Brangūs broliai ir seserys!

Šiose šv. Mišiose mintimis grįžtame į valandą, kai vyskupas rankų uždėjimu ir malda įvesdino mus į Jėzaus Kristaus kunigystę, kad būtume „pašventinti tiesa“ (Jn 17, 19), ko Tėvo meldė mums Jėzus savo vyriausiojo kunigo maldoje. Jis pats yra tiesa. Jis mus pašventino, t. y. visam laikui patikėjo mus Dievui, kad juo remdamiesi ir jį turėdami prieš akis galėtume tarnauti žmonėms. Tačiau ar esame pašventinti ir mūsų gyvenimo tikrovėje? Ar esame žmonės, kurie veikia remdamiesi Dievu ir bendrystėje su Jėzumi Kristumi? To mūsų klausia Viešpats, to klausdami ir mes stovime jo akivaizdoje. „Ar norite artimiau susivienyti su Kristumi ir būti panašūs į jį, išsižadėti savęs ir atnaujinti pažadus, šventąsias pareigas, kurias džiugiai prisiėmėte šventimų dieną?“ Po šios homilijos to paklausiu kiekvieno iš jūsų ir savęs paties. Šitaip išreiškiami pirmiausia du dalykai: galvoje turimas vidinis ryšys, supanašėjimas su Kristumi ir sykiu savęs paties peržengimas, atsisakymas to, kas vien sava, tos dažnai linksniuojamos savirealizacijos. Galvoje turima, kad mes, aš savo gyvenimo nesigvieštume sau, bet atiduotume jį kito – Kristaus žinion. Kad neklausčiau, o kas man iš to? Bet klausčiau, ką galiu duoti Jam ir kitiems? Arba dar konkrečiau: kaip turėtų atrodyti tas supanašėjimas su Kristumi, kuris ne valdo, bet tarnauja, kuris neima, bet duoda – kaip tai turėtų atrodyti dažnai dramatiškoje šiandienės Bažnyčios situacijoje? Neseniai grupė kunigų vienoje Europos šalyje paskelbė raginimą nepaklusti ir kartu pateikė konkrečių pavyzdžių, kaip tas neklusnumas galėtų reikštis – neklusnumas, ignoruosiantis galutinius Magisteriumo sprendimus, pavyzdžiui, šventimų suteikimo moterims klausimu, dėl kurio palaimintasis popiežius Jonas Paulius II neatšaukiamai paskelbė, kad Bažnyčia šiuo atžvilgiu iš Viešpaties nėra gavusi jokios galios. Ar neklusnumas yra Bažnyčios atnaujinimo būdas? Tarkime, šio raginimo autorius tikrai įkvepia rūpinimasis Bažnyčia, jie įsitikinę, jog į institucijų inerciją būtina atsakyti drastiškomis priemonėmis norint atverti naujus kelius, kilstelėti Bažnyčią iki šiandienių aukštumų. Bet ar neklusnumas tikrai yra vienas iš būdų? Ką čia įžiūrime – kokį nors panašėjimą su Kristumi, kiekvieno tikro atsinaujinimo prielaidą, ar tik desperatišką paskatą padaryti ką nors, kad Bažnyčia būtų pertvarkyta pagal mūsų troškimus bei įsivaizdavimus?

Bet nesupaprastinkime problemos. Ar pats Kristus netaisė žmogiškųjų tradicijų, kurios grasino nustelbti Dievo žodį ir valią? Taip, jis tai padarė, kad iš naujo pažadintų klusnumą tikrajai Dievo valiai, visada galiojančiam jo žodžiui. Jam rūpėjo kaip tik tikrasis klusnumas, žmogaus savavališkumo pašalinimas. Ir neužmirškime: jis buvo Sūnus, turintis nepakartojamą galią ir atsakomybę atskleisti grynąją Dievo valią ir taip atverti Dievo žodžiui kelią į tautų pasaulį. Ir galiausiai: savo užduotį jis konkretizavo savu klusnumu ir nuolankumu iki kryžiaus mirties, taip padarydamas savo misiją įtikimą. Ne mano, bet tavo valia – štai žodžiai, atskleidžiantys Sūnų, jo nuolankumą ir kartu dieviškumą ir parodantys kelią.

