daryti, kad jis pašaukia žmones į savo tarnybą ir taip iš vidaus su jais susisaisto, – šitai šiais metais norėjome iš naujo apmąstyti ir suvokti. Norėjome vėl sužadinti džiaugsmą dėl to, jog Dievas taip arti mūsų, ir dėkingumą už tai, kad jis save patiki mūsų silpnumui, kad mus diena iš dienos veda ir palaiko. Šitaip norėjome ir jaunuoliams iš naujo parodyti, kad tas pašaukimas, ta tarnystės Dievui ir su Dievu bendrystė egzistuoja – negana to, kad Dievas laukia mūsų „taip“. Su visa Bažnyčia vėl norėjome atkreipti dėmesį, jog to pašaukimo iš Dievo turime prašyti. Prašome darbininkų Dievo pjūčiai, ir tas Jam adresuojamas prašymas sykiu yra Dievo beldimasis į širdį jaunuolių, kurie manosi gebą atlikti tai, ką padaryti gebančiais juos laiko Dievas. Galima buvo tikėtis, jog „priešui“ šis naujas kunigystės sušvytėjimas nepatiks; jis mieliau matytų ją išnykstant, kad Dievą galiausiai būtų galima išstumti iš pasaulio. Taip nutiko, jog šiais džiaugimosi Kunigystės sakramentu metais išaiškėjo kunigų nuodėmės – pirmiausia piktnaudžiavimas mažutėliais, kai kunigystė, kaip Dievo rūpinimosi žmogumi užduotis, virto savo priešingybe. Ir mes nuoširdžiai meldžiame Dievą ir nukentėjusius žmones atleidimo ir sykiu pažadame, jog darysime viską, kad tokie piktnaudžiavimai nepasikartotų; pažadame, jog priimdami kandidatus į kunigiškąją tarnybą ir juos ugdydami rengimo kelyje darysime viską, ką išgalime, kad patikrintume jų pašaukimo autentiškumą, ir kad kunigus rūpestingiau lydėsime jų kelyje, idant Viešpats apgintų ir apsaugotų juos nuo sunkių situacijų ir gyvenimo pavojų. Jei Kunigų metai būtų buvę mūsų asmeninio gero darbo išaukštinimas, šie įvykiai būtų juos sugriovę. Tačiau mums nutiko kaip tik priešingai: tapome dėkingi už Dievo dovaną, nešiojamą „moliniuose induose“ ir, nepaisant viso žmogiškojo silpnumo, darančią jo meilę konkrečią gyvenime. Tad tai, kas įvyko, laikome užduotimi apsivalyti, užduotimi, lydinčia mus į ateitį ir leidžiančia išvysti ir pamilti didžiąją Dievo dovaną. Šitaip dovana tampa pareiga į Dievo drąsą ir nusižeminimą atsiliepti savo drąsa bei nusižeminimu. Kristaus žodžiai, kuriuos giedojome šios dienos liturgijos pradžioje, gali mums šią valandą pasakyti, ką reiškia tapti ir būti kunigu: „Imkite ant pečių mano jungą ir mokykitės ir manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29).

