Kalba Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinio susirinkimo nariams

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Ištrauka / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 463
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: DISCORSO DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI AI PARTECIPANTI ALL’ASSEMBLEA PLENARIA DEL PONTIFICIO CONSIGLIO PER LA FAMIGLIA Sala Clementina Sabato, 5 aprile 2008
DATA: 2008-04-05
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (299), 2008, p. 3.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (299), 2008, p. 3.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kalba Popiežiškosios šeimos tarybos visuotinio susirinkimo nariams

2008 m. balandžio 5 d.

(Ištrauka)

<...> Tema, kurią nagrinėjote, visiems gerai žinoma. Kas neprisimena savo senelių? Kas gali užmiršti juos ir jų liudijimą šeimose? Kiek daug iš mūsų kaip tęstinumo ir dėkingumo ženklą turi savo senelių vardus! Seneliams iškeliavus į anapus, šeimoms įprasta jų mirties metines paminėti šv. Mišiomis ir, jei įmanoma, aplankant jų kapą. Šiais ir kitokiais meilės bei tikėjimo aktais jiems išreiškiame savo dėkingumą. Jie mums save dovanojo, mūsų labui pasiaukojo, kai kada net atidavė savo gyvybę.

Bažnyčia seneliams visada rodė ypatingą dėmesį, pripažindama jų didžiulį indėlį tiek žmogiškuoju ir socialiniu, tiek religiniu ir dvasiniu aspektu. Mano garbingieji pirmtakai Paulius VI ir Jonas Paulius II, kurio trečiąsias mirties metines prieš kelias dienas paminėjome, savo kalbose nekart pabrėžė bažnytinės bendrijos pagarbą pagyvenusiems žmonėms, jų atsidavimui ir dvasingumui. Dutūkstantųjų krikščionybės jubiliejaus metų rugsėjo mėnesį Jonas Paulius II Šv. Petro aikštėje susirinkusiems „senjorams“ pasakė: „Nepaisant su amžiumi susijusių apribojimų, išlaikau gyvenimo džiaugsmą. Už tai dėkoju Viešpačiui. Gražu dėl Dievo reikalo kankintis iki galo.“ Šie žodžiai, popiežiaus jau pasakyti 1999 m. spalį pagyvenusiems žmonėms skirtoje žinioje, nė kiek neprarado savo žmogiškojo, socialinio ir kultūrinio aktualumo.

Savo visuotiniame susirinkime senelių šeimoje, Bažnyčioje ir visuomenėje temą nagrinėjote vienu žvilgsniu aprėpdami praeitį, dabartį ir ateitį. Trumpai pasigilinkime į šiuos tris momentus. Anksčiau seneliams šeimos gyvenime tekdavo svarbus vaidmuo. Net ir būdami garbaus amžiaus, jie ir toliau gyvendavo su savo vaikais, anūkais ir net proanūkiais ir teikdavo gyvą meilės kupino rūpinimosi, pasiaukojimo ir kasdienio besąlygiško atsidavimo liudijimą. Jie būdavo asmeninės ir bendrosios istorijos, toliau gyvavusios jų prisiminimuose bei išmintyje, liudytojai. Šiandien ekonominė ir socialinė plėtra iš pagrindų pakeitė šeimos gyvenimą. Pagyvenusieji, tarp jų daugybė senelių, dažnai jaučiasi atsidūrę tarsi savotiškoje „stovėjimo aikštelėje“: kai kurie pastebi tapę našta šeimai ir apsisprendžia gyventi vieni arba senelių namuose patirdami visus iš tokių sprendimų išplaukiančius padarinius.

„Mirties kultūra“, kelianti grėsmę ir „senjorų“ gyvenimui, regis, vis labiau plinta. Eutanazija vis atkakliau siūloma kaip tam tikrų sunkių situacijų įveikimo būdas. Todėl būtina visada atidžiai bei tiesos apie žmogų, šeimą ir bendruomenę šviesoje vertinti amžių ir jo problemas, susijusias ir su naujomis šiuolaikinės raidos nulemtomis šeimos ir visuomenės sąlygomis. Privalu vis energingiau reaguoti į visa, kas visuomenę nužmogina. Tokia problematika kelia iššūkį parapinėms ir diecezinėms bendruomenėms, ir jos mėgina atsiliepti į šiandienius pagyvenusių žmonių poreikius. Yra šiuo svarbiu bei neatidėliotinu reikalu besirūpinančių sąjūdžių ir organizacijų. Būtina visiems suvienyti jėgas visoms išstūmimo į paribį formoms įveikti, nes nuo individualistinės mąstysenos kenčia ne tik jie – seneliai, senelės, pagyvenę žmonės, bet ir kiekvienas žmogus. Jei seneliai, kaip dažnai daugelio kartojama, yra didelis turtas, tai, nuosekliai elgiantis, privalu priimti ir įgyvendinti sprendimus, leidžiančius juos kuo labiau įvertinti.

Seneliai turi vėl imti gyvai dalyvauti šeimos, Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. Šeimoje seneliai turi toliau liudyti vienybę, ištikimybe bei nepakartojama meile, iš kurios išauga tikėjimas ir gyvenimo džiaugsmas, besiremiančias vertybes. Vadinamieji naujieji šeimos modeliai ir plintantis reliatyvizmas susilpnino šias pamatines šeimos branduolio vertybes. Mūsų visuomenės negeroves <…> būtina neatidėliotinai gydyti. Argi šeimos krizės sąlygomis nebūtų galima iš naujo pradėti nuo buvimo ir liudijimo žmonių – būtent senelių, kurių vertybės bei projektai pasirodė esą įtikinamiausi? Juk neįmanoma planuoti ateities nesiremiant praeitimi, kupina reikšmingų patirčių ir dvasinių bei moralinių atsparos taškų. Mąstant apie senelius, jų meilės ir ištikimybės gyvenimui liudijimą, į galvą ateina biblinės Abraomo ir Saros, Elzbietos ir Zacharijo, Joachimo ir Onos, taip pat garbaus amžiaus Simeono ir Onos ar net Nikodemo asmenybės – jos mums visos primena, jog Viešpats kiekviename amžiaus tarpsnyje iš kiekvieno paprašo prisidėti savo talentais.