Brangūs broliai ir seserys!

Per Viešpaties Apsireiškimo iškilmę Bažnyčia toliau kontempliuoja ir švenčia Jėzaus, mūsų Išganytojo, gimimą. Ypač šiandiene švente pabrėžiama šio gimimo visuotinė paskirtis ir reikšmė. Tapdamas žmogumi Marijos įsčiose, Dievo Sūnus ateina ne tik pas Izraelio tautą, atstovaujamą Betliejaus piemenų, bet ir pas visą žmoniją, kuriai atstovauja išminčiai. O būtent per išminčius ir jų kelionę ieškant Mesijo (plg. Mt 2, 1–12) Bažnyčia kviečia mus šiandien apmąstyti ir melstis. Per Evangelijos skaitinį girdėjome, kad iš rytų atvykę į Jeruzalę išminčiai klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“ (2 eil.). Kas tie asmenys ir kas ta žvaigždė? Jie tikriausiai buvo išmintingi vyrai, tiriantys dangų, tačiau ne tam, kad iš žvaigždžių skaitytų ateitį ir galbūt už tai gautų atlygį; šie žmonės veikiau „ieškojo“ kažko didesnio. Ieškojo šviesos, parodančios kelią, kuriuo gyvenime reikėtų eiti. Jie žinojo, kad kūrinijoje egzistuoja tai, ką galima pavadinti Dievo „parašu“, kurį žmonės gali ar bent turi pamėginti aptikti bei iššifruoti. Geriausias būdas, kaip geriau pažinti tuos išminčius bei jų troškimą būti vedamiems Dievo ženklo, yra stabtelėti ir apmąstyti, ką jie savo kelyje į didį Jeruzalės miestą surado.

Iš pradžių jie sutiko karalių Erodą. Tasai, žinoma, kūdikiu, apie kurį kalbėjo išminčiai, buvo suinteresuotas, tačiau ne kad jį garbintų, kaip norėjo apsimesti, bet kad sunaikintų. Erodas yra galios žmogus, kitame tematantis varžovą, su kuriuo reikia grumtis. Gerai apmąsčius, jam varžovas atrodo galiausiai ir Dievas, itin pavojingas varžovas, norintis atimti iš žmonių gyvybinę erdvę, autonomiją ir galią, varžovas, nurodinėjantis, kokiu gyvenimo keliu sukti, ir neleidžiantis daryti visko, ko nori. Iš savo Šventojo Rašto žinovų Erodas išgirdo žodžius iš pranašo Michėjo knygos (5, 1), tačiau jo mintys sukasi tik apie sostą. Todėl būtina užtemdyti patį Dievą, o žmones sumenkinti iki paprastų figūrų, kurias didelės galios šachmatų lentoje galima stumdyti kaip nori. Erodas yra mums nesimpatiškas ir instinktyviai dėl savo žiaurumo neigiamai vertinamas asmuo. Tačiau savęs turėtume paklausti: ar nesame kažkiek panašūs į Erodą? Ar mes į Dievą kartais nežiūrime kaip į varžovą? Ar nesame akli jo ženklams ir kurti jo žodžiams, manydami, kad jis susiaurina mūsų gyvenimą ir neleidžia disponuoti savo egzistencija kaip patinka? Brangūs broliai ir seserys, jei taip žvelgiame į Dievą, galiausiai būsime nepatenkinti ir nelaimingi, nes nesileidžiame būti vedami to, kuris yra visų daiktų pagrindas. Iš savo proto ir širdies turime išrauti mintį apie varžovą, įsivaizdavimą, kad, suteikdami Dievui erdvės, apribojame patys save. Turime atsiverti tikrybei, kad Dievas yra visagalė meilė, kuri nieko neatima, niekam negrasina, bet, priešingai, vienintelė suteikia galimybę pilnatviškai gyventi ir patirti tikrąjį džiaugsmą.

Išminčiai paskui sutinka mokslininkus, teologus, žinovus, gerai išmanančius Šventąjį Raštą, susipažinusius su įvairiais aiškinimais, galinčius iš atminties cituoti visas ištraukas, taigi naudingus kiekvienam, norinčiam eiti Dievo keliais. Tačiau, pasak Augustino, norėdami kitus vesti, rodyti kitiems kelią, jie patys nekeliauja, neišsijudina. Jiems Šventasis Raštas yra savotiškas atlasas, skaitomas iš smalsumo, studijuotinų ir mokslingai aptartinų žodžių bei sąvokų sankaupa. Tačiau ir čia turėtume vėl paklausti: ar ir mes nejaučiame pagundos laikyti Šventąjį Raštą, tą turtingą ir gyvą Bažnyčios tikėjimo lobį, veikiau specialistų studijų ir diskusijų objektu? Kaip jau minėjau apaštališkajame laiške Verbum Domini, manau, kad mes vis iš naujo turėtume būti uoliai pasirengę Biblijos žodį Bažnyčios gyvosios tradicijos šviesoje (18) laikyti tiesa, pasakančia mums, kas yra žmogus ir kaip jis gali visapusiškai išsiskleisti, tiesa, kuri yra kelias, kuriuo kartu su kitais kasdien turime eiti, jei savo gyvenimą norime statydinti ant uolos, o ne ant smėlio.