Švenčiame Švenčiausiosios Jėzaus Širdies šventę ir per Bažnyčios liturgiją tarsi pažvelgiame į Jėzaus širdies, jam mirus atvertos romėnų kareivio ietimi, vidų. Taip, jo širdis – ir per tai paties Dievo širdis – atvira mums ir priešais mus. Liturgija mums aiškina Jėzaus širdies kalbą, kuri pirmiausia kalba apie Dievą kaip apie žmonių Ganytoją, taip atskleisdama Jėzaus kunigystę, įsišaknijusią jo širdies gelmėje, ir taip parodydama nenykstantį pamatą kaip kiekvienos kunigiškosios tarnybos, kuri visuomet įsitvirtinusi Jėzaus širdyje ir jos palaikoma gyvuoja, galiojantį kriterijų. Šiandien pirmiausia norėčiau apmąstyti tekstus, kuriais besimeldžianti Bažnyčia atsako į skaitiniuose skleidžiamą Dievo žodį. Šiose giesmėse susipina žodis ir atsakas. Jie, viena vertus, paimti iš Dievo žodžio, tačiau sykiu jau yra žmogaus atsakas į tą žodį, atsakas, kuriuo tas žodis perteikiamas ir įžengia į mūsų gyvenimą. Svarbiausias iš šių tekstų šiandienėje liturgijoje yra 23 psalmė – „Mane Viešpats gano“, kurioje besimeldžiantis Izraelis priima Dievo kaip ganytojo apreiškimą ir padaro jį savo gyvenimo kelrodžiu. „Mane Viešpats gano, man nieko nestinga“ – šioje pirmoje eilutėje reiškiamas džiaugsmas ir dėkingumas, kad Dievas yra čia ir rūpinasi žmogumi. Skaitinys iš Ezechielio knygos irgi prasideda tokiu pačiu motyvu: „Aš pats rūpinsiuosi savo avimis ir jų ieškosiu“ (Ez 34, 11). Dievas asmeniškai rūpinasi manimi, mumis, žmonija. Nesu paliktas vienas, pasimetęs visatoje ir vis labiau nesusigaudančioje visuomenėje. Jis rūpinasi manimi. Jis nėra tolimas Dievas, kuriam mano gyvenimas nesvarbus. Pasaulio religijos, kaip matome, visada žinojo, kad galiausiai tėra vienas Dievas. Bet tas Dievas esąs labai toli. Atrodo, jog jis pasaulį palikęs kitoms galybėms ir pajėgoms, kitoms dievybėms. O su šiomis reikia susitarti. Vienatinis Dievas geras, bet toli. Jis nepavojingas, bet ir nepadedantis. Tad jam dėmesio daug skirti neverta. Jis nevaldo. Keista, bet Apšvietos amžiuje ši mintis sugrįžo. Vis dar suvokta, kad pasaulis suponuoja Kūrėją. Tačiau tas Dievas pasaulį sukūrė ir aiškiai nuo jo pasitraukė. Taigi pasaulis funkcionuoja pagal dėsnius, į kuriuos Dievas nesikiša, negali kištis. Dievas tebuvo tolima pradžia. Daugelis galbūt nė nenorėjo, kad Dievas jais rūpintųsi. Jie nenorėjo būti jo trikdomi. Bet kai Dievo rūpinimasis ir meilė laikomi trikdžiu, žmogus jau yra iškreiptas. Malonu ir teikia paguodą, kai žinau, kad koks nors žmogus man yra geras ir manimi rūpinasi. Tačiau dar svarbiau tai, jog yra mane pažįstantis, mane mylintis ir manimi besirūpinantis Dievas. „Aš pažįstu savąsias [avis], o manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14), štai šitaip Viešpaties žodžiais prieš Evangeliją meldžiasi Bažnyčia. Dievas mane pažįsta, manimi rūpinasi. Ši mintis tikrai turėtų mus pradžiuginti. Leiskimės jos persmelkiami. Tada suvoksime, ką tai reiškia: Dievas nori, kad mes, kunigai, mažytę istorijos atkarpą dalytumės jo rūpinimusi žmonėmis. Mes, kunigai, turėtume būti tie, kurie, vienydamiesi su jo rūpinimusi žmonėmis, rūpintumės, kad tas Dievo rūpinimasis taptų konkrečiai patiriamas. Ir, žvelgdamas į jam patikėtą sritį, kunigas kartu su Viešpačiu privalo pajėgti pasakyti: „Aš pažįstu savąsias, o manosios pažįsta mane.“ „Pažinti“ Šventojo Rašto prasme niekada nėra žinoti išoriškai, kaip kad žinomas kokio nors žmogaus telefono numeris. „Pažinti“ reiškia būti kito viduje. Būti jam geram. Turime stengtis „pažinti“ žmones remdamiesi Dievu ir žvelgdami į Dievą, kartu su jais eiti Dievo draugystės keliu.