Dar kartą savęs paklauskime: ar tokiais svarstymais neginamas tradicijų nepajudinamumas, sąstingis? Ne. Pažvelgus į laikotarpio po Susirinkimo istoriją, nesunku išvysti tikrojo atsinaujinimo dinamiką. Tas atsinaujinimas gyvastinguose sąjūdžiuose dažnai įgijo netikėtų pavidalų ir tiesiog apčiuopiamą padarė neišsemiamą šventosios Bažnyčios gyvastingumą, Šventosios Dvasios artumą ir veiksmingumą. O pažvelgę į žmones, iš kurių tryško ir trykšta šie gaivūs gyvybės vandenys, taip pat regime, kad naujas vaisingumas neatsiejamas nuo mūsų tikėjimo džiaugsmo apstumo, radikalaus klusnumo, vilties dinamikos ir meilės jėgos.

Brangūs bičiuliai, tebelieka akivaizdu, kad viso atsinaujinimo prielaida ir pagrindas yra supanašėjimas su Kristumi. Tačiau galbūt Kristaus pavidalas mums kartais atrodo per daug iškilus ir didingas, kad išdrįstume į jį lygiuotis. Viešpats tą žino. Todėl jis pasirūpino mums prieinamesnėmis ir artimesnėmis dydžių tvarkomis. Kaip tik dėl šios priežasties Paulius savo bendruomenėms nesibaimindamas sako: sekite manimi, o aš priklausau Kristui. Jis savo tikintiesiems buvo Kristaus gyvensenos „vertinys“; jie galėjo jį matyti ir jo laikytis. Nuo Pauliaus laikų visoje istorijoje nuolatos būdavo tokių Jėzaus kelio „vertimų“ į gyvus istorinius pavidalus. Mes, kunigai, galime prisiminti gausų būrį šventų kunigų, kurie eina pirma mūsų kaip kelrodžiai, pradedant Polikarpu Smirniečiu bei Ignotu Antiochie­čiu ir per didžiuosius sielovadininkus Ambraziejų, Augustiną ir Grigalių Didįjį atkankant iki Ignaco Lojolos, Karolio Boromiejaus, Jono Marijos Vianėjaus bei XX a. kunigų kankinių ir galiausiai popiežiaus Jono Pauliaus II, savo darbais ir kančia gyvai atskleidusio supanašėjimą su Kristumi kaip „dovaną ir slėpinį“. Šventieji mums rodo, kaip atsinaujinama ir kaip atsinaujinimui galėtume tarnauti. Ir jie mums leidžia suvokti, kad Dievui rūpi ne dideli skaičiai ir išorinės sėkmės, bet pergalės sulig menku garstyčios grūdu.

Brangūs bičiuliai, labai trumpai iš šventimų pažado atnaujinimo norėčiau paliesti dar du svarbius pasakymus, kurie turėtų priversti mus šią Bažnyčios ir mūsų pačių gyvenimo valandą susimąstyti. Pirmiausia tai priminimas, kad mes, pasak Pauliaus, esame „Dievo slėpinių tvarkytojai“ (1 Kor 4, 1) ir kad mums patikėta užduotis mokyti (munis docendi), kuri neatsiejama nuo to tvarkymo Dievo slėpinių, per kuriuos jis mums parodo savo veidą bei širdį dovanodamas pats save. Kardinolų susitikime neseniai įvykusios konsistorijos proga keli Bažnyčios ganytojai, remdamiesi savo patyrimu, kalbėjo apie religinį neraštingumą, plintantį mūsų tokioje protingoje visuomenėje. Vis menkiau žinomi tikėjimo pagrindai, anksčiau pažįstami kiekvienam vaikui. Bet kad galėtume savo tikėjimu gyventi ir jį mylėti, kad galėtume mylėti Dievą ir gebėti teisingai jo klausyti, turime žinoti, ką Dievas mums pasakė; mūsų intelektą ir širdį turi palytėti jo žodis. Tikėjimo metai, Vatikano II Susirinkimo pradžios prieš 50 metų minėjimas suteiks mums progą iš naujo uoliai ir džiugiai skelbti tikėjimo žinią. Ją giliausiai ir pirmučiausiai atrandame Šventajame Rašte – jį skaityti ir apmąstyti niekada nėra per daug. Tačiau visi patiriame, kad mums reikia pagalbos norint tinkamai perkelti ją į dabartį, kad ji tikrai palytėtų širdį. Tokią pagalbą pirmiausia teikia mokančiosios Bažnyčios žodžiai: Vatikano II Susirinkimo tekstai ir Katalikų Bažnyčios katekizmas yra esminiai įrankiai, autentiškai parodantys, kuo, remdamasi Dievo žodžiu, tiki Bažnyčia. Ir, žinoma, nuo to neatsiejamas ištisas, dar toli gražu neišsemtas popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotų dokumentų lobis.

