Jūsų Ekscelencija,
brangūs Broliai!

Pirmiausia norėčiau išreikšti savo džiaugsmą ir dėkingumą už galimybę su jumis susitikti. Būnant popiežiumi, kyla pavojus šiek tiek nutolti nuo kasdienės gyvenimo tikrovės, ypač nuo kunigų, kurie būtent čia, slėnyje, daugelyje parapijų darbuojasi pirmose gretose ir šiuo metu – pasak Jo Ekscelencijos – dėl pašaukimų stygiaus gyvena ypatingos fizinės apkrovos sąlygomis.

Man malonu šioje gražioje bažnyčioje susitikti su šio slėnio dvasininkais. Norėčiau padėkoti, kad atvykote, nes šis metas ir jums yra atostogų laikas. Matydamas jus susirinkusius ir būdamas su jumis, būdamas arti kunigų, kurie diena iš dienos kaip žodžio sėjėjai darbuojasi Viešpaties naudai, jaučiu paguodą ir džiaugsmą. Praėjusią savaitę du ar – kaip man atrodo – tris kartus girdėjome palyginimą apie sėjėją. Tai paguodžiantis palyginimas, pasakytas kitokiomis aplinkybėmis, tačiau kurios tam tikra prasme panašios į mūsąsias.

Viešpaties darbo pradžią lydėjo didelis entuziazmas. Visi matė, kad išgydomi ligoniai, visi džiugiai klausėsi žodžių: „Prisiartino Dievo karalystė”. Atrodė, jog pasaulis iš tikro netrukus pasikeis, ateis Dievo karalystė ir Dievo tautos liūdesys galiausiai virs džiaugsmu. Laukta Dievo pasiuntinio, kuris istorijos vairą paims į savo rankas. Bet tada pamatyta, kad ligoniai išgydomi, demonai išvaromi, Evangelija skelbiama, tačiau pasaulis apskritai lieka toks, koks buvęs. Niekas nepasikeitė. Romėnai vis dar buvo valdovai. Nepaisant šių ženklų bei gražių žodžių, kasdienis gyvenimas liko sunkus. Tad entuziazmas užgeso, ir galiausiai, kaip žinome iš Jono evangelijos 6 skyriaus, šį pamokslininką, kuris pamokslavo, bet nepakeitė pasaulio, apleido net mokiniai.

Palyginimas apie sėjamą grūdą

Kokia jo žinia? Ką atneša šis Dievo pranašas? – galiausiai klausinėjo visi. Viešpats kalba apie vyrą, kuris pasaulio lauke sėja grūdus. Sėjamas grūdas panašus į jo žodį, į šiuos pagydymus, atrodo esąs mažas, palyginti su istorine ir politine tikrove. Toks mažas ir neesminis, kaip sėjamas grūdas, yra ir jo žodis.

Tačiau, pasak jo, tame grūde slypi ateitis, nes jame glūdi rytdiena, rytojaus gyvenimas. Sėjamas grūdas atrodo visiškai nereikšmingas ir sykiu yra dabartis ir ateitis, jau dabar esantis pažadas. Tad šiuo palyginimu Viešpats pasako: dabar sėjos metas; Dievo žodis atrodo tik žodis, beveik niekas. Tačiau turėkite drąsos, šiame žodyje slypi gyvenimas! Ir jis duoda derlių! Palyginimu taip pat sakoma, jog daug sėjamų grūdų derliaus neduoda, nes nukrenta ant kelio, ant uolų ir t. t. Tačiau tie, kurie krinta į gerą žemę, derlių duoda, vieni – trisdešimteriopą, kiti – šešiasdešimteriopą, treti – šimteriopą.

Palyginimu norima pasakyti, jog turime turėti drąsos, net jei Dievo žodis, Dievo karalystė, neatrodo istoriškai ir politiškai reikšminga. Verbų sekmadienį Jėzus visus šiuos mokymus apie sėjamą žodžio grūdą taip apibendrino: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis liks vienas, o jei kris į žemę ir apmirs, duos gausių vaisių. Taip Jėzus leido suprasti, kad jis pats yra grūdas, krintantis į žemę ir mirštantis. Nukryžiuotas Jėzus atrodo žlugęs, tačiau būtent taip, krisdamas į žemę ir mirdamas, per kryžių jis visais laikais duoda vaisių. Čia susiduriame ir su kristologiniu tikslu, kai pats Kristus yra sėjamas grūdas, čia ir dabar esanti Karalystė, ir su eucharistiniu matmeniu: šis grūdas krinta į žemę, ir išauga nauja duona, būsimojo gyvenimo duona, Švenčiausioji Eucharistija, kuri mus maitina bei atveria dieviškiesiems slėpiniams, naujam gyvenimui.

Man atrodo, jog šie mus iš tikro kamuojantys klausimai įvairiais pavidalais visuomet gyvavo Bažnyčios istorijoje, – ką mums daryti? Žmonėms atrodome nereikalingi, visa, ką darome, atrodo nenaudinga. Tačiau iš Viešpaties žodžių žinome, jog tiktai tas sėjamas grūdas vis keičia pasaulį bei atveria jį tikrajam gyvenimui.

Norėčiau, kiek įmanoma, atsiliepti į Jo Ekscelencijos žodžius, tačiau kartu norėčiau pasakyti, kad popiežius – kaip žinome – nėra orakulas ir tik pačiais rečiausiais atvejais yra neklystantis. Man irgi rūpi šie klausimai, šios problemos. Aš irgi kenčiu. Visi kartu iškentėkime ir kentėdami perkeiskime šias problemas, nes kaitos kelias yra būtent kančia, ir be kančios niekas nesikeičia.