Grįžkime prie mūsų psalmės. Ten parašyta: „Jis <…> veda teisumo takais, kaip dera jo vardui. Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins.“ (23, 3 ir t.). Ganytojas jam patikėtiesiems rodo teisingą kelią. Jis eina jų priekyje ir juos veda. Pasakykime kitaip: Viešpats rodo mums, kaip tinkamai būti žmonėmis. Jis moko buvimo žmogumi meno. Ką turėčiau daryti, kad nepargriūčiau, beprasmiškai neiššvaistyčiau savo gyvenimo? Šį klausimą sau turėtų kelti kiekvienas žmogus ir jis aktualus visais gyvenimo tarpsniais. Bet kokia tamsa šį klausimą gaubia mūsų laikais! Vis į galvą ateina Jėzaus, kuriam pagailo žmonių, žodžiai, kad jie yra lyg avys be piemens. Viešpatie, pasigailėk mūsų! Parodyk mums kelią! Iš Evangelijos žinome: jis pats yra kelias. Gyventi su Kristumi, paskui jį sekti reiškia surasti teisingą kelią, kad mūsų gyvenimas taptų prasmingas ir kad mes kada nors galėtume pasakyti: taip, buvo gera gyventi. Izraelis buvo ir yra Dievui dėkingas už Jo įsakymais parodytą gyvenimo kelią. Didžioji 119 psalmė yra ištisas džiūgavimas dėl to: negrabinėjame tamsoje. Dievas mums parodė kelią, kuriuo drąsiai galime eiti. Tai, kas pasakyta įsakymais, sutraukta Jėzaus gyvenime ir yra tapę gyvu pavyzdžiu. Taip suvokiame, kad Dievo nurodymai yra ne pančiai, bet jo mums rodomas kelias. Turime džiaugtis, kad jie Kristuje stovi prieš mus kaip gyva tikrovė. Jis pats mus pradžiugino. Keliaudami kartu su Kristumi, patiriame Apreiškimo džiaugsmą, o kaip kunigai tą džiaugsmą, kad jis parodė mums teisingą kelią, turime perteikti žmonėms.

Psalmėje taip pat yra žodžiai apie „tamsiausią slėnį“, per kurį Viešpats veda žmones. Visų mūsų kelias kada nors eis per tamsų mirties slėnį, kuriame mūsų niekas negali lydėti. O Jis ten yra. Kristus pats nužengė į tamsią mirties naktį. Jis ir ten mūsų neapleidžia. Ir ten mus veda. „Jei Šeole pasikločiau lovą, tu būtum ten“, – sakoma 139 psalmėje. Taip, tu esi greta ir didžiausioje bėdoje, tad atliepiamąja psalme galime atsakyti: net ten, tamsiausiame slėnyje, nebijau jokio pavojaus. Tamsiausiasis slėnis mums taip pat gali reikšti ir tamsius pagundos, neryžtingumo, išbandymų slėnius, kuriuos kirsti tenka kiekvienam žmogui. Taip, Viešpatie, pagundos tamsybėse, užtemimo valandomis, kai užgęsta visos šviesos, parodyk man, kad tu esi čia. Padėk mums, kunigams, tomis tamsiomis naktimis pagelbėti mums patikėtiems žmonėms, parodyti jiems tavo šviesą.

„Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins “: ganytojui reikia vėzdo apsiginti nuo laukinių žvėrių, tykančių įsiveržti į kaimenę, nuo plėšikų, ieškančių sau grobio. Greta vėzdo minima lazda, leidžianti atsiremti ir padedanti kirsti sunkias vietas. Abu dalykai neatsiejami ir nuo Bažnyčios tarnybos, kunigo tarnybos. Bažnyčiai irgi reikia panaudoti ganytojo vėzdą ginant tikėjimą nuo klastotojų, vedlių, kurie yra suvedžiotojai. Kaip tik vėzdo panaudojimas gali būti meilės tarnyba. Šiandien regime, jog pakanta su kunigiškuoju gyvenimu nesuderinamam elgesiui nėra meilė. Lygiai taip meilė nėra, kai leidžiama keroti erezijoms, tikėjimo iškraipymams ir ardymui, tarsi tikėjimą patys būtume išradę, tarsi jis nebūtų Dievo dovana, brangus perlas, kurio neturime leisti iš mūsų atimti. Sykiu, žinoma, vėzdas visada turi vėl virsti ganytojo lazda, padedančia žmogui eiti sunkiu keliu ir sekti paskui Viešpatį.

