Krizmos Mišių homilija

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 340
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: SANTA MESSA DEL CRISMA OMELIA DEL SANTO PADRE BENEDETTO XVI Basilica Vaticana Giovedì Santo, 21 aprile 2011
DATA: 2011-04-21
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 8 (368), 2011, p. 5–6.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 8 (368), 2011, p. 5–6.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Homilija per Krizmos šv. Mišias

2011 m. balandžio 21 d., Šv. Petro bazilika

Brangūs broliai ir seserys!

Šio ryto liturgijos centre yra šventųjų aliejų pašventinimas: tai katechumenų aliejaus, aliejaus ligoniams patepti ir krizmos, skirtos didiesiems sakramentams, kuriais suteikiama Šventoji Dvasia, – Sutvirtinimo, Kunigo ir vyskupo šventimų. Sakramentuose Viešpats mus palyti per kūrinijos elementus. Išryškėja sukūrimo ir atpirkimo vienybė. Sakramentais išreiškiamas mūsų tikėjimo, aprėpiančio kūną ir sielą, visą žmogų, kūniškumas. Duona ir vynas yra žemės ir žmogaus darbo vaisiai. Juos Viešpats pasirinko kaip savo artumo priemones. Aliejus simbolizuoja Šventąją Dvasią ir kartu kreipia mus į Kristų: žodis „Kristus“ reiškia „Pateptasis“. Jėzaus žmogystė per Sūnaus vienybę su Tėvu įtraukta į bendrystę su Šventąja Dvasia ir todėl nepakartojamai „patepta“, persmelkta Šventosios Dvasios. Kas Senosios Sandoros karalių ir kunigų patepimu aliejumi, paskiriant juos tarnybai, įvykdavo simboliškai, Jėzaus atveju tapo visiška tikrove: jo žmogiškoji būtis persmelkta Šventosios Dvasios galios. Jis atveria mūsų žmogiškąją būtį Šventosios Dvasios dovanai. Juo labiau susivienijame su Kristumi, juo labiau esame pripildomi jo Dvasios, Šventosios Dvasios. Save vadiname krikščionimis – pateptaisiais, žmonėmis, priklausančiais Kristui ir todėl esančiais jo patepimo dalininkais, palytėtais jo Dvasios. „Krikščionimi norėčiau ne tik vadintis, bet ir būti“, – yra sakęs šventasis Ignotas Antiochietis. Kaip tik padedami šventųjų aliejų, šventinamų šią akimirką, prisiminkime žodyje „krikščionis“ glūdinčią užduotį ir prašykime Viešpatį, kad ne tik vadintumės krikščionimis, bet ir vis labiau tokie būtume.

Šios dienos liturgijoje, kaip sakyta, šventinami trys aliejai. Šia triada išreiškiami trys esminiai krikščioniškosios egzistencijos matmenys, kuriuos dabar apmąstykime. Pradėkime nuo katechumenų aliejaus. Katechumenų aliejus žymi pirmą buvimo palytėtam Kristaus ir jo Dvasios būdą – vidinį palytėjimą, kuriuo Viešpats žmones patraukia prie savęs. Tad šis pirmas patepimas, atliekamas dar iki krikšto, kreipia mūsų žvilgsnį į žmones, susiruošiančius keliauti pas Kristų, žmones, ieškančius tikėjimo, Dievo. Katechumenų aliejus mums sako: ne tik žmonės ieško Dievo. Pats Dievas leidosi mūsų ieškoti. Tai, kad jis pats tapo žmogumi ir nužengė į žmogaus būties bedugnę ligi mirties nakties, rodo, kaip labai Dievas myli žmogų, savo kūrinį. Genamas meilės, Dievas leidosi į kelią pas mus. „Ieškodamas manęs sėdėjai pailsęs... Toks triūsas tenebūna bergždžias“, – meldžiame Dies irae. Dievas manęs ieško. Ar noriu jį pažinti? Būti jo pažintas, surastas? Dievas myli žmones. Priešpriešiais mūsų širdies nerimui, mūsų klausimų bei ieškojimų nerimui jis ateina su savo širdies nerimu, akinančiu jį kraštutiniam aktui dėl mūsų. Mumyse neturi užgesti nerimastingas Dievo ieškojimas, keliavimas jo link norint jį geriau pažinti, stipriau mylėti. Šia prasme visada liksime katechumenais. „Visad ieškokite jo Artumo“, – sakoma psalmėje (Ps 105, 4). Augustinas tai taip pakomentavo: Dievas toks didis, kad visada be galo pranoksta visą mūsų pažinimą ir būtį. Dievo pažinimas neišsemiamas. Per visą amžinybę su augančiu džiaugsmu jo toliau ieškosime, kad geriau pažintume ir dar labiau pamiltume. „Nerami mūsų širdis, kol nesuras atilsio tavyje“, – pasakė Augustinas savo „Išpažinimų“ pradžioje. Taip, žmogus neramus, nes jam per maža to, kas baigtina. Bet ar mes tikrai neramūs jo atžvilgiu? Ar nesusitaikėme su jo nebuvimu, ar nesistengiame pasitenkinti vien savimi? Neleiskime mūsų žmogiškajai būčiai taip sumenkti! Visada likime kelyje jo link, išlaikykime jo ilgesį vis iš naujo gaudami pažinimo ir meilės!

