Kalba per susitikimą su tarptautinio seminaro apie Europos universitetus dalyviais

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ištraukos / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 563
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: DISCORSO DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI AI PARTECIPANTI AL SEMINARIO PROMOSSO DALLA CONGREGAZIONE PER L’EDUCAZIONE CATTOLICA (DEI SEMINARI E DEGLI ISTITUTI DI STUDI) Sala Clementina Sabato, 1° aprile 2006
DATA: 2006-04-01
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (247), 2006, p. 4.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 7 (247), 2006, p. 4.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kalba per susitikimą su tarptautinio seminaro apie Europos universitetų reformą dalyviais

2006 m. balandžio 1 d.

(Ištraukos)

<...> Iš pradžių labai reikšminga buvo vienuolių įtaka. Jų nuopelnai neapsiriboja dvasine ir religine sritimi, bet apima ir ūkinę bei intelektinę. Karolio Didžiojo laikais padedant Bažnyčiai įsteigta tikrų mokyklų. Imperatorius norėjo, kad jomis pasinaudotų kuo daugiau žmonių.

Po kelių amžių, esmingai paskatinus Bažnyčiai, atsirado universitetas. Daugelis Europos universitetų, kaip antai Bolonijos, Paryžiaus, Krokuvos, Salamankos, Kelno, Oksfordo, Prahos, <...> sparčiai plėtojosi ir reikšmingai prisidėjo prie Europos tapatybės įtvirtinimo bei jos kultūrinio paveldo susidarymo. Universitetinės įstaigos visada išsiskyrė meile išminčiai ir tiesos ieškojimu. To universitetas iš tikrųjų ir turi siekti, nuolat remdamasis krikščioniškuoju požiūriu, žmoguje kaip Dievo paveiksle įžiūrinčiu pagrindinį jo kūrinį (plg. Pr 1, 26–27). Tokį įsivaizdavimą visada lydėjo įsitikinimas, kad tiesą ir gėrį, dvasios akis ir širdies akis sieja gili vienybė: „Ubi amor, ibi oculos“, – sakė Ričardas Viktoriškis (plg. Beniamin minor, c. 13): meilė daro žmogų regintį. Universitetas radosi iš meilės žinojimui, iš pažinimo smalsumo, iš noro žinoti, kas yra pasaulis ir žmogus, bet taip pat iš žinojimo, kreipiančio į veiklą, kuri galiausiai kreipia į meilę.

<...> Metus greitą žvilgsnį į „senąjį“ žemyną, nesunku konstatuoti, su kokiais kultūriniais iššūkiais Europai tenka galynėtis stengiantis iš naujo atrasti savo tapatybę, kuri yra ne vien ekonominės ir politinės prigimties. Šiandien, kaip ir anuomet, pagrindinis yra antropologinis klausimas: Kas yra žmogus? Iš kur jis? Kur jam eiti? Kaip eiti? Todėl būtina išsiaiškinti, kokia žmogaus samprata sudaro naujų projektų pagrindą. Pagrįstai klausiate, kokiam žmogui, kokiam žmogaus paveikslui turėtų tarnauti universitetas – individui, ginančiam vien savo paties interesus, vieną vienintelę interesų perspektyvą, materialistinę perspektyvą, ar asmeniui, atviram solidarumui su kitais bei ieškančiam tikrosios gyvenimo prasmės, kuri pranoksta pavienį asmenį. Kitas klausimas susijęs su žmogaus asmens, mokslo ir technikos santykiu. XIX ir XX a. stebėtinai išaugusi technika XXI a. pradžioje dar pažengė į priekį: informatikos dėka technikos plėtra net apėmė dalį mūsų dvasinės veiklos, grasindama paveikti mūsų mąstyseną ir net sąlygoti mūsų asmeninę laisvę. Nedviprasmiškai pasakytina: žmogus niekada negali ir neturi būti aukojamas mokslo ir technikos sėkmių labui. Todėl taip nepaprastai reikšmingas yra vadinamasis antropologinis klausimas. Mes, ant krikščioniškųjų vertybių pagrindo įsteigtos humanistinės tradicijos įpėdiniai, turime šio klausimo imtis vadovaudamiesi principais, įkvepiančiais mūsų civilizaciją <...>.

„Remdamasi bibline žmogaus samprata, Europa ėmė iš savo humanistinės kultūros tai, kas geriausia, <...> ir, tai ne mažiau svarbu, skatino žmogaus orumą kaip neatimamų teisių šaltinį“, – pastebi Jonas Paulius II savo posinodiniame apaštališkajame laiške Ecclesia in Europa (25). Mano garbingasis pirmtakas priduria, jog taip Bažnyčia prisidėjo prie vertybių, Europos kultūrą pavertusių pasaulio kultūra, skleidimo bei įtvirtinimo. Bet žmogus, nusigręžęs nuo Dievo, negali savęs iki galo suvokti. Štai kodėl, pradėjus statydinti trečiojo tūkstantmečio Europą, niekada nevalia atsisakyti žmogaus egzistencijos religinio matmens. Čia išnyra ypatingas universitetų kaip mokslinio universumo, ne tik kaip įvairių specializacijų žaismo, vaidmuo: šiandienėmis aplinkybėmis universitetas privalo nesitenkinti techninių-profesinių žinių mokymu bei perteikimu, bet stengtis tarnauti naujosioms kartoms imdamasis aktyvesnio auklėjamojo vaidmens bei pasinaudodamas praėjusius tūkstantmečius ženklinusių idealų bei vertybių paveldu. Iš naujo atgaivindamas krikščioniškąsias šaknis, kurios yra Europos ištakos, universitetas galės padėti jai išlaikyti bei vėl atrasti savo „sielą“. <...>