Tai taip pat yra palyginimo apie grūdą, kuris krinta į žemę, prasmė: tiktai per iškentėtą kaitos procesą pasiekiamas vaisius, randasi sprendimas. Jei tariamas mūsų skelbimo neveiksmingumas nekeltų mums kančios, tai rodytų tikėjimo, autentiškų pastangų stygių. Turime šiuos mūsų laikų sunkumus įsidėti į širdį ir perkeisti, kentėdami su Kristumi ir taip patys keisdamiesi. Ir tiek, kiek būsime patys pasikeitę, galėsime atsakyti į minėtuosius klausimus, galėsime pamatyti Dievo karalystės buvimą čia ir dabar bei padaryti ją regimą kitiems.

Pašaukimų stygius

Pirmasis klausimas susijęs su problema, iškilusia visame Vakarų pasaulyje; tai – pašaukimų stygius. Praėjusiomis savaitėmis per apsilankymus „ad limina“ esu priėmęs Šri Lankos ir Pietų Afrikos vyskupus. Ten pašaukimų daugėja, maža to, jų tiek daug, kad neužtenka seminarijų, priimančių jaunus vyrus, trokštančius būti kunigais. Šį džiaugsmą, žinoma, lydi tam tikras kartėlis, nes dalis jų ateina tikėdamiesi palypėti aukštyn socialiniais laiptais. Tapdami kunigais, jie pasidaro tarsi genties galvomis ir tampa privilegijuoti, įžengia į kitą gyvenimo formą ir t. t. Tad šiame augimo procese piktžolės ir kviečiai eina petys į petį, ir vyskupams reikia labai rūpestingai tai skirti ir paprasčiausiai nesidžiaugti, kad tiek daug būsimų kunigų, bet stengtis atpažinti tikruosius pašaukimus, atskirti piktžoles nuo kviečių.

Vis dėlto čia yra tam tikro tikėjimo entuziazmo, nes gyvenama tam tikrą istorinę valandą, kai tradicinių religijų aiškiai nebepakanka. Ir įžiūrima, pamatoma, kad šiose tradicinėse religijose glūdi pažadas, tačiau jos kažko ir laukia. Jos laukia naujo atsakymo, kuris apvalytų ir, sakykime, įimtų savin visa, kas gražu, bei išlaisvintų jas iš visų nepakankamų ir neigiamų aspektų. Šią perėjimo akimirką, kai jų kultūra iš tiesų artinasi prie naujos istorinės valandos, kaip galimi istoriniai atsakymai siūloma krikščionybė ir islamas.

Tad šios šalys išgyvena tam tikrą tikėjimo pavasarį, tačiau šių abiejų atsakymų konkurencijos aplinkoje, taip pat pirmiausia kentėjimo dėl sektų, pateikiančių save kaip geresnį, lengvesnį, patogesnį krikščionišką atsakymą, aplinkoje. Šiuo daug žadančiu istorijos, pavasario, momentu tiems, kurie turi kartu su Kristumi žodį sėti ir – sakykime – Bažnyčią statydinti, yra sunku.

Kitokia padėtis Vakarų pasaulyje, kuriam jo paties kultūra tapo įgrisusi, kuris pasiekė tašką, kai akivaizdžiai nebereikia Dievo ir dar mažiau Kristaus, ir kuriame žmogus tariamai galįs kurti vien iš savęs. Šioje savyje užsisklendusio racionalizmo, mokslų modelį laikančio vieninteliu pažinimo modeliu, aplinkoje visa kita yra subjektyvu. Savaime suprantama, subjektyvia ir todėl savavališka tikrove ir nebe gyvenimo keliu laikomas ir krikščioniškasis gyvenimas. Todėl tikėti pasidaro natūraliai sunku; o jei sunku tikėti, tai dar sunkiau atnašauti savo gyvenimą Viešpačiui, jam tarnauti.

Tai, kas – sakyčiau – vyksta šią istorijos valandą, kai visur matyti mirštančios vadinamosios didžiosios Bažnyčios, tikrai kelia kančią. Tai matome pirmiausia Australijoje, taip pat Europoje, ne taip labai Jungtinėse Valstijose.

Tuo tarpu sektos, siūlančios tikėjimo minimumo tikrumą, auga, mat žmogus ieško tikrumo. O didžiosios Bažnyčios, pirmiausia didžiosios tradicinės protestantų Bažnyčios, išgyvena iš tikrųjų bedugnę krizę. Sektos ima viršų, nes pateikia kelias paprastas tikrybes ir sako: „To pakanka”.

Katalikų Bažnyčios padėtis ne tokia bloga kaip didžiųjų istorinių protestantiškųjų Bažnyčių, tačiau jos, savaime suprantama, irgi neaplenkia mūsų istorinio akimirksnio problemos. Manau, kad jokios sistemos padėčiai greitai pakeisti nėra. Turime eiti toliau, pereiti šiuo koridoriumi, šiuo tuneliu kantriai ir būdami tikri, kad atsakymas yra Kristus ir kad galiausiai jo šviesa vėl nušvis.

Neįmanoma gyventi be Dievo

Tad pirmasis atsakymas yra kantrybė esant tikriems, kad pasaulis negali gyventi be Dievo, be apreiškimo Dievo – ne be bet kokio Dievo (juk matome, koks pavojingas gali būti žiaurus Dievas, netikras Dievas), bet be Dievo, parodžiusio savo veidą Jėzuje Kristuje. Tai veidas, kuris už mus kentėjo, meilės, keičiančios pasaulį taip, kaip jį keičia į žemę krintantis kviečio grūdas, veidas.

Mes patys turime būti savo viduje nepajudinamai tikri, kad atsakymas yra Kristus, kad pasaulis be konkretaus Dievo, be Dievo su Kristaus veidu griauna pats save ir kad vis akivaizdžiau tampa, jog savyje užsisklendęs racionalizmas, tikįs žmogaus galia statydinti tikrą, geresnį pasaulį vien savo jėgomis, yra klaidingas. Jei nėra tikrojo Dievo mato, žmogus griauna pats save. Tą patys matome savo akimis.

