(Ištrauka)

<...> Mieli bičiuliai, kaip kunigai ir pašvęstieji asmenys esate Jėzaus Kristaus misijos tarnai ir tarnaitės. Lygiai kaip prieš du tūkstančius metų Jėzus pašaukė žmones sekti paskui jį, taip ir šiandien, jo pašaukti, kelionėn pakyla Jėzumi susižavėję vyrai ir moterys, akinami troškimo paskirti savo gyvenimą Bažnyčios tarnybai bei atiduoti jį padedant žmonėms. Jie išdrįsta sekti paskui Jėzų ir nori būti jo liudytojai.

Gyventi sekant Jėzų iš tikrųjų reikia drąsos, nes mums visada gresia nuodėmė, nelaisvė ir atsimetimas. Todėl mums visiems reikia jo malonės, kurią su kaupu gavo Marija. Kaip Marija mokomės žvelgti į Kristų bei laikyti jį matu. Galime dalyvauti Bažnyčios, kurios Galva jis yra, visuotinėje išganomojoje misijoje. Viešpats pašaukia kunigus, vienuolius ir pasauliečius eiti į pasaulį su jo daugialype tikrove ir ten prisidėti prie Dievo karalystės statydinimo. Jie tai daro labai įvairiai: skelbdami Evangeliją, statydindami bendruomenes, vykdydami įvairias pastoracines tarnystes, veikliai mylėdami bei gyvendami gailestingąja meile, apaštalavimo dvasia plėtodami tyrimus bei mokslą, puoselėdami dialogą su mus supančia kultūra, skatindami Dievo trokštamą teisingumą ir atsitraukę kontempliuodami – tai ne mažiau svarbu – Dievo Trejybę bei aukštindami Dievą kartu su savo bendrija.

Viešpats kviečia jus į „per laiką keliaujančios“ Bažnyčios piligrimystę. Jis kviečia kartu eiti jo piligriminiu keliu bei dalytis jo gyvenimu, kuris ir šiandien tebėra kryžiaus bei Prisikėlusiojo kelias per mūsų dienų Galilėją. Bet visada būtent vienas Viešpats kviečia mus į vieną tikėjimą per vieną krikštą. Tad ėjimas jo keliu reiškia abu dalykus – kryžiaus matmenį su nesėkmėmis, kančiomis, nesupratingumu, negana to, panieka ir persekiojimu ir kartu gilų džiaugsmą jam tarnauti bei didelę iš susitikimo su juo kylančią paguodą. Kaip ir Bažnyčios, pavienių bendruomenių, bendrijų ir kiekvieno pakrikštyto krikščionio misija kyla iš nukryžiuoto bei prisikėlusio Kristaus patyrimo.

Jėzaus Kristaus ir visų krikščionių misijos ašis yra Dievo karalystės skelbimas. Toks skelbimas Kristaus vardu Bažnyčiai, kunigams, vienuoliams ir visiems pakrikštytiesiems reiškia jo liudijimą pasaulyje. Juk Dievo karalystė yra pats Dievas, esantis čia, dabar ir tarp mūsų bei valdantis per mus. Todėl Dievo karalystė statydinama, kai Dievas gyvena mumyse ir mes Dievą nešame į pasaulį.

Jūs tai darote liudydami Dievo kūrybingoje meilėje besišaknijančią ir visokiai beprasmybei bei nevilčiai priešingą prasmę. Jūs stovite dėl šios prasmės besigalynėjančiųjų, gyvenimui teigiamą pavidalą suteikti trokštančiųjų pusėje. Malda ir prašymu užtariate Dievo ieškančiuosius, jo link keliaujančiuosius. Jūs liudijate viltį, kuri, pranokdama bet kokią tylią ir balsią neviltį, kreipia į Dievo ištikimybę bei globą. Taip jūs esate su tais, kurių nugaras lenkia sunkūs likimai ir kuriems nepavyksta atsikratyti savo naštų. Jūs liudijate žmogui save atiduodančią ir taip mirtį nugalėjusią meilę. Taip jūs stovite niekada meilės nepatyrusiųjų, gyvenimą tikėti nebegebančiųjų pusėje.

Taip jūs priešinatės daugialypiams paslėpto ir atviro neteisingumo būdams bei plintančiai paniekai žmonėms. Tad jūsų visa egzistencija, mieli broliai ir seserys, kaip ir Jono Krikštytojo egzistencija, turėtų būti didelis, gyvas į Jėzų Kristų, žmogumi tapusį Dievo Sūnų, kreipiantis ženklas.