Psalmės pabaigoje kalbama apie keliamas vaišes, aliejų, kuriuo patepama galva, apie sklidiną taurę, galėjimą gyventi Viešpaties būste. Psalmėje taip pirmiausia išreiškiama džiugi buvimo su Dievu šventykloje šventės, buvimo jo priimtam ir aptarnaujamam, galimybės gyventi pas jį perspektyva. Mums, kurie psalme meldžiamės su Kristumi ir jo Kūnu – Bažnyčia, ši vilties perspektyva dar labiau prasiplėtė ir pagilėjo. Šiuose žodžiuose tartum įžvelgiame nuovoką Eucharistijos slėpinio, kuriame Dievas mus pats aptarnaus ir pasisiūlys kaip valgis – kaip ta duona ir tas taurus vynas, kurie vieninteliai gali būti galutinis atsakas į vidinį žmogaus alkį bei troškulį. Kaip gi tada nesidžiaugti, kad kasdien svečiuojamės prie Dievo stalo, galime pas jį gyventi. Kaip nesidžiaugti, kad jis mums įsakė: „Tai darykite mano atminimui“, kad leidžia padengti Dievo stalą žmonėms, duoti jiems jo Kūną ir Kraują, brangią jo artumo dovaną. Taip, iš visos širdies galime visi melstis psalmės žodžiais: „Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas“ (23, 6).

Galiausiai žvilgterėkime į Komunijos priegiesmius, šiandienėje liturgijoje siūlomus mums Bažnyčios. Pirmiausia tai žodžiai, kuriais šventasis Jonas užbaigia pasakojimą apie Jėzaus nukryžiavimą: „Vienas kareivis ietimi perdūrė Jėzui šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens“ (Jn 19, 34). Jėzaus širdis perduriama ietimi. Ji atveriama ir virsta versme: kraujas ir vanduo, kurie išteka, kreipia į abu pagrindinius sakramentus, kuriais gyvena Bažnyčia, – į Krikštą ir Eucharistiją. Iš atverto Viešpaties šono, iš atvertos širdies ištrykšta gyvoji versmė, tekanti šimtmečiais ir kurianti Bažnyčią. Atvira širdis yra naujos gyvybės upės šaltinis; Jonas neabejotinai prieš akis turėjo Ezechielio pranašystę; šis iš naujosios šventyklos matė ištekančią naują, vaisingumą ir gyvybę teikiančią upę (Ez 47). Naujoji šventykla yra pats Jėzus, o jo atvira širdis – šaltinis, iš kurio trykšta naujo gyvenimo, mūsų gaunamo per Krikštą ir Eucharistiją, upė.

Tačiau Jėzaus Širdies šventės liturgija taip pat numato kitus Komunijos priegiesmiui giminingus žodžius iš Jono evangelijos: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 37 ir t.). Tikėdami tartum geriame Dievo žodžio gyvojo vandens. Tikintysis taip pats tampa versme, dovanojančia trokštančiam istorijos kraštui gyvojo vandens. Tai rodo šventieji. Tai rodo Marija, kuri kaip didi tikinčioji ir mylinčioji visiems šimtmečiams tapo tikėjimo, meilės ir gyvybės versme. Kiekvienas krikščionis ir kiekvienas kunigas, remdamiesi Kristumi, turėtų tapti kitus atgaivinančia versme. Troškulio kamuojamam pasauliui turėtume dovanoti gyvybės vandens. Viešpatie, dėkojame, kad mums atvėrei savo širdį, kad savo mirtimi ir prisikėlimu tapai gyvybės versme. Leisk mums būti gyviesiems žmonėmis, gyviems iš tavo versmės, kad ir mes būtume versmės, ir gebėtume šiems mūsų laikams dovanoti gyvybės vandens. Dėkojame tau už kunigiškosios tarnybos malonę. Viešpatie, palaimink mus ir visus šių laikų ištroškusius ir ieškančius žmones. Amen.