Patys turime iš naujo įsitikrinti tuo, kad jis yra tiesa, ir kad tik sekdami jo pėdomis einame teisinga kryptimi, kad turime eiti šia kryptimi kartu su kitais ir juos vesti.

Asmeninė draugystė su Kristumi

Pirmasis mano atsakymo punktas yra toks: taip kentėdami turime ne tik neprarasti tikrumo, kad Kristus tikrai yra Dievo veidas, bet tapti dar tikresni bei džiugesni dėl to, kad jį pažįstame bei esame tikrieji pasaulio ateities, kiekvieno žmogaus ateities valdytojai. O tikrumą privalome didinti puoselėdami gilų asmeninį ryšį su Viešpačiu. Tikrumą gali didinti ir racionalūs svarstymai. Mano akimis, tikrai labai reikalinga gilesnė refleksija, racionaliai įtikinanti ir, kasdien gyvai asmeniškai draugaujant su Kristumi, kartu tampanti asmenine, stipria ir reiklia.

Trokštant tikrumo, reikia būtent tokios mūsų tikėjimo, mūsų draugystės su Viešpačiu personalizacijos – tada randasi ir naujų pašaukimų. Tą matome jaunojoje kartoje, atsiradusioje po didžiosios krizės, sukeltos 1968 m. kilusios kultūrų kovos, kai atrodė, jog istorinė krikščionybės era tikrai priklauso praeičiai. Matome, kad 1968 m. pažadai netapo tikrove ir vėl, sakykime, gimsta suvokimas, jog egzistuoja sudėtingesnis metodas, nes jis reikalauja viso mūsų širdies atsivertimo, tikrasis metodas – tada randasi naujų pašaukimų. Bet ir mes patys turėtume parodyti šiek tiek fantazijos ir padėti jaunuoliams atrasti šį kelią į ateitį. Tai iškilo ir pokalbyje su Afrikos vyskupais. Nepaisant kunigų gausos, daugelis jų pasmerkti baisiai vienatvei ir dauguma to morališkai neatlaikys.

Svarbu aplink save jausti kunigų, kurie padeda ir kartu keliauja vadovaudamiesi iš bendro tikėjimo kylančia solidarumo dvasia, bendruomenę. Tai irgi man atrodo svarbu. Juk jei jaunuoliai mato tik izoliuotus, liūdnus, nuvargusius kunigus, jie galvoja: jei tai mano ateitis, tai šitai pranoksta mano jėgas. Tikrai būtina kurti šią gyvą bendruomenę, kuri jaunuoliams rodytų: taip, tai gali būti ir mano ateitis, taip galima gyventi.

Požiūris į Bažnyčią

Per ilgai kalbėjau. Antruoju klausimu, mano akimis, jau šį tą pasakiau. Iš tikrųjų pirmiausia atsakingiesiems pasaulyje Bažnyčia atrodo kaip kažkas pasenusio, o mūsų pasiūlymai – nereikalingi. Jie elgiasi taip, tarsi galėtų, maža to, norėtų gyventi be mūsų žodžio, ir visada mano, kad jiems mūsų nereikia. Jie neieško mūsų žodžio.

Tai tiesa, ir mes dėl tol kenčiame, tačiau tai būdinga šiai istorinei situacijai, tam tikram antropologiniam žiūrėjimo būdui, kai žmonės elgiasi taip, kaip siūlė Karlas Marxas: Bažnyčia turėjo 1800 metų, kad parodytų, jog gali pakeisti pasaulį, ir nepadarė nieko, tad dabar mes tai padarysime vieni.

Tai labai paplitusi mintis, taip pat remiama filosofijų; tad suprantamas daugelio žmonių įsivaizdavimas, jog galima gyventi be Bažnyčios, jog ji atrodo kaip kažkas pasenusio. Tačiau kartu darosi vis aiškiau, kad tiktai moralinės vertybės ir reiklūs įsitikinimai teikia galimybę gyventi aukojantis bei statydinti pasaulį. Neįmanoma statydinti mechaniškai, vadovaujantis kapitalo ir nuosavybės teorija, kaip siūlė Karlas Marxas.

Neįmanoma statydinti geresnio pasaulio, jei širdyje nėra moralinių jėgų bei pasirengimo dėl šių vertybių ir kentėti; priešingai, pasaulis tada kiekvieną dieną tampa vis blogesnis, egoizmas užvaldo ir sugriauna viską. Jei tai įžiūrima, iš naujo peršasi klausimas: iš kur ateina jėgos, įgalinančios kentėti dėl gėrio, – dėl gėrio, kuris skaudina pirmiausia mane, kuris neteikia netarpiškos naudos? Kur jų šaltiniai? Iš kur kyla jėga laikytis šių vertybių?

Moralumas, kaip toks, nėra gyvas, nėra veiksmingas, jei jo giliau negrindžia įsitikinimai, iš tiesų teikiantys tikrumą ir jėgos kentėti. Tokie įsitikinimai sykiu susiję su meile, – meile, kuri auga kančioje ir yra gyvenimo esmė. Juk galiausiai mums gyventi leidžia tiktai meilė, o meilė visada yra ir kančia; ji bręsta kančioje ir teikia jėgos kentėti dėl gėrio, neatsižvelgiant į dabartinę mano padėtį.

Mano akimis, tai vis geriau suvokiama, nes jau regimi padariniai būvio, kai jėgų, kylančių iš meilės, kuri yra mano gyvenimo šerdis ir teikia man jėgų tęsti kovą dėl gėrio, nėra. Žinoma, ir čia mums reikia būti kantriems, veikliai kantriems ta prasme, kad žmonėms aiškintume, jog jiems to reikia.

Jei jie ir neatsiverčia, tai bent priartėja prie tų, kurie Bažnyčioje tos vidinės jėgos turi. Bažnyčioje visada buvo ši stipri grupė, kuriai iš tiesų būdinga toji vidinė tikėjimo jėga, ir asmenų, kurie tarsi prisijungia ir leidžiasi nešami bei šitaip Bažnyčioje dalyvauja.

Į galvą ateina Viešpaties palyginimas apie garstyčios grūdą, kuris toks mažas ir iš kurio vėliau išauga toks didelis medis, kad jame net apsigyvena dangaus sparnuočiai. Sakyčiau, kad tie sparnuočiai – tai dar neatsivertę, bet jau tupiantys ant Bažnyčios medžio šakų asmenys. Pagalvojau štai ką: Apšvietos epochoje, tą valandą, kai katalikai ir protestantai nesutarė tikėjimo klausimais, manyta, jog būtina išlaikyti bendras moralines vertybes suteikiant joms pakankamą pagrindą. Manyta: turime padaryti moralines vertybes nepriklausomas nuo religinių išpažinimų, idant jos atsilaikytų ir tada, „etsi Deus non daretur“.

Šiandien esame atsidūrę priešingoje padėtyje, situacija tapo atvirkščia. Moralinės vertybės nebeturi jokio akivaizdaus pagrindo. Jos tampa regimos tik tada, kai Dievas egzistuoja. Todėl pasiūliau, kad pasauliečiai, vadinamieji pasauliečiai, pamąstytų, ar šiandien negalioja priešinga: turime gyventi taip, „quasi Deus daretur“; net jei neįstengtume tikėti, turime gyventi vadovaudamiesi šia hipoteze, kitaip pasaulis nefunkcionuos. Tai, mano požiūriu, būtų pirmasis žingsnis tikėjimo linkme. Ir, su daug kuo bendraudamas, matau, kad dialogas bent su kai kuriais laicistais, ačiū Dievui, auga.

Kunigų misija

Trečias klausimas: kunigų, kurių sumažėjo ir kurie kartais turi darbuotis trijose, keturiose ar net penkiose parapijose, padėtis. Manau, kad tinkamiausių priemonių čia turėtų ieškoti vyskupas kartu su savo kunigais. Kai buvau Miuncheno arkivyskupas, buvo sukurtas Žodžio liturgijos be kunigo modelis. Tai padaryta norint parodyti bendruomenės buvimą savo Bažnyčioje. Buvo sakoma: bendruomenė išlieka, ir ten, kur nėra kunigo, švenčiame Žodžio liturgiją.

Prancūzai, šiems sekmadieniniams susirinkimams „be kunigo“ sugalvoję taiklų pavadinimą, po ilgėlesnio laiko suvokė, kad ir tai gali turėti neigiamų padarinių, nes prarandama sakramento pajauta; imama protestantėti, o kai galiausiai lieka tik dieviškasis Žodis, jį galima švęsti ir savo namuose.

Iš savo profesoriavimo Tiubingene laikų prisimenu didįjį egzegetą Kelemanną – nežinau, ar jums šis vardas girdėtas, – Bultmanno mokinį, gerą teologą. Nors ir buvo įsitikinęs protestantas, jis niekada nevaikščiodavo į bažnyčią. Jis sakydavo: „Šventąjį Raštą galiu medituoti ir namie”.

Prancūzai šią sekmadieninių susirinkimų „be kunigo“ formulę pakeitė sekmadieninių susirinkimų „laukiant kunigo“ formule. Tai reiškia, jog būtina laukti kunigo, ir Žodžio liturgija sekmadieniais, sakyčiau, turėtų būti išimtis, nes Viešpats nori ateiti kūniškai. Todėl tai negali būti sprendimas.

Sekmadienis buvo įsteigtas todėl, kad tą dieną prisikėlė Viešpats ir atėjo į apaštalų bendruomenę, kad būtų kartu su jais. Apaštalai suprato, kad liturgijos diena yra nebe šabas, bet sekmadienis, kai Viešpats visada yra su mumis kūniškai ir nori mus pamaitinti savo kūnu, idant patys taptume jo kūnu pasaulyje.

Kaip šią galimybę suteikti kuo daugiau geros valios asmenų, nedrįstu siūlyti recepto. Miunchene visada sakydavau – nežinau, kokia čia padėtis, bet ji tikrai skirtinga, – kad mūsų gyventojai neįsivaizduojamai mobilūs, lankstūs. Jaunuoliai važiuoja 50 ir daugiau kilometrų į diskotekas, tad kodėl jie negalėtų vykti į bažnyčią už penkių kilometrų? Tačiau tai jau yra labai konkretūs, praktiniai dalykai, ir čia nedrįstu siūlyti recepto. Tačiau vis dėlto reikia mėginti perteikti tautai jausmą: turiu išlaikyti ryšį su Bažnyčia, su gyvąja Bažnyčia ir su Viešpačiu.

Tad jaučiu pareigą perteikti šio dalyko svarbą. O kai kas nors laikoma svarbiu, atsiranda sprendimo prielaidos. Tačiau klausimą, Ekscelencija, turiu palikti atvirą.

Čia žodį tarė keli kunigai. Į klausimus dėl jaunimo auklėjimo, katalikiškosios mokyklos ir pašvęstojo gyvenimo vaidmens popiežius atsakė taip:

Jaunimo auklėjimas

Tai labai konkretūs klausimai, į kuriuos nėra lengva lygiai taip pat konkrečiai atsakyti.

Pirmiausia norėčiau padėkoti, kad mūsų dėmesys buvo atkreiptas į būtinybę kreipti jaunuolius į Bažnyčią; juos lengvai patraukia kiti dalykai, gyvensena, gana tolima mūsų įsitikinimams. Ankstyvoji Bažnyčia rinkdavosi alternatyvaus gyvenimo bendruomenių kelią. Sakyčiau, jog svarbu, kad jaunuoliai atrastų tikėjimo grožį ir tai, jog puiku turėti orientyrą, puiku turėti draugu Dievą, galintį mums iš tikrųjų pasakyti esminius dalykus apie gyvenimą.

Šį dvasinį veiksnį turėtų lydėti afektinis bei socialinis veiksnys, tai yra socializacija tikėjimo aplinkoje. Juk tikėjimas gali realizuotis tik tada, kai jis irgi turi kūną, o tai įtraukia žmogų į jo gyvenimo aktus. Anksčiau, kai tikėjimas bendruomeniniam gyvenimui būdavo esminis dalykas, pakakdavo pamokyti katekizmo, kuris svarbus ir šiandien. Tačiau kadangi socialinis gyvenimas nutolo nuo tikėjimo, turėtume – matydami, jog ir šeimos dažnai nebeteikia tikėjimo socializacijos, – pasiūlyti tikėjimo socializacijos metodus, kad tikėjimas kurtų bendrystę gyvenimo vietose ir darytų įtikinamąjį poveikį per mąstymo, jautimo ir draugystės ryšius.

Manau, kad šios plotmės turi eiti greta, nes žmogus turi vieną kūną, nes jis yra socialinė būtybė. Šiuo požiūriu, pavyzdžiui, puiku matyti čia tiek daug klebonų, atostogaujančių kartu su jaunimo grupėmis. Tai leidžia jaunuoliams dalytis atostogų džiaugsmu bei praleisti jas su Dievu ir Bažnyčia, atstovaujama klebono ar kapeliono. Man atrodo, jog šiandienė Bažnyčia, taip pat Italijos, siūlo socializacijos alternatyvas, suteikiančias jaunuoliams galimybių keliauti kartu su Kristumi ir kartu su juo sudaryti Bažnyčią. Visą tai turi lydėti išmintingi atsakymai į mūsų laikų klausimus: ar mums dar reikia Dievo? Ar dar protinga tikėti į Dievą? Ar Kristus tėra religijų istorijos personažas, ar jis tikrai yra Dievo veidas, kurio mums reikia? Ar galime gerai gyventi nepažindami Kristaus?

Būtina suvokti, kad gyvenimo, ateities statydinimas taip pat reikalauja kantrybės ir kančios. Jaunuolių gyvenimas irgi nestokos kryžiaus, tačiau tą nelengva paaiškinti. Alpinistas suvokia, kad, norėdamas aukštai užkopti, turės aukotis bei treniruotis. Lygiai taip ir jaunas žmogus turi suprasti, jog kopiant į gyvenimą, į ateitį būtina mokytis vidinio gyvenimo.

Tad personalizacija ir socializacija yra du kelrodžiai, turintys persmelkti konkrečias šiandienes situacijas: tai – meilės ir bendrystės iššūkiai. Juk šiedu matmenys leidžia atsiverti ateičiai ir kartu mokyti, jog tai, kad kartais nelengva tikėti į Dievą, irgi tarnauja mano gerovei ateityje.

Katalikiškoji mokykla

Katalikiškosios mokyklos klausimu galėčiau pasakyti, jog daugelis vyskupų per savo apsilankymus „ad limina“ nekart yra akcentavę jos didelę reikšmę. Katalikiškoji mokykla, pavyzdžiui, Afrikoje, yra būtina kultūros skatinimo, raštingumo ir kultūros pakėlimo į naujos kultūros lygmenį priemonė. Jos dėka taip pat galima tinkamai atsiliepti į technikos reikalavimus, keliamus techniškai neorientuotai kultūrai bei savo moraliniais turiniais griaunančius tradicines gentinio gyvenimo formas.

Pas mus situacija kitokia, tačiau čia man svarbus atrodo dvasinis ugdymas, padedantis suprasti, kad ir šiandien krikščionybė neatsietina nuo tikrovės.

Sakėme, jog daugelis, veikiami Apšvietos ir 1968 m. „antrosios Apšvietos“ įtakos, ėmė manyti, kad istorinės krikščionybės era pasibaigė ir prasidėjo nauja era, kai šiuos dalykus bus galima studijuoti kaip klasikinę mitologiją. Būtina aiškinti, kad tikėjimas visada yra aktualus ir labai racionalus. Taigi pabrėžtina jo dvasinė teigiamybė, kartu neišleidžiant iš akių tikėjimo grožio ir jo organinės struktūros.

Tai buvo vienas iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios katekizmo, kuris dabar apibendrintas Kompendiumu, tikslų. Neturime manyti, jog tikėjimas yra it koks potvarkių rinkinys, kurį kaip kelionmaišį turime vilkti ant nugaros visą gyvenimo kelią. Tikėjimas galiausiai yra paprastas ir turtingas: tikime, kad yra Dievas, kad Dievas kažkaip susijęs su mūsų gyvenimo tikrove. Tačiau koks Dievas? Dievas su veidu, su žmogiškuoju veidu, Dievas, kuris sutaikina, įveikia neapykantą ir teikia ramybei jėgų, kurių niekas kitas negali suteikti. Būtina aiškinti, kad krikščionybė iš tikro yra labai paprasta ir labai turtinga.

Mokykla yra dvasinio ir profesinio ugdymo įstaiga. Tad būtina atskleisti tikėjimo vieningumą, jo logiką, supažindinti su pagrindinėmis sąvokomis, išmokyti suvokti, kas yra Eucharistija, kas vyksta sekmadienį, ką reiškia krikščioniškoji santuoka. Taip pat aiškintina, kad tikybos mokymas nėra dvasinė ir individualistinė ideologija, kaip galbūt būna kituose dalykuose. Pavyzdžiui, žinau, kaip išspręsti tam tikrą matematikos uždavinį. Ir kitiems dalykams galiausiai būdinga praktinė pakraipa, profesinė, gyvenimiškojo pritaikomumo pakraipa. Reikia suvokti, kad tikėjimas pirmiausia statydina bendruomenę, vienija.

Būtent ši esminė tikėjimo šerdis išlaisvina mus iš „aš“ izoliacijos ir suvienija, sujungia į didelę bendruomenę, pilnatvišką bendruomenę – parapijos bendruomenėje, sekmadieniniame susirinkime – ir visuotinę bendruomenę, kurioje tampu visų pasaulio žmonių giminaitis.