Jėzus yra pavadinęs Joną degančiu ir šviečiančiu žiburiu (plg. Jn 5, 35). Ir jūs būkite tokie žiburiai! Jūsų šviesa tepasiekia visuomenę, politiką, ūkio, kultūros bei tyrinėjimų pasaulį. Net jei tai būtų menka švieselė tarp daugybės žaltvykslių, jėgos bei spindesio jai teiktų didžioji ryto žvaigždė, prisikėlęs Kristus, kurio šviesa šviečia, trokšta šviesti per mus ir niekada neužges.

Sekti – juk trokštame sekti – reiškia įaugti į Kristaus nusistatymą, Kristaus gyvenseną, būkite, kaip pasakyta Laiške filipiečiams, tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus.

„Žvelgti į Kristų“ – toks yra šių dienų šūkis. Žvelgdama į jį, didįjį gyvenimo Mokytoją, Bažnyčia atrado tris iškilius Jėzaus Kristaus nusistatymo požymius. Šie trys požymiai – kartu su tradicija mūsų vadinami evangeliniais patarimais – tapo pagrindiniais gyvenimo, radikaliai sekant Kristumi, elementais: tai – neturtas, skaistumas ir klusnumas. Šią valandą šiuos elementus šiek tiek apmąstykime.

Jėzus Kristus, turėdamas visus Dievo turtus, dėl mūsų tapo vargdieniu – taip mums sako Paulius Antrajame laiške korintiečiams. Tai nepaprastai svarbūs žodžiai, apie tai turime nuolatos mąstyti. Laiške filipiečiams rašoma: jis save apiplėšė, nusižemino, tapdamas klusnus iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8 ir t.). Jis, kuris tapo vargdieniu, skelbė, kad vargdieniai yra palaiminti.

Šventasis Lukas savajame palaiminimų variante mums parodo, kad šis šūksnis, vargdienių palaiminimas, susijęs su neturtingu, tikrai vargstančiu žmogumi to meto Izraelyje, kur būta slegiančios turtingųjų ir neturtėlių priešybės. Tuo tarpu šventasis Matas savajame palaiminimų variante mums pareiškia, jog vien materialinis neturtas, kaip toks, savaime nelaiduoja Dievo artumo, nes širdis gali būti kieta ir kupina turtų geismo, tačiau kartu – kaip ir visas Šventasis Raštas – leidžia suvokti, jog, kad ir kaip būtų, Dievas yra vargšams artimas ypatingu būdu. Taigi tampa aišku: krikščionis čia įžvelgia jo, jo pastangų, laukiantį Kristų.

Kas nori radikaliai sekti Kristumi, turi atsisakyti materialaus turto. Tačiau tokiu neturtu jis privalo gyventi remdamasis Kristumi, laikyti tai nuoširdžiu išsilaisvinimu artimo tarnybai.

Neturto ir vargšų klausimas turėtų būti nuolatinis rimto sąžinės tyrimo turinys visiems krikščionims, bet pirmiausia mums, kunigams ir pašvęstojo gyvenimo asmenims bei bendruomenėms. Būtent mes, kuriems klojasi neblogai, kurie nesame vargšai, turėtume, mano galva, ypač pasvarstyti, kaip galėtume sąžiningai įgyvendinti šį pašaukimą. Norėčiau tai pasiūlyti jūsų, mano, mūsų sąžinės tyrimui.

Norėdami teisingai suprasti, ką reiškia skaistumas, turėtume atsispirti nuo jo pozityvaus turinio. O jį vėlgi atrandame tik žvelgdami į Jėzų Kristų.

Jėzus gyveno atsigręžęs ir į Tėvą, ir į žmones. Šventajame Rašte Jėzų pažįstame kaip besimeldžiantįjį, naktis praleidžiantį besikalbant dviese su Tėvu. Melsdamasis jis į Sūnaus santykį su Tėvu įima visą savo ir mūsų žmogiškąją būtį. Toks dialogas su Tėvu tada vis iš naujo virsta pasiuntimu į pasaulį, pas mus. Jo pasiuntimas vertė jį visiškai ir nepadalytai gręžtis į žmones. Šventojo Rašto liudijimai rodo, kad Jėzaus elgesyje su žmonėmis nė vienu jo egzistencijos akimirksniu nebūta savo intereso ar savanaudiškumo priemaišos. Jėzus mylėjo žmones Tėve, remdamasis Tėvu ir todėl tikrai juos pačius – tokius, kokie jie iš tikrųjų yra realybėje.

Įžengimas į Jėzaus Kristaus nusistatymą, į jo šią visą bendrabūvį su gyvuoju Dievu ir į šį grynąjį bendrabūvį su žmonėmis, visiškai paklūstant Dievui, toks įžengimas į Jėzaus Kristaus nusistatymą įkvėpė Paulių išplėtoti savo teologiją ir gyvenimo praktiką, kuriomis būtų atsiliepta į Jėzaus žodžius apie apsisprendimą nesituokti dėl Dangaus karalystės (plg. Mt 19, 12).