Dabar Ligonių patepimo aliejus. Prieš mus kenčiančių žmonių būrys: alkstantys ir trokštantys, smurto visuose žemynuose aukos, ligoniai su savo skausmais, viltimis ir neviltimi, persekiojamieji ir trypiamieji, palaužtos širdies žmonės. Šventasis Lukas pasakoja apie pirmųjų mokinių išsiuntimą: „Paskui išsiuntė Dievo Karalystės skelbti, sveikatos ligoniams teikti“ (9, 2). Gydymas yra pirmapradė Jėzaus užduotis Bažnyčiai pagal jo paties pavyzdį, to, kuris gydydamas vaikščiojo po kraštą. Žinoma, pagrindinė Bažnyčios užduotis yra skelbti Dievo karalystę. Bet kaip tik pats skelbimas turi būti gydymo vyksmas: „paguosti prislėgtųjų“, – rašoma pirmajame šios dienos skaitinyje iš Izaijo knygos (61, 1). Dievo karalystės, Dievo begalinio gerumo skelbimu pirmiausia turi būti pagydoma sužeista žmogaus širdis. Žmogus savo pačia egzistencija yra santykio būtybė. Tačiau, jei pagrindinis santykis, santykis su Dievu, suardytas, suardyta ir visa kita. Jei mūsų santykis su Dievu suardytas, jei pagrindinė gyvenimo kryptis rodo netikusia linkme, negali būti tikrai sveikas mūsų kūnas ir siela. Todėl pirmutinis pamatinis išgydymas vyksta susitinkant su Kristumi, sutaikančiu mus su Dievu, leidžiančiu pasveikti mūsų prislėgtai širdžiai. Tačiau, be šios pagrindinės užduoties, nuo Bažnyčios esminės misijos neatsiejamas ir konkretus ligos bei kančios gydymas. Aliejus ligoniams patepti yra regima sakramentinė šios misijos apraiška. Nuo pradžių Bažnyčioje brendo pašaukimas gydyti, rūpestingai mylėti fiziškai ir dvasiškai kenčiančius žmones. Taip tai teikia progą padėkoti seserims ir broliams, į visą platųjį pasaulį nešantiems gydančią meilę nepaisant luomų ar konfesijos. Pradedant Elzbieta Tiuringiete, Vincentu Pauliečiu, Luiza Marilakiete, Kamiliu Leliečiu ir baigiant Motina Terese – pasitenkinant vos keliais vardais, – per pasaulį nusidriekia šviesių asmenybių grandinė, kylanti iš Jėzaus meilės kenčiantiesiems ir ligoniams. Už tai šią valandą dėkojame Viešpačiui. Už tai dėkojame visiems, kurie iš tikėjimo ir meilės stoja kenčiančiųjų pusėn, taip galiausiai paliudydami paties Dievo gerumą. Ligonių patepimo aliejus yra to širdies gerumo aliejaus ženklas, gerumo, kurį šie žmonės – kartu su savo profesine kompetencija – rodo kenčiantiesiems. Jie liudija Kristų apie jį nekalbėdami.