Būtina suprasti šį kiekvieną sekmadienį parapijoje besirenkančios bendruomenės katalikiškąjį matmenį. Viena vertus, tikėjimo pažinimas yra tikslas, kita vertus, tai reiškia Bažnyčioje socializuotis arba „įsibažnytinti”, įsirikiuoti į Bažnyčios bendruomenę, į gyvenimo vietą, žinant, kad čia nebūsiu vienas ir kritišką savo gyvenimo valandą – pirmiausia kentėdamas ir mirdamas.

Jo Ekscelencija sakė, kad daugeliui žmonių, regis, esame nereikalingi, tačiau to nepasakytum apie ligonius bei kenčiančiuosius. Iš pat pradžių būtina suvokti, kad gyvenime nebesi vienas. Tikėjimas išgelbėja mus iš vienatvės. Visada esame palaikomi bendruomenės ir kartu kiekvienas turime būti bendruomenės ramstis ir nuo pat pradžių mokyti imtis atsakomybės už ligonius, izoliuotuosius, kenčiančiuosius, idant tai, ką dovanojame, vėl sugrįžtų. Tad žmoguje glūdintį gebėjimą padėti bei save dovanoti būtina žadinti ir patikinti, kad ir mes turėsime brolių ir seserų, paremsiančių mus sunkią valandą, kai reikės bendruomenės, kuri nepaliktų mūsų vienų.

Pašvęstasis gyvenimas

Turėdami prieš akis vienuolinį gyvenimą, žinome, kad monastinis bei kontempliatyvusis gyvenimas šiame įtampos kupiname pasaulyje yra patrauklus, nes atrodo kaip oazė, kur iš tiesų galima gyventi. Tačiau ir čia galimas romantinis įsivaizdavimas, todėl būtina gerai pasverti pašaukimus. Istorinė situacija teikia tam tikro patrauklumo pirmiausia kontempliatyviajam, ne veikliajam vienuoliniam gyvenimui.

Būtent tai išryškėja vyriškoje šakoje, kur sutinkama vienuolių, taip pat kunigų, užsiimančių svarbiu apaštalavimu švietimo srityje, tarp ligonių ir t. t. Deja, tai mažiau regima tarp moterų pašaukimų, kur profesionalumas vienuoliškąjį pašaukimą iš pažiūros daro nereikalingą. Yra diplomuotų medicinos seserų, mokytojų, tad šios veiklos nebeatrodo kaip vienuoliškasis pašaukimas, o pradėti dar kartą, kai nutrūks pašaukimų grandinė, bus nelengva.

Kita vertus, vis geriau suvokiame, kad, norint būti gera medicinos seserimi, vien profesionalumo neužtenka. Reikia širdies. Reikia meilės kenčiančiam asmeniui. Šiandien yra tokių naujų formų kaip pasauliečių institutai, kurių bendruomenės savo gyvenimu rodo, jog egzistuoja gyvensena, kuri yra gera asmeniui, bet pirmiausia naudinga bendruomenei, tikėjimui ir žmonių bendrystei. Tad manau, jog Bažnyčia, net keisdama formą – didžioji dalis moterų bendruomenių yra atsiradusios XIX a. ir išsikėlusios tiksliai aną laiką atitinkančias užduotis, tuo tarpu šiandienės užduotys kitokios, – rodo, kad tarnavimas kenčiantiesiems ir gyvybės apsauga yra pašaukimai, išsiskiriantys giliu religiniu matmeniu, ir kad egzistuoja tokius pašaukimus atitinkančios gyvenimo formos. Plėtojasi naujos gyvenimo formos, todėl reikia tikėtis, kad ir šiandien Viešpats suteiks Bažnyčios ir pasaulio gyvenimui reikalingų pašaukimų.

Į kunigo, vykdančio sielovadą vietinėje kalinimo įstaigoje, tartą žodį popiežius Benediktas XVI atsakė taip:

Kalinčiųjų pastoracija

Dėkoju už labai reikšmingus ir jaudinančius žodžius. Prieš išvykdamas turėjau progą pasikalbėti su Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos prezidentu kardinolu Martino. Ši Taryba šiuo metu rengia dokumentą apie mūsų įkalintuosius brolius ir seseris, kurie kenčia ir kartais jaučia, jog jų žmogaus teisės per mažai gerbiamos. Kartais jie jaučiasi paniekinti ir gyvena tokiomis aplinkybėmis, kur tikrai reikia Kristaus artumo. Mato evangelijos 25 skyriuje Jėzus, kalbėdamas apie Paskutinį teismą, pabrėžtinai sako: „buvau kalinys, ir pas mane atėjote”.

Tad iš tiesų esu Jums dėkingas, kad įvardijote šią tokiomis sąlygomis kylančią grėsmę žmogaus teisėms, idant ir mes, kunigai, mokytumės būti šių „mažiausiųjų“ broliais ir suvoktume, jog labai svarbu ir juose įžvelgti mūsų laukiantį Viešpatį. Kartu su kardinolu Martino ketinu tarti oficialų žodį apie šias ypatingas situacijas, kurios yra užduotis Bažnyčiai, tikėjimui ir meilei. Taip pat dėkoju, kad pasakėte, jog ne tiek svarbu, kas daroma, kiek tai, kas esame savo kunigiškojoje tarnyboje. Neabejotinai turime padaryti daug dalykų ir nepasiduoti inercijai, tačiau mūsų visos pastangos duos vaisių tik tada, kai jos išreikš tai, kas esame. Kai visoje mūsų veikoje atsispindės mūsų artima vienybė su Kristumi: buvimas Kristaus įrankiu; buvimas lūpomis, kuriomis kalba Kristus; buvimas ranka, per kurią veikia Kristus. Darbai įtikina tik tiek, kiek jie iš tiesų yra būties vaisius bei išraiška.

Dar vienas kunigas užsiminė apie Komuniją pakartotinai susituokusiesiems. Popiežius į tai taip atsakė:

Komunijos pakartotinai susituokusiesiems problema

Visi žinome, jog tai labai skaudi problema asmenims, kuriems esant jų gyvenimo situacijai nevalia priimti eucharistinės Komunijos, ir taip pat kunigams, norintiems tokiems asmenims padėti mylėti Bažnyčią, mylėti Kristų.

Niekas iš mūsų neturi parengto recepto, jau vien dėl to, kad situacijos visada skiriasi. Ypač skausminga pavadinčiau padėtį tų, kurie yra susituokę Bažnyčioje, tačiau vėliau, naujoje, negaliojančioje santuokoje, atsiverčia, suranda tikėjimą ir jaučiasi atstumti nuo sakramento. Tai tikrai didelė kančia, ir aš, būdamas Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas, buvau pakvietęs įvairias vyskupų konferencijas ir specialistus šią problemą panagrinėti – be tikėjimo švęsto sakramento problemą. Nedrįstu teigti, jog čia iš tiesų galima aptikti negaliojimo momentą dėl to, kad sakramentui stigo esminio matmens. Aš asmeniškai taip anksčiau maniau, tačiau iš debatų, surengtų šiuo klausimu, supratau, jog tai labai sunki problema ir ją būtina panagrinėti dar giliau. Ją būtina giliau panagrinėti, nes tokiems asmenims tenka gyventi skausmingoje situacijoje.

Dabar nedrįstu į tai kaip nors atsakyti, tačiau bet kuriuo atveju man atrodo labai svarbūs du aspektai. Pirma: nors tokie asmenys negali priimti sakramentinės Komunijos, jie nėra atstumti nuo Bažnyčios ir Kristaus meilės. Tiesa, Eucharistija be sakramentinės Komunijos nėra pilnatviška, jai trūksta esminio dalyko. Tačiau tiesa ir tai, kad dalyvavimas Eucharistijoje nepriimant eucharistinės Komunijos yra savaip vertingas ir visada reiškia įtraukimo į Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinį buvimą. Tai visada yra dalyvavimas Švenčiausiajame Sakramente jei ne sakramentiniu, tai dvasiniu, pneumatologiniu ir bažnytiniu matmeniu.

O kadangi tai yra Kristaus kančios sakramentas, kenčiantis Kristus apglėbia tokius asmenis ypatingu būdu, susivienija su jais kitokiu būdu. Tad jie gali jaustis esantys apglėbti nukryžiuotojo Viešpaties, parkrintančio bei mirštančio ir kenčiančio už juos bei su jais. Todėl būtina paaiškinti, kad jie, nors ir trūksta esminio matmens, nėra atstumti nuo gilaus Eucharistijos slėpinio, nuo čia ir dabar esančio Kristaus meilės. Tai man atrodo svarbu, lygiai kaip svarbu yra ir tai, kad klebonas ir parapijos bendruomenė leistų tokiems asmenims suprasti, kad mes, viena vertus, turime gerbti sakramento vientisumą ir kad, kita vertus, mes šiuos asmenis, kurie kenčia ir už mus, mylime. Mes taip pat turime kentėti kartu su jais, nes jie teikia svarbų liudijimą, nes žinome, kad tą akimirką, kai iš meilės nusileidžiama ir sakramentas pažeidžiamas, santuokos neišardomumas vis mažiau atrodo tiesa.

Mums žinoma ne tik protestantinių bendruomenių, bet ir ortodoksinių Bažnyčių, dažnai pateikiamų mums kaip galimybės pakartotinai vesti pavyzdys, problema. Tačiau sakramentinė čia irgi tik pirmoji santuoka; jie taip pat pripažįsta, kad kitos santuokos nėra sakramentas, jos apribotos santuokos atgailos būvyje; asmenys gali eiti Komunijos, tačiau jie žino, jog jiems tai leista, pasak jų, „in economia“ – iš gailestingumo. Tačiau tai nekeičia fakto, kad jų antroji santuoka nėra sakramentas. Kitą momentą Rytų Bažnyčiose sudaro tai, kad šioms santuokoms labai lengva ranka buvo suteikta skyrybų galimybė, taip labai pažeidžiant santuokos neišardomumo, tikrojo sakramentiškumo principą. Tad, viena vertus, turime paisyti bendruomenės gerovės ir sakramento gėrio ir, kita vertus, neišleisti iš akių asmenų, kuriems turime padėti, kančios.

Antras dalykas, kurio turime mokyti ir kurį privalome įtikinamai liudyti gyvenimu, tai, jog kančia įvairiausiais pavidalais yra neišvengiama mūsų gyvenimo dalis. Tai, sakyčiau, yra tauri kančia. Būtina aiškinti, jog malonumas nėra viskas. Krikščionybė mums dovanoja džiaugsmą, kaip džiaugsmą dovanoja meilė. Tačiau meilė taip pat visada yra savęs išsižadėjimas. Viešpats pats mums pateikė meilės formulę: kas save praranda, tas save atranda; kas patį save laimi ir išsaugo, tas save praranda.

Tai visada yra išėjimas [iš savęs] ir todėl kančia. Tikrasis džiaugsmas skiriasi nuo malonumo; džiaugsmas visada auga ir bręsta kančioje vienijantis su Kristaus kryžiumi. Tik čia randasi tikrasis tikėjimo džiaugsmas; nuo jo tokie asmenys irgi neatstumti, jei išmoksta priimti savo kančią vienydamiesi su Kristaus kančia.

Kunigams, prašiusiems paaiškinimų dėl Krikšto sakramento teikimo ypatingomis aplinkybėmis bei dėl katekizmo kompendiumo, Šventasis Tėvas atsakė taip:

Dėl Krikšto sakramento teikimo ypatingomis aplinkybėmis

Pirmasis klausimas labai sunkus, ir man kaip Miuncheno vyskupui jau teko tai svarstyti, nes turėjome tokių atvejų.

Pirmiausia išsiaiškintinas kiekvienas individualus atvejis: ar kliūtis krikštui yra tokia, kad jo negalima teikti nepažeidžiant sakramento, ar vis dėlto situacija leidžia net problemų kontekste pasakyti, kad šis žmogus tikrai atsivertė, jis visiškai tiki, jis nori gyventi Bažnyčios tikėjimu, nori būti pakrikštytas. Manau, kad jei pateiktume visuotinę formulę, ji neatitiktų realių situacijų daugialypiškumo. Žinoma, mėginame daryti viską, ką galime, kad pakrikštytume asmenį, kuris to prašo visiškai tikėdamas, tačiau, reikia pasakyti, kad kiekvieną individualų atvejį reikėtų patikrinti.

Bažnyčia turi norėti krikštyti asmenį, jei jis tikrai atsivertė, nori priimti krikštą ir įsirikiuoti į Kristaus ir Bažnyčios bendruomenę. Bažnyčia turi būti atvira, jei nėra kliūčių, prieštaraujančių krikštui. Vadinasi, reikia ieškoti galimybių, ir jei asmens įsitikinimai tikri, jei jis tiki visa širdimi, tai nėra reliatyvizmas.

Dėl katekizmo kompendiumo

Antras klausimas: visi žinome, kad esant tokiai kultūrinei ir dvasinei situacijai, apie kurią kalbėjome pradžioje, katekizuoti tapo labai sunku. Viena vertus, kad katechezė būtų suprantama ir būtų akivaizdu, jog tai, kas teigiama, yra tiesa bei susiję su šia diena ir rytojumi, katechezė teiktina naujuose kontekstuose; antra vertus, katechezė buvo įterpta į atskirų vyskupų konferencijų parengtų katekizmų kontekstą. Tačiau, kad būtų galima matyti, jog tai – tikėjimas, o visa kita įterpimas į kontekstą tiesiog geresnio supratimo dėlei, būtini aiškūs atsakymai. Klasikinis katekizmas ir nauji katechezės instrumentai vienas kito „neatitiko“. Daugelis tokių knygų – čia kalbu apie vokiškąją patirtį – tikslo nepasiekė: jos rengė dirvą, bet buvo tuo dirvos rengimu taip užsiėmusios, kad galiausiai jokio atsakymo nepateikė. Kita vertus, klasikiniai katekizmai atrodė tokie uždari, kad tikrasis atsakymas nebepasiekdavo šiandienių katechumenų proto.

Galiausiai ėmėmės daugelio matmenų užduoties: parengėme Katalikų Bažnyčios katekizmą, kuris, viena vertus, reikiamai atsižvelgia į kultūrinius kontekstus ir, kita vertus, pateikia tikslius atsakymus. Parašėme jį suvokdami, jog nuo šio katekizmo iki konkrečios katechezės dar nueitinas sunkus kelias. Supratome – kalbinės, kultūrinės ir socialinės situacijos įvairiose šalyse ir net tos pačios šalies įvairiose socialinėse grupuotėse yra skirtingos ir užduotis nueiti šią paskutinę kelio atkarpą teks vyskupui ar vyskupų konferencijai ir katechetui. Mūsų pozicija buvo tokia: tai – atramos taškas visiems; čia matoma, ką tiki Bažnyčia. Tada vyskupų konferencijos teparengia instrumentus, pritaikytus konkrečiai situacijai, ir tenueina likusį kelią. Galiausiai paskutinius žingsnius turėtų žengti pats katechetas ir galbūt šiems paskutiniams žingsniams irgi turėtų būti pasiūlyti tinkami instrumentai.

Po kelerių metų mūsų surengtame susirinkime katechetai iš viso pasaulio mums pranešė, jog katekizmas gerai nusisekęs, jis kaip knyga būtinas, padeda perteikti tikėjimo grožį, vieningumą ir tobulumą, tačiau jiems dar reikėtų santraukos. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II atsižvelgė į šio susirinkimo rezultatą ir vienai komisijai pavedė parengti šį kompendiumą, tai yra didžiojo katekizmo santrauką, kuri juo remdamasi pateiktų esminius dalykus. Iš pradžių mes, kompendiumo redakcijos nariai, norėjome, kad jis būtų dar trumpesnis, bet galiausiai suvokėme, jog tai, ką pasakėme, iš tiesų yra mūsų laikais kiekvienam katechetui pasakytini esminiai, būtini dalykai. Taip pat pridūrėme maldų. Manau, jog tai išties labai naudinga knyga, kur galima rasti „summa“ to, kas pateikta didžiajame katekizme, ir šia prasme man atrodo, jog tai atitinka Pijaus X katekizmą.

Dabar atskirų vyskupų ir vyskupų konferencijų užduotis padėti kunigams bei visiems katechetams su šia knyga darbuotis ir tiestis tiltus, jungiančius su tam tikromis grupėmis, nes kalbėjimas, mąstymas ir supratimas labai skirtingi ne tik tarp Italijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Afrikos, imlumo gebėjimai skiriasi net toje pačioje šalyje. Tad kaip visuotinės Bažnyčios instrumentai lieka Katalikų Bažnyčios katekizmas ir Kompendiumas su esminių dalykų ištraukomis iš katekizmo. Tačiau būtinas ir vyskupų bendradarbiavimas; jie turi palaikyti ryšį su kunigais bei katechetais, kad surastume visus reikiamus įrankius, padedančius tinkamai darbuotis sėjant Žodį.

Pabaigoje Šventasis Tėvas pasakė:

Norėčiau padėkoti už jūsų klausimus, nes jie man padeda apmąstyti ateitį, ir ypač už bendrystės su puikiais šios nuostabios vyskupijos dvasininkais patirtį. Dėkoju.

Susitikimas baigėsi giesme „Je te salue, Marie“.