Kunigai ir pašvęstieji asmenys gyvena ne be žmogiškųjų ryšių. Skaistumas kaip tiktai reiškia – tą norėjau pabrėžti – intensyvų ryšį, tai pozityvus santykis su gyvuoju Dievu ir todėl su Tėvu. Todėl celibatinio skaistumo įžadais aukštiname ne individualizmą ar ryšių nebuvimą, bet intensyvius ryšius, kuriuos gebame palaikyti ir kuriais esame apdovanoti, kad visiškai ir be išlygų imtume tarnauti Dievo karalystei ir per tai žmogui. Tad kunigai ir pašvęstieji asmenys patys virsta vilties žmonėmis. Kliaudamiesi vien Dievu ir taip parodydami, kad Dievas jiems yra tikrovė, jie kuria erdvę jo, Dievo karalystės buvimui pasaulyje.

Brangūs kunigai ir pašvęstieji asmenys, jūsų indėlis labai didelis: visokio geismo, visokio nekantraus egoizmo, vartojimo alkio, individualybės kulto sūkuryje mėginame gyventi nesavanaudiška meile žmonėms.

Gyvename viltimi, kurios išsipildymą patikime Dievui, nes tikime, kad jis tas, kuris išpildo. Kas būtų buvę, jei tokių nuorodos pobūdžio pavidalų krikščionijos istorijoje nebūtų buvę? Kuo virstų mūsų pasaulis, jei nebūtų kunigų, vienuolijoms bei pašvęstojo gyvenimo bendrijoms priklausančių vyrų ir moterų, savo gyvenimu liudijančių viltį, jog žmogaus troškimai bus su kaupu išpildyti, taip pat visą žmogišką meilę pranokstančios Dievo meilės patyrimą?

Pereikime prie klusnumo. Jėzus visą savo gyvenimą nuo tylių metų Nazarete iki mirties ant kryžiaus akimirkos gyveno įsiklausymu į Tėvą, klusnumu Tėvui. Prisiminkime, pavyzdžiui, naktį Alyvų kalne: „Ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“ Taip melsdamasis Jėzus į savo sūniškąją valią įima mūsų visų besipriešinančią savivalę, mūsų maištą paverčia savo klusnumu. Jėzus buvo besimeldžiantysis. Bet per tai jis kartu buvo įsiklausantysis ir paklūstantysis: tapo „klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).

Krikščionys nuolatos patirdavo, kad jie, save patikėdami Viešpaties valiai, savęs nepraranda, bet, priešingai, per tai prasiskverbia iki savo giliosios tapatybės ir vidinės laisvės. Žvelgdami į Jėzų, jie pamatė, jog tas, kas save dovanoja, save suranda; kad laisvas tampa tas, kas susisaisto Dievu besiremiančiu bei jo ieškančiu klusnumu. Įsiklausymas į Dievą bei klusnumas jam neturi nieko bendra su nurodinėjimu iš šalies ir savęs netektimi. Tik įžengdami į Dievo valią pasiekiame savo tikrąją tapatybę. Būtent tokio patyrimo reikia šiandieniam „savirealizacijos“ ir „apsisprendimo“ troškimo apimtam pasauliui.

Romano Guardini savo autobiografijoje pasakoja, kaip vieną kritišką jo kelio akimirką, kilus abejonėms savo vaikystės tikėjimu, jam buvo dovanotas pamatinis viso jo gyvenimo apsisprendimas – tai įvyko susitikus su Jėzaus žodžiais, jog save suranda tik tas, kas save praranda (plg. Mk 8, 34; Jn 12, 25); kad save surasti, save įgyvendinti neįmanoma savęs neatsisakant, savęs neprarandant. Bet tada jam kyla klausimas: kuria linkme reikia save prarasti? Kam save dovanoti? Jam tapo aišku, jog savęs visiškas atidavimas įmanomas tik atsiduriant Dievo rankose: tik jo linkme galiausiai galime save prarasti ir tik jame galime save surasti.

Bet tada iškilo klausimas: kas yra Dievas? Kur yra Dievas? Ir štai dabar jis suvokė, kad tas Dievas, kuriam galime save atiduoti, tegali būti tik Jėzuje Kristuje konkretus ir artimas tapęs Dievas. Ir vėl kyla klausimas: kur rasti Jėzų Kristų? Kaip galėčiau jam save tikrai atiduoti?

Guardini besigalynėjant surastas atsakymas yra štai toks: konkrečiai čia ir dabar Jėzus Kristus mums yra tiktai savo Kūne, Bažnyčioje. Todėl klusnumas Dievo valiai, klusnumas Jėzui Kristui turi būti visai konkretus bei praktinis nuolankus klusnumas Bažnyčiai. Manau, ir tai turėtų būti nuolatinio nuodugnaus mūsų sąžinės tyrimo objektas. <...>