O dabar prieiname prie žvaigždės. Kas ta žvaigždė, paskui kurią sekė išminčiai? Klausimas, kas ta žvaigždė, astronomams buvo svarbus, sukėlė daug debatų. Pavyzdžiui, Kepleris manė, jog tai „nova“ ar netgi „supernova“, taigi viena iš žvaigždžių, skleidžiančių silpną šviesą, tačiau staiga ir netikėtai galinčių galingai susprogti ir nepaprastai sušvisti. Tai įdomūs klausimai, tačiau jie mūsų neatveda prie esmės, įgalinančios suprasti tą žvaigždę. Turime pradėti nuo to, kad išminčiai ieškojo Dievo pėdsakų, mėgino perskaityti Dievo „parašą“ kūrinijoje, žinojo, kad „dangūs apsakinėja Dievo garbę“ (Ps 19, 2), buvo tikri, jog Dievas apsireiškia per kūriniją. Tačiau, būdami išminčiai, jie žinojo, kad Dievą išvysti galima ne pro teleskopą, bet skvarbiomis proto akimis ieškant tikrovės galutinės prasmės ir tikėjimo sužadintu Dievo troškimu, kad jį galima surasti, negana to, gali būti, jog Dievas yra arti mūsų. Visata atsirado ne atsitiktinai, kaip kai kas nori mus įtikinti. Pažvelgę giliau, pamatysime nepakartojamą gelmę – Kūrėjo išmintį, neišsemiamą Dievo fantaziją, begalinę meilę mums. Neturėtume leisti, kad dvasią susiaurintų teorijos, prasiskverbiančios tik ligi tam tikro taško, niekaip nekonkuruojančios su tikėjimu ir nepaaiškinančios tikrovės galutinės prasmės. Pasaulio grožyje, jo slėpinyje, didybėje ir racionalume įžvelgiame amžinąjį racionalumą ir negalime nebūti nukreipti į amžinąjį Dievą, dangaus ir žemės Kūrėją. Žvelgdami ta kryptimi išvysime, kad tas, kuris sukūrė pasaulį, ir tas, kuris gimė Betliejuje ėdžiose ir pasiliko tarp mūsų Eucharistijoje, yra vienas ir tas pats mus kviečiantis, mus mylintis ir mus į amžinąjį gyvenimą nuvesti trokštantis Dievas.

Erodas, Rašto žinovai, žvaigždė. Tačiau pasekime Jeruzalę pasiekusių išminčių keliu. Virš didmiesčio žvaigždė išnyksta – ji nebematoma. Ką tai reiškia? Ir čia reikia žvelgti giliau. Išminčiai ieškojo naujojo karaliaus rūmuose, tačiau nustebę turėjo konstatuoti, jog jo toje galios ir kultūros vietoje nėra, nors ten buvo aprūpinti puikiausia informacija apie jį. Jiems teko konstatuoti, kad galia – taip pat ir žinojimo – kartais gali užtverti kelią susitikti su ieškomu kūdikiu. Žvaigždei paskui nuvedus juos į Betliejų, išminčiai atranda pasaulio karalių tarp vargšų, tarp mažutėlių. Dievo kriterijai kitokie negu žmonių. Dievas šiame pasaulyje rodosi ne galia, bet nusižeminusia meile, prašančia mūsų laisvės įsileisti, kad galėtų mus perkeisti ir padaryti gebančius pasiekti tą, kuris yra Meilė. Tačiau ir mūsų padėtis ne kitokia negu ano meto išminčių. Jei savęs paklaustume, kaip Dievas turėtų išgelbėti pasaulį, tikriausiai atsakytume: parodydamas savo galią ir suteikdamas pasauliui teisingesnę ekonomikos sistemą, kur kiekvienas turėtų tai, ko nori! Tačiau iš tikrųjų tai žmogų prievartautų – atimtų iš jo pamatinius jam būdingus elementus. Juk tada nebūtų atsiklausta nei mūsų laisvės, nei meilės. Ne, Dievo galia pasirodo kitaip: Betliejuje, kur atrandame tariamą meilės bejėgystę. Štai ten turime eiti ir vėl išvysime žvaigždę.

Taip istorijoje apie išminčius aikštėn iškyla paskutinis svarbus elementas: stebint gamtą nueinama geroka atkarpa Dievo link, tačiau kūrinijos kalba nesuteikia galutinės šviesos. Galiausiai išminčiams prireikė išgirsti Dievo žodį – tik jis jiems galėjo parodyti kelią. Dievo žodis yra tikroji žvaigždė, nepatikimos žmogaus kalbos verpetuose siūlantis dieviškosios tiesos šviesą. Brangūs broliai ir seserys, leiskimės būti vedami tos žvaigždės, sekime ja savo gyvenime, eikime kartu su Bažnyčia, kur Žodis išskleidė savo palapinę. Mūsų kelias tada visada bus apšviestas šviesos, kurios niekas kitas mums dovanoti negali. Taip ir kitiems galėsime tapti žvaigždėmis, tos šviesos, kuria Kristus suspindo virš mūsų, atspindžiu. Amen.