Kalba per audienciją Europos parlamento nariams, priklausantiems Europos liaudies partijai

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ištraukos / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 564
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: DISCORSO DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI AI PARTECIPANTI AL CONVEGNO PROMOSSO DAL PARTITO POPOLARE EUROPEO Aula della Benedizione Giovedì, 30 marzo 2006
DATA: 2006-03-30
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (247), 2006, p. 4–5.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (247), 2006, p. 4–5.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kalba per audienciją Europos parlamento nariams, priklausantiems Europos liaudies partijai

2006 m. kovo 30 d.

(Ištraukos)

<...> Šiandien Europai tenka imtis sudėtingų didelės svarbos problemų, kaip antai Europos integracijos didėjimas bei plėtra, vis tikslesnis kaimynystės politikos Europos Sąjungoje apibrėžimas, debatai dėl jos socialinio modelio. Norint šiuos tikslus pasiekti, bus svarbu kūrybingosios ištikimybės dvasia semtis įkvėpimo iš krikščioniškojo paveldo, ypatingu indėliu prisidėjusio prie šio žemyno tapatybės nukaldinimo.

Brangindama savo krikščioniškąsias šaknis, Europa gebės saugia linkme pakreipti savo piliečių ir tautų pasirinkimus, leis jiems geriau suvokti savo priklausomybę bendrajai civilizacijai ir akins visus įsipareigoti imtis dabarties iššūkių geresnės ateities labui. Todėl vertinu tai, kad jūsų grupė pripažįsta Europos krikščioniškąjį paveldą, teikiantį vertingų gairių ieškant socialinio modelio, tinkamai atsiliepiančio į jau globalizuotos ekonomikos reikalavimus bei demografinius pokyčius ir laiduojančio augimą bei užimtumą, šeimos apsaugą, lygias švietimo galimybes jaunimui ir rūpinimąsi vargšais.

Maža to, jūsų parama krikščioniškajam paveldui gali žymiai prisidėti prie šiandien Europoje paplitusios kultūros, asmens religinių įsitikinimų apraiškas ištremiančios į privatumo bei subjektyvumo sritį, įveikimo. Politika, grindžiama tokia kultūra, ne tik išsižada krikščionybės vaidmens viešumoje, bet ir, bendriau imant, nutraukia ryšį su aiškia, nepaisant denominacinės įvairovės, Europos religine tradicija, taip imdama kelti grėsmę pačiai demokratijai, kurios jėga priklauso nuo šios tradicijos skatinamų vertybių (plg. Evangelium vitae, 70).

Turint galvoje, kad ši tradicija, kurią galima pavadinti polifonine vienybe, perteikia vertybes, esmingai svarbias visuomenės gerovei, ryšys su ja Europos Sąjungą galėtų tiktai praturtinti. Jai priešintis ar ją ignoruoti, užuot palaikius su ja dialogą, būtų nebrandumo, jei ne silpnumo, ženklas.

Šiame kontekste tenka pripažinti, jog tolerancijos bei sveiko pasaulietinio požiūrio į valstybę ir visuomenę priešas yra tam tikras sekuliaristinis nesutaikomumas. Todėl man džiugu, kad Europos Sąjungos konstitucinėje sutartyje numatytas struktūruotas bei nenutrūkstamas ryšys su religinėmis bendruomenėmis, jų tapatybės bei savito indėlio pripažinimas.

Pirmiausia tikiuosi, jog veiksmingai ir tinkamai šį ryšį įgyvendinti bus pradėta dabar, bendradarbiaujant visiems politiniams sąjūdžiams nepriklausomai nuo jų partinės krypties. Nevalia užmiršti, jog visada, kai Bažnyčios ar bažnytinės bendruomenės, reikšdamos būgštavimus ar primindamos įvairius principus, įsiterpia į viešuosius debatus, tai nėra nepakantos forma ar kišimasis, nes visa tuo tesiekiama apšviesti sąžines, idant jos galėtų laisvai ir atsakingai veikti, vadovaudamosi tikraisiais teisingumo reikalavimais, net jei kirstųsi su galios situacijomis bei asmeniniais interesais.

Pagrindinis tikslas, kurio Katalikų Bažnyčia siekia tardama žodį viešojoje arenoje, yra asmens orumo apsauga bei skatinimas, todėl ji sąmoningai skiria ypatingą dėmesį principams, dėl kurių nevalia diskutuoti. Šiandien tarp jų aiškiai išnyra šie:

– gyvybės nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties apsauga;

– šeimos natūralios struktūros – kaip santuoka pagrįstos vyro ir moters sąjungos – pripažinimas bei skatinimas ir jos gynimas nuo bandymų padaryti ją teisiškai lygiareikšmę visiškai skirtingoms sąjungos formoms, kurios iš tikrųjų jai daro žalą ir prisideda prie jos destabilizacijos, aptemdydamos jos ypatingą pobūdį bei nepamainomą socialinį vaidmenį;

– tėvų teisės auklėti savo vaikus apsauga.

Šie principai nėra tikėjimo tiesos, net jei jie tikėjimo ir geriau apšviečiami bei patvirtinami; jie įrašyti pačioje žmogaus prigimtyje ir todėl būdingi visai žmonijai. Tad Bažnyčios pastangos juos skatinti nėra konfesinio pobūdžio, bet skirtos visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų religinės priklausomybės. Tokios pastangos juo reikalingesnės, juo labiau šie principai neigiami ar neteisingai suprantami, nes tai yra nusižengimas tiesai apie žmogaus asmenį, rimta žaizda, daroma pačiam teisingumui.