Brangūs broliai ir seserys, darbuodamasis prie knygos apie Jėzų, turėjau daug progų įsitikinti visokiu iš šiuolaikinės egzegezės kylančiu gėriu ir sykiu išvysti joje glūdinčias problemas bei grėsmes. Konstitucijos Dei Verbum dvyliktame skirsnyje pateikiamos dvi metodologinės nuorodos, koks turėtų būti tinkamas egzegetinis darbas. Pirmiausia ten patvirtinama būtinybė pasitelkti istorinį kritinį metodą, glaustai nusakomi jo esminiai elementai. Tokia būtinybė yra Jn 1, 14 suformuluoto krikščioniškojo principo: Verbum caro factum est padarinys. Išganymo istorija yra ne mitas, bet tikra istorija ir todėl tirtina taikant rimto istorinio tyrimo metodus.

Vis dėlto istorijai būdingas dar vienas, būtent dieviškojo veikimo, matmuo. Todėl Dei Verbum minimas antras metodologinis lygmuo, būtinas norint tinkamai aiškinti žodžius, kurie yra žmogaus ir sykiu Dievo žodžiai. Susirinkimas, vadovaudamasis literatūros kūrinio bet kurio aiškinimo pamatine taisykle, teigia, kad Raštas aiškintinas ta pačia dvasia, kokia parašytas, ir todėl nurodo tris pamatinius metodologinius elementus, būtinus norint iš akių neišleisti dieviškojo matmens, Biblijos pneumatologijos: 1) tekstas aiškintinas paisant viso Rašto vienybės; šiandien tai vadinama kanonine egzegeze; Susirinkimo laikais tokios sąvokos dar nebuvo, tačiau Susirinkimas kalba apie tą patį dalyką: privalu paisyti viso Rašto vienybės; 2) privalu paisyti visos Bažnyčios gyvosios tradicijos ir galiausiai 3) laikytis tikėjimo analogijos. Tiktai išlaikant abu metodologinius lygmenis, istorinį kritinį ir teologinį, galima kalbėti apie teologinę egzegezę – šią Knygą atitinkančią egzegezę. Pirmasis šiandienės akademinės egzegezės lygmuo yra aukšto lygio ir iš tiesų labai padeda, tačiau to negalima pasakyti apie kitą lygmenį. Šio antrojo lygmens, sudaryto iš Dei Verbum nurodytų trijų teologinių elementų, dažnai, regis, tiesiog beveik nėra. Ir to padariniai gana rimti.

Pirmasis šio antrojo metodologinio lygmens stygiaus padarinys yra tai, kad Biblija tampa knyga apie praeitį. Iš jos galima išrutulioti moralinių išvadų, sužinoti apie istoriją, tačiau Knyga tekalba apie praeitį, o jos egzegezė nebėra tikrai teologinė, bet virtusi istoriografