Brangūs broliai ir seserys!

„Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien“ – šiais antrosios psalmės žodžiais Bažnyčia pradeda Šventosios nakties liturgiją. Ji žino, kad šie žodžiai pirma priklausė Izraelio karalių karūnavimo ritualui. Karalius, žmogus kaip ir kiti žmonės, tampa „Dievo sūnumi“ gaudamas pašaukimą ir paskyrimą tarnybon: tai tam tikras Dievo atliekamas įvaikinimas, sprendimo aktas, kuriuo tam žmogui dovanojama nauja egzistencija, jis įtraukiamas į savą būtį. Ką tik girdėtame skaitinyje iš pranašo Izaijo knygos tas pats vyksmas Izraelio bėdos ir grėsmės sąlygomis pateikiamas dar aiškiau: „Mums kūdikis gimė, sūnus gi mums duotas. Ant jojo pečių viešpatavimas“ (Iz 9, 5). Paskyrimas karaliaus tarnybon yra tartum naujas gimimas. Kaip ką tik gimęs iš Dievo asmeninio sprendimo, kaip iš Dievo kylantis kūdikis karalius yra viltis. Ant jo pečių ateitis. Jis yra taikos pažado nešėjas. Betliejaus naktį šie pranašo žodžiai išsipildė tokiu būdu, kaip Izaijo laikais nebuvo galima įsivaizduoti. Taip, dabar iš tiesų yra kūdikis, ant kurio pečių viešpatavimas. Jame pasirodo nauja karalystė, Dievo steigiama pasaulyje. Tas kūdikis tikrai gimė iš Dievo. Jis yra Dievo amžinasis Žodis, sujungiantis žmogystę ir dievystę. Tam kūdikiui galioja iškilūs titulai, kurie jam priskiriami Izaijo knygos karūnavimo giesmėje: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Taikos Kunigaikštis“ (Iz 9, 5). Taip, šiam karaliui nereikia patarėjų iš pasaulio išminčių. Jame pačiame Dievo išmintis ir patarimas. Kaip tik kūdikio silpnumu jis yra galingasis Dievas ir taip mums parodo savo galią šio pasaulio besipuikuojančių galybių akivaizdoje.

Karūnavimo ritualo žodžiai Izraelyje iš tiesų visada buvo vilties ritualai, kuriais žvelgta į Dievo dovanotiną ateitį. Nė vienas iš šitaip pasveikintų karalių neatitiko šių žodžių iškilumo. Visų jų atveju žodžiai apie Dievo sūnystę, paskyrimą valdyti tautas ligi žemės pakraščių (Ps 2, 8) liko tik nuorodomis į tai, kas turėjo ateiti, – tarsi vilties kelrodžiai, kreipiantys į tą akimirką dar nesuvokiamą ateitį. Tad žodžių išsipildymas, prasidedantis Betliejaus naktį, yra nepalyginamai didesnis ir sykiu, pasaulio akimis, menkesnis, negu leido nujausti pranašo žodžiai. Didesnis, nes tas kūdikis tikrai yra Dievo Sūnus, tikrai „Dievas iš Dievo, Šviesa iš Šviesos, gimęs, bet ne sukurtas, vienos prigimties su Tėvu“. Begalinis Dievą ir žmogų skyręs nuotolis įveiktas. Dievas ne tik pasilenkė, kaip giedama psalmėse; jis iš tikro „nužengė“, įžengė į pasaulį, tapo vienu iš mūsų, kad mus visus prie savęs patrauktų. Šis kūdikis tikrai yra Emanuelis – Dievas-su-mumis. Jo karalystė tikrai driekiasi ligi žemės pakraščių. Visą pasaulį aprėpiančioje šventosios Eucharistijos platybėje jis tikrai sukūrė taikos salų. Kur tik Eucharistija švenčiama, ten randasi taikos, kuri yra Dievo taika, sala. Tas kūdikis įžiebė žmonėms gerumo šviesą ir suteikė jėgų priešintis tironijos galiai. Kiekvienoje kartoje jis statydina savo karalystę iš vidaus, pradėdamas nuo širdies. Tačiau tiesa ir tai, kad „prievaizdo lazda“ dar nesulūžusi, kad ir šiandien grėsmingai trypia kareivių sandalai ir vis dar yra ir pasirodo „skraisčių, išvoliotų kraujyje“ (plg. Iz 9, 3 ir t.). Tad nuo šios nakties neatsiejamas Dievo artumo džiaugsmas. Dėkojame, kad Dievas kaip kūdikis atiduoda save į mūsų rankas, maldauja mūsų meilės, panardina savo ramybę į mūsų širdį. Tačiau šis džiaugsmas yra ir prašymas: Viešpatie, iki galo įgyvendink savo pažadą. Sulaužyk prievaizdo lazdą. Sudegink grėsmingus kareivių sandalus. Užbaik kraujyje išvoliotų skraisčių metą. Įgyvendink pažadą: „Taika begalinė“ (Iz 9, 6). Dėkojame tau už tavo gerumą, bet kartu prašome: parodyk savo galią. Padaryk, kad pasaulyje įsiviešpatautų tavo tiesa ir meilė, rastųsi „teisingumo, meilės ir taikos karalystė“.

Marija „pagimdė savo pirmgimį sūnų“ (Lk 2, 6). Šiuo sakiniu šventasis Lukas be jokio patoso perteikia didį įvykį, kuris Izraelio istorijoje buvo nuvokiamas pranašo žodžiais. Lukas kūdikį pavadina „pirmgimiu“. Senosios Sandoros Šventojo Rašto kalboje „pirmgimis“ nereiškia pirmutinio vaikų gimimo sekos prasme. Žodis „pirmgimis“ yra garbės titulas visiškai nepriklausomai nuo to, ar paskui yra brolių ir seserų ar ne. Išėjimo knygoje (4, 22) Izraelis Dievo vadinamas „mano pirmgimiu sūnumi“, taip išreiškiant jo išrinkimą, nepakartojamą kilnumą, ypatingą Dievo Tėvo meilę. Ankstyvoji Bažnyčia žinojo, kad Jėzuje tas žodis įgijo naujos gelmės, kad Jis pažadų Izraeliui santrauka. Taip Laiške žydams Jėzus vadinamas pirmgimiu tiesiog siekiant po pasirengimų Senajame Testamente įvardyti jį kaip Dievo į pasaulį siunčiamą Sūnų (plg. Žyd 1, 5–7). Pirmgimis ypatingu būdu priklauso Dievui, todėl – kaip daugelyje religijų – turėjo būti ypatingu būdu paskirtas Dievui ir atpirktas pakaitine auka, kaip epizode apie Jėzaus paaukojimą šventykloje pasakoja ir šventasis Lukas. Pirmgimis ypatingu būdu priklauso Dievui ir yra, taip sakant, skirtas paaukoti. Per Jėzaus kryžiaus auką nepakartojamai išsipildo pirmgimio paskirtis. Savimi jis atnašauja žmoniją Dievui ir suvienija žmogų ir Dievą taip, kad Dievas būtų viskas visame kame. Paulius laiškuose kolosiečiams ir efeziečiams išplėtė ir pagilino mintį apie Jėzų kaip pirmgimį: Jėzus, sakoma laiškuose, yra kūrinijos pirmgimis, tikrasis žmogaus provaizdis, pagal kurį Dievas sukūrė žmogų. Žmogus gali būti Dievo paveikslas todėl, kad Jėzus yra Dievas ir žmogus, tikrasis Dievo ir žmogaus paveikslas. Toliau šiuose laiškuose sakoma, kad jis yra mirusiųjų pirmgimis. Prisikeldamas jis mums visiems sugriovė mirties sieną. Atvėrė žmogui amžinojo gyvenimo bendrystėje su Dievu matmenį. Galiausiai mums pasakoma: jis yra daugelio brolių pirmgimis. Taip, jis yra pirmas brolių eilėje, pirmas, kuris mums atvėrė bendrystės su Dievu galimybę. Jis kuria tikrąją brolystę – ne Kaino ir Abelio, Romulo ir Remo nuodėmės iškreiptą, bet naująją brolystę, kai visi esame Dievo šeima. Ši nauja Dievo šeima prasideda tą akimirką, kai Marija „pirmgimį“ suvynioja į vystyklus ir paguldo į ėdžias. Melskime: Viešpatie Jėzau, kuris panorai gimti pirmas iš daugelio brolių, dovanok mums tikrąją brolybę. Padėk mums tapti panašiems į tave. Padėk įžvelgti kitame, kuriam manęs reikia, tuose, kurie kenčia ir yra palikti, visuose žmonėse tavo veidą ir gyventi kartu su tavimi kaip broliams bei seserims ir tapti viena šeima, tavo šeima.

Kalėdų evangelija mums galiausiai praneša, kad angelų gausi dangaus kareivija garbino Dievą giedodama: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Lk 2, 14). Bažnyčia šį šlovinimą, angelų užtrauktą Šventosios nakties įvykių akivaizdoje, pavertė džiaugsmo dėl Dievo šlovės himnu – „dėkojame tau už tavo šlovę“. Dėkojame tau už šiąnak prieš mūsų akis atsiskleidusį Dievo grožį, didybę, gerumą. Grožio, gražiojo pasirodymas pradžiugina, neversdamas klausti apie naudingumą. Dievo šlovė, iš kurios kyla visas grožis, kelia nuostabą ir džiaugsmą. Kas išvysta Dievą, pradžiunga, o šią naktį visi išvystame kažkiek jo šviesos. Tačiau angelų žodžiuose Šventąją naktį minimi ir žmonės: „Ramybė jo mylimiems žmonėms.“ Liturgijoje vartojami Jeronimo į lotynų kalbą išversti angelų žodžiai skamba kitaip: „Ramybė geros valios žmonėms.“ Posakis „geros valios žmonės“ pastaraisiais dešimtmečiais ypač įsitvirtino Bažnyčios žodyne. Ar toks vertimas teisingas? Turime abu tekstus skaityti kartu; tik tada teisingai suprasime angelų žodžius. Klaidingas būtų aiškinimas, pripažįstantis tik išskirtinį Dievo veikimą, tarsi jis nebūtų pašaukęs žmogaus laisvam meilės atsakui. Tačiau klaidingas būtų ir moralizuojantis aiškinimas, anot kurio, žmogus, taip sakant, pats galėtų save atpirkti savo gera valia. Vienas nuo kito neatsiejami abu dalykai: malonė ir laisvė, Dievo išankstinė meilė, be kurios jo negalėtume mylėti, ir mūsų atsakas, kurio jis laukia, kurio per savo Sūnaus gimimą mūsų tiesiog prašo. Malonės ir laisvės, pašaukimo ir atsako negalime perskirti į dvi atskiras dalis. Abu dalykai neišardomai susipynę. Tad šie žodžiai yra pažadas ir kartu pašaukimas. Dovanodamas savo Sūnų, Dievas mus pralenkė. Dievas mus visados netikėtai pralenkia. Jis nepaliaujamai mūsų ieško, mus kelia, kai tik to prireikia. Jis nepalieka likimo valiai dykroje pasiklydusios avies. Dievo nesustabdo mūsų nuodėmė. Jis vis iš naujo imasi mūsų. Tačiau jis laukia, kad mylėsime kartu su juo. Jis myli mus, kad galėtume tapti asmenimis, mylinčiais kartu su juo, ir per tai žemėje įsivyrautų taika.

Lukas nepasakė, kad angelai giedojo. Jis rašo labai santūriai: dangaus kareivija šlovino Dievą, sakydama: „Garbė Dievui aukštybėse...“ (Lk 2, 13 ir t.). Tačiau žmonės visada žinojo, kad angelų kalbėjimas kitoks negu žmonių; kad šią džiugios žinios naktį būta giedojimo, kuriuo suspindėjo iškili Dievo šlovė. Tad ši angelų giesmė nuo pat pradžių buvo suvokiama kaip iš Dievo kylanti muzika, kaip kvietimas prisijungti prie giesmės kupiniems džiaugsmo dėl to, kad esame mylimi Dievo. Cantare amantis est, sako Augustinas: gieda tas, kuris myli. Taigi angelų giesmė šimtmečių tėkmėje vis iš naujo tapdavo meilės ir džiaugsmo giesme, giesme tų, kurie myli. Šią naktį, pilni dėkingumo, prisijunkime prie šio visų šimtmečių giedojimo, suvienijančio dangų ir žemę, angelus ir žmones. Taip, dėkojame tau už tavo begalinę šlovę. Dėkojame už tavo meilę. Leisk mums vis labiau tapti žmonėmis, mylinčiais kartu su tavimi, ir per tai taikos žmonėmis. Amen.