Jūsų Ekscelencijos,
Ponai ir Ponios!

1. Nuoširdžiai sveikinu Jūsų dekaną, ambasadorių Giovanni Galassi, bei dėkoju jam už malonius žodžius, pasakytus man prie Šventojo Sosto akredituotų diplomatų korpuso vardu. Pagarbiai sveikinu kiekvieną iš jūsų, ypač tuos, kurie tokiame susitikime dalyvauja pirmą kartą. Per jus reiškiu savo karštus linkėjimus jūsų tautoms bei vyriausybėms, kurioms taip kilniai ir kompetentingai atstovaujate. Prieš kelias savaites Jūsų bendruomenė patyrė netektį: savo žemiškąją kelionę užbaigė Prancūzijos ambasadorius ponas Bernard‘as Kessedjianas; tegu Viešpats priima jį į savo ramybę! Mano mintys šiandien pirmiausia krypsta į tautas, dar nepalaikančias diplomatinių santykių su Šventuoju Sostu: jos irgi turi vietą popiežiaus širdyje. Bažnyčia giliai įsitikinusi, jog žmonija yra šeima, – kaip tik šitai norėjau pabrėžti šių metų žinioje Pasaulinės taikos dienos proga.

2. Būtent šeimos dvasia diplomatiniai santykiai praėjusiais metais buvo užmegzti su Jungtiniais Arabų Emiratais, ta pačia dvasia aplankiau kelias man brangias šalis. Karštas brazilų sutikimas iki šiol gyvas mano širdyje! Toje šalyje patyriau džiaugsmo susitikdamas su Aparecidoje į penktąją visuotinę CELAM konferenciją susirinkusiais Lotynų Amerikos ir Karibų didelės šeimos atstovais. Ekonominėje ir socialinėje srityje pastebėjau iškalbingų vilties šiam žemynui ženklų ir kartu tam tikrų nerimauti verčiančių priežasčių. Visi laukiame didėjančio Lotynų Amerikos tautų tarpusavio bendradarbiavimo ir vidinių konfliktų kiekvienoje šio žemyno šalių išsprendimo, galinčio priartinti prie sutarimo dėl didžiųjų Evangelijos įkvėptų vertybių. Norėčiau paminėti Kubą, besirengiančią švęsti dešimtąsias mano garbingojo pirmtako, popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo metines. Popiežius Jonas Paulius II buvo šiltai sutiktas valdžios bei gyventojų ir ragino visus kubiečius bendromis pastangomis darbuotis dėl geresnės ateities. Šią svarbos nė kiek nepraradusią žinią norėčiau pakartoti.

3. Mano mintyse bei maldose ypač pasibaisėtinų gamtinių katastrofų ištiktos tautos. Prieš akis turiu uraganus bei potvynius, nusiaubusius kai kuriuos Meksikos ir Centrinės Amerikos regionus, taip pat Afrikos ir Azijos šalis, pirmiausia Bangladešą ir Okeaniją; paminėtini ir didžiuliai gaisrai. Valstybės sekretorius, lankęsis Peru rugpjūčio pabaigoje, man tiesiogiai papasakojo apie baisaus žemės drebėjimo sukeltus suniokojimus, bet jis taip pat kalbėjo apie šios katastrofos ištiktų žmonių drąsą bei tikėjimą. Tokių tragiškų įvykių akivaizdoje reikia didelių bendrų pastangų. Savo enciklikoje apie viltį rašiau, kad „žmogiškumo matą esmingai lemia jo santykis su kančia ir kenčiančiuoju. Tai galioja ir individui, ir visuomenei“ (Enciklika Spe salvi, 38).