Galiausiai trečias, tauriausias iš bažnytinių aliejų, krizma – alyvų aliejaus ir kvapniųjų augalų mišinys, kunigiškojo ir karališkojo patepimo, susijusio su didžiosiomis Senosios Sandoros patepimo tradicijomis, aliejus. Bažnyčioje šis aliejus pirmiausia skirtas patepti teikiant Sutvirtinimą ir šventuosius Šventimus. Šios dienos liturgija su šiuo aliejumi sieja pranašo Izaijo pažadą: „Jūs būsite pavadinti Viešpaties kunigais, – sakys jums į akis: Mūsų Dievo tarnai“ (Iz 61, 6). Pranašas taip tęsia didžiuosius užduoties ir pažado žodžius, prie Sinajaus kalno Dievo ištartus Izraeliui: „Bet jūs būsite mano kunigiška karalystė ir šventa tauta“ ( 19, 6). Plačiajame pasaulyje ir plačiajam pasauliui, kurio didžioji dalis Dievo nepažino, Izraelis turėjo būti tartum Dievo šventovė visiems, atlikti kunigiškąją funkciją viso pasaulio labui. Turėjo artinti pasaulį prie Dievo, atverti jį Jam. Šventasis Petras savo didžiojoje katechezėje apie krikštą šią Izraelio privilegiją ir užduotį perkėlė visai pakrikštytųjų bendrijai paskelbdamas: „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta“ (1 Pt 2, 9 ir t.). Į šią pasaulį apglėbiančią Dievo tautą įstojama Krikštu ir Sutvirtinimu; patepimas krikštijant ir sutvirtinant yra patepimas šiai kunigiškajai tarnybai dėl žmonijos. Krikščionys yra kunigiškoji tauta pasauliui. Krikščionims privalu pasauliui daryti Dievą regimą, liudyti, pasaulį vesti pas Dievą. Ši mūsų kaip pakrikštytųjų bendra užduotis neduoda pagrindo girtis. Ji yra džiugus ir nerimastingas klausimas mums; ar mes tikrai esame Dievo šventovė pasaulyje ir pasauliui? Atveriame žmonėms kelius pas Dievą ar veikiau jį paslepiame? Ar mes – Dievo tauta – nevirtome didele dalimi nuo Dievo nutolusia netikėjimo tauta? Ar nėra taip, kad Vakarai, pagrindinės krikščionybės šalys, pavargo nuo savo tikėjimo ir, bodėdamosi savo istorija bei kultūra, nebenori pažinti tikėjimo į Jėzų Kristų? Turime pagrindo šią valandą Dievui sušukti: neleisk mums pasidaryti „ne tauta“! Leisk tave iš naujo pažinti! Juk patepei mus savo meile, išliejai ant mūsų Šventosios Dvasios. Leisk tavosios Dvasios galiai vėl tapti mumyse veiksmingai, kad džiugiai liudytume tavo žinią.

Tačiau, gėdydamiesi savo klaidų, neužmirškime, kad ir šiandien yra spindinčių tikėjimo pavyzdžių. Ir šiandien žmonės savo tikėjimu ir meile teikia pasauliui vilties. Kai artėjančią gegužės 1-ąją palaimintuoju bus skelbiamas popiežius Jonas Paulius II, kupini dėkingumo prisiminsime jį kaip vieną didžiausių Dievo ir Jėzaus Kristaus liudytojų šiame pasaulyje, kaip vieną iš Šventosios Dvasios pilnų žmonių. Su juo prisiminsime gausybę tų, kurie, paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais, teikia mums tikrumo, kad Dievo pažadas ir užduotis ir šiandien nekris į tuštumą.

Baigdamas kreipiuosi į jus, brangūs broliai kunigai. Didysis ketvirtadienis ypatingu būdu yra mūsų diena. Paskutinės vakarienės valandą Viešpats įsteigė Naujojo Testamento kunigystę. „Pašventink juos tiesa!“ (Jn 17, 17) – meldė jis Tėvo apaštalams ir visų laikų kunigams. Kupini didelio dėkingumo už pašaukimą ir nuolankiai suvokdami savo nepakankamumą, atnaujinkime šią valandą savo „taip“ Viešpaties kvietimui: taip, trokštu artimai susivienyti su Viešpačiu Jėzumi ir, atsižadėdamas savęs, būti genamas Kristaus meilės. Amen.