Visas mūsų skelbimas privalo laikytis Jėzaus Kristaus žodžių: „Mano mokslas ne mano“ (Jn 7, 16). Skelbiame ne asmenines teorijas ir nuomones, bet Bažnyčios, kuriai tarnaujame, tikėjimą. Tačiau tai, žinoma, neturėtų reikšti, kad aš to mokymo visa savo esybe neremiu ir nesilaikau. Šiame kontekste man visada į galvą ateina Augustino žodžiai: kas kitas yra toks mano kaip aš pats? Ir kas kitas toks ne mano kaip aš pats? Priklausau ne sau, ir savimi tampu kaip tik per tai, kad išžengiu iš savęs ir atsiduriu Kristuje ir jo Kūne, Bažnyčioje. Mūsų skelbimas bus įtikimas tik tada, kai skelbsime ne save ir viduje būsime visiškai viena su pašaukusiuoju mus būti jo šaukliais, kad būtume ugdomi tikėjimo ir juo gyventume. Ne reklamuoju save, bet save atiduodu. Žinome, jog Arso klebonas nebuvo mokslininkas, intelektualas. Tačiau skelbdamas pataikydavo žmonėms tiesiai į širdį, nes jo paties širdis buvo palytėta.

Paskutinis esminis pasakymas, kurį čia dar norėčiau paminėti, yra uolus rūpinimasis sielomis (animarum zelus). Šis senamadiškas pasakymas šiandien beveik nebevartojamas. Kai kuriuose sluoksniuose žodis „siela“ tiesiog tapęs draudžiamu žodžiu, nes neva išreiškiąs sielos ir kūno dualizmą, neteisingai padalijantį žmogų. Žmogus, žinoma, tikrai yra vienybė ir amžinybei nuskirtas su kūnu ir siela. Tačiau tai nereiškia, kad sielos nebeturime, kad neturime esminio prado, laiduojančio žmogaus vienybę jo kūne ir už žemiškosios mirties ribos. Mes, kunigai, savaime suprantama, rūpinamės visu žmogumi, būtent ir jo fizinėmis reikmėmis, – badaujančiaisiais, ligoniais ir benamiais. Bet rūpinamės ne tik kūnu, bet kaip tik ir sielos poreikiais – žmonėmis, kenčiančiais dėl pažeistos teisės ar sugriautos meilės, tamsoje ieškančiais tiesos, kamuojamais tiesos ir meilės stygiaus. Rūpinamės žmonių kūno ir sielos išganymu. Ir kaip Jėzaus Kristaus kunigai darome tai uoliai. Žmonėms niekada neturėtų kilti jausmo, kad sąžiningai atitarnaujame privalomas valandas, bet iki to ir po to priklausome sau. Kunigas sau niekada nepriklauso. Žmonės turi jausti mūsų uolumą, kuriuo įtikinamai liudijame Jėzaus Kristaus Evangeliją. Prašykime Viešpaties, kad jis pripildytų mus džiaugimosi jo žinia ir kad mes jo tiesai ir meilei tarnautume džiugiai ir uoliai. Amen.