4. Tarptautinei bendrijai didelį nerimą tebekelia Artimieji Rytai. Džiaugiuosi, jog Anapolio konferencijoje išniro ženklų, rodančių, kad atsisakoma šališkų ar vienašališkų sprendimų globalaus, pagarbaus žvilgsnio į šio regiono tautų teises bei teisėtus interesus naudai. Dar kartą akinu izraeliečius ir palestiniečius sutelkti savo jėgas ten įgyvendinant prisiimtus įsipareigojimus ir nestoti skersai kelio sėkmingai atgaivintam procesui. Negana to, tarptautinę bendruomenę kviečiu tvirtai palaikyti šias dvi tautas ir suprasti jų atitinkamas kančias bei baimes. Kaip nesijaudinti dėl Libano, užtvindyto išbandymų bei prievartos, nepaliaujamai krečiančios šią šalį? Trokštu, kad libaniečiai galėtų laisvai nutarti dėl savo ateities, ir prašau Viešpaties apšviesti juos, pradedant viešojo gyvenimo atstovais, idant jie, atidėję į šalį savo dalinius interesus, būtų pasirengę įsipareigoti žengti dialogo ir susitaikymo keliu. Tiktai tada šalis galės darytis vis stabilesnė ir dar kartą tapti įvairių bendruomenių taikaus sugyvenimo pavyzdžiu. Susitaikymas neatidėliotinai būtinas ir Irake! Šiandien teroristiniai pasikėsinimai, grasinimai bei smurtas, ypač krikščionių bendruomenės atžvilgiu, nėra liovęsi, o vakar mus pasiekusios naujienos mūsų nerimą tik patvirtina; akivaizdu, kad tam tikros sunkios politinės problemos tebėra neišspręstos. Šiame kontekste mažumų teisėms apsaugoti reikia tinkamos konstitucinės reformos. Karo paliestiems žmonėms būtina rimta humanitarinė pagalba; galvoje pirmiausia turiu perkeltuosius asmenis šalies viduje ir pabėgusiuosius į užsienį, tarp kurių daug krikščionių. Kviečiu tarptautinę bendriją būti dosnią jiems bei juos priglobusioms šalims, kurių gebėjimas juos priimti ribotas. Išreikšti norėčiau ir savo paramą tolesnei ir nepaliaujamai diplomatinių būdų paieškai, kaip išspręsti Irano branduolinės programos klausimą garbingai derantis, taikant skaidrumo bei abipusio pasitikėjimo stiprinimo priemones ir visada atsižvelgiant į autentiškus tautų poreikius bei žmonių šeimos bendrąjį gėrį.

5. Dabar savo žvilgsnį nukreipdamas į Azijos žemyną, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į kai kurias kitas krizines situacijas, pirmiausia Pakistane, pastaraisiais mėnesiais smarkiai kentėjusiame dėl smurto. Tikiuosi, kad visos politinės ir socialinės jėgos įsipareigos statydinti taikią, visų teises gerbiančią visuomenę. Afganistane, greta smurto, esama kitokių rimtų socialinių problemų, kaip antai narkotikų gamyba; tvirčiau remtina plėtra ir dar intensyviau statydintina giedra ateitis. Šri Lankoje nebegalima ilgiau atidėlioti esmingų pastangų palengvinti milžiniškas tebesitęsiančio konflikto keliamas kančias. Taip pat meldžiu Viešpatį, kad, padedant tarptautinei bendrijai, Mianmare prasidėtų vyriausybės ir opozicijos dialogas, kuris laiduotų tikrą pagarbą visoms žmogaus teisėms ir pamatinėms laisvėms.

6. Gręždamasis į Afriką, pirmiausia norėčiau dar kartą išreikšti savo sielvartą dėl to, jog grėsmingas bado ir mirties sūkurys Darfūre, regis, beveik visiškai paskandino viltį. Visa širdimi meldžiu, kad ką tik prasidėjusi bendra Jungtinių Tautų ir Afrikos Sąjungos operacija atneštų kenčiančioms tautoms pagalbą bei ramybės. Taikos procesas susiduria su rimtu pasipriešinimu netoli Didžiųjų ežerų Kongo Demokratinėje Respublikoje, ypač rytiniuose regionuose, tuo tarpu Somalį, ypač Mogadišą, tebekamuoja smurtas bei skurdas. Kviečiu konfliktuojančias puses nutraukti karines operacijas, palengvinti humanitarinės paramos judėjimą ir gerbti civilius. Smurtas pastarosiomis dienomis netikėtai prasiveržė Kenijoje. Prisidedu prie sausio 2 d. vyskupų kreipimosi, kuriame visi gyventojai, pirmiausia politiniai vadovai, raginami ieškoti taikaus sprendimo teisingumu ir broliškumu pagrįstu dialogu. Katalikų Bažnyčia nėra abejinga šiose srityse kylantiems skausmo šauksmams. Pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų pagalbos prašymus ji padaro savus ir įsipareigoja skatinti susitaikymą, teisingumą ir taiką. Šiais metais Etiopija mini trečiojo krikščioniškojo tūkstantmečio pradžią, ir esu tikras, kad šia proga organizuojami šventiniai renginiai padės priminti krikščionių Afrikoje nuveiktą milžinišką socialinį bei apaštališkąjį darbą.

7. Galiausiai, žvilgsnį sutelkdamas į Europą, džiaugiuosi įvairiose Balkanų šalyse pasiekta pažanga ir dar kartą reiškiu viltį, kad, sprendžiant klausimą dėl Kosovo galutinio statuso, bus atsižvelgta į visų suinteresuotų pusių teisėtus interesus ir garantuotas visų šios šalies gyventojų saugumas bei pagarba jų teisėms, idant smurto spektras būtų galutinai pašalintas ir Europos stabilumas sutvirtintas. Norėčiau paminėti ir Kiprą, su džiaugsmu prisimindamas Jo Palaimintybės arkivyskupo Chrizostomo II apsilankymą praėjusį birželį. Karštai trokštu, kad Europos Sąjungoje būtų dedamos visos pastangos taip ilgai trunkančiai krizei išspręsti. Rugsėjį lankiausi Austrijoje, iš dalies kad pabrėžčiau Katalikų Bažnyčios, galinčios ir norinčios prisidėti prie Europos suvienijimo, esminį indėlį. Kai dėl Europos, tai norėčiau Jus patikinti, jog atidžiai stebiu su Lisabonos sutarties pasirašymu prasidėjusį naują tarpsnį. Tokiu žingsniu duodamas impulsas „Europos namų“ statydinimui – namų, kurie „bus gera vieta visiems gerai gyventi tik tada, kai bus statomi ant mūsų istorijos ir mūsų tradicijų bendrųjų vertybių tvirto kultūrinio ir socialinio pamato“ (Susitikimas su valdžios atstovais ir diplomatų korpusu, Viena, 2007 09 07) ir nebus neigiamos jų krikščioniškosios šaknys.

8. Iš tokios greitos apžvalgos akivaizdu, kad pasaulio saugumas ir stabilumas vis dar trapus. Nerimą keliantys veiksniai įvairūs, tačiau visi jie liudija, kad žmogaus laisvė yra neabsoliuti, bet gėris, kuriuo dalijamasi, už kurį būtina imtis atsakomybės. Vadinasi, laisvę garantuoja teisė ir tvarka. Tačiau teisė veiksminga taikos jėga gali būti tik tada, kai jos pamatai tvirtai remiasi Kūrėjo suteikta prigimtine teise. Tai dar viena priežastis, kodėl Dievo niekada nevalia pašalinti iš žmogaus ar istorijos horizonto. Dievo vardas yra teisingumo vardas, primygtinis raginimas siekti taikos.

9. Toks suvokimas galėtų, be kita ko, padėti suteikti kryptį dialogo tarp kultūrų ir tarp religijų iniciatyvoms. Vis gausėjančios iniciatyvos gali paskatinti bendradarbiauti tokiomis abipusio intereso temomis kaip žmogaus kilnumas, bendrojo gėrio paieška, taikos statydinimas, plėtra. Šiuo atžvilgiu Šventasis Sostas ypač svarbiu laiko savo dalyvavimą aukšto lygmens dialoge dėl religijų ir kultūrų tarpusavio supratimo ir dėl bendradarbiavimo siekiant taikos – dialoge, besiplėtojančiame Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos (2007 m. spalio 4–5 d.) kontekste. Kad būtų tikras, toks dialogas turėtų būti aiškus, vengti reliatyvizmo ir sinkretizmo, sykiu būti ženklinamas nuoširdžios pagarbos kitiems, susitaikymo bei broliškumo dvasios. Katalikų Bažnyčia tokiam tikslui giliai įsipareigojusi. Malonu dar kartą prisiminti praėjusių metų spalio 13 d. man adresuotą 138 islamo religinių vadovų laišką ir iš naujo padėkoti už jame išreikštus kilnius jausmus.

10. Mūsų visuomenė pagrįstai įtvirtino žmogaus asmens didybę ir kilnumą įvairiomis teisių deklaracijomis, suformuluotomis remiantis lygiai prieš šešiasdešimt metų priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Šis iškilmingas aktas, pasak popiežiaus Pauliaus VI, vienas didžiausių Jungtinių Tautų laimėjimų. Katalikų Bažnyčia kiekviename žemyne stengiasi laiduoti, kad žmogaus teisės būtų ne tik skelbiamos, bet ir įgyvendinamos. Reikia tikėtis, jog institucijos, sukurtos žmogaus teisėms ginti bei skatinti, visomis išgalėmis sieks šio tikslo ir, konkrečiai, kad Žmogaus teisių taryba gebės atsiliepti į jos steigėjų lūkesčius.

11. Šventasis Sostas savo ruožtu nenuilstamai vis iš naujo skelbs šiuos principus bei teises, besiremiančias tuo, kas sudaro žmogaus asmens nuolatinę esmę. Bažnyčia noriai imasi tokios tarnystės pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių kilnumui. Ir, remdamasis tokiais svarstymais, negaliu dar kartą neišreikšti apgailestavimo dėl kiekviename žemyne vykdomų nuolatinių išpuolių prieš žmogaus gyvybę. Kartu su daugybe mokslininkų bei tyrėjų norėčiau priminti, kad naujos ribos, pasiektos bioetikoje, neverčia mūsų rinktis mokslo arba moralumo: priešingai, jos įpareigoja moraliai naudotis mokslu. Kita vertus, primindamas popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą 2000 metų Jubiliejaus proga, džiaugiuosi, kad praėjusių metų gruodžio 18 d. Jungtinių Tautų generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją, kurioje valstybės raginamos paskelbti moratoriumą mirties bausmės taikymui, ir karštai viliuosi, jog tokia iniciatyva paskatins viešai aptarti šventą žmogaus gyvybės pobūdį. Dar kartą reiškiu apgailestavimą dėl nerimą keliančių grėsmių vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos integralumui. Šią pamatinę instituciją, pagrindinę visuomenės ląstelę, turėtų ginti visi politiniai vadovai, kad ir kokiai partijai priklausytų. Ką dar pasakyti? Į pavojų dažnai statoma net religijos laisvė, „esminis kiekvieno asmens kilnumo reikalavimas ir žmogaus teisių struktūros kertinis akmuo“ (Žinia 1988 m. Pasaulinės taikos dienos proga, Preambulė). Šia teise daug kur neįmanoma pilnatviškai naudotis. Šventasis Sostas ją gina, reikalauja, kad visi ją gerbtų, ir su nerimu žvelgia į krikščionių ir kitų religijų sekėjų diskriminaciją.

12. Taika negali būti vien žodis ar bergždžias siekis. Taika yra įpareigojimas ir gyvensena, reikalaujanti, kad būtų patenkinti visų teisėti poreikiai, kaip antai priėjimas prie maisto, vandens ir energijos, medicinos ir technologijos, taip pat klimato kaitos kontrolė. Tik taip galime statydinti žmonijos ateitį, tik taip galime skatinti visapusišką plėtrą šiandien ir rytoj. Popiežius Paulius VI savo enciklikoje Populorum progressio prieš keturiasdešimt metų itin vykusiu pasakymu pabrėžė, kad „plėtra yra naujas taikos vardas“. Todėl, trokštant sutvirtinti taiką, teigiami makroekonominiai rezultatai, daugelio besiplėtojančių šalių pasiekti 2007 metais, turėtų būti paremti veiksminga socialine politika ir turtingųjų šalių prisiimtų įsipareigojimų padėti įgyvendinimu.

13. Galiausiai norėčiau paraginti tarptautinę bendriją globaliai įsipareigoti skatinti saugumą. Bendros valstybių pastangos įgyvendinti prisiimtas pareigas ir neleisti teroristams įsigyti masinio naikinimo ginklų neabejotinai sustiprintų bei padarytų veiksmingesnį branduolinių ginklų neplatinimo režimą. Sveikintinas ir susitarimas dėl Šiaurės Korėjos branduolinių ginklų programos panaikinimo, raginu imtis tinkamų priemonių įprastiniams ginklams sumažinti bei kasetinių bombų sukeltoms humanitarinėms problemoms spręsti.

Jūsų Ekscelencijos, Ponai ir Ponios!

14. Diplomatija tam tikra prasme yra vilties menas. Ji gyva viltimi ir siekia įžvelgti net menkiausius jos ženklus. Diplomatija turi teikti viltį. Kalėdų šventė kasmet primena, jog, Dievui tapus kūdikiu, Viltis atėjo į mūsų pasaulį, į žmonių šeimos širdį. Šiandien ta tikrybė virsta malda: teatveria Dievas tautų šeimą valdančiųjų širdis niekada nenuviliančiai Vilčiai! Kupinas tokių jausmų, kiekvienam iš jūsų siunčiu savo geriausius linkėjimus, idant jūs, jūsų personalas ir tautos, kurioms atstovaujate, būtumėte apšviesti iš Betliejaus kūdikio sklindančios malonės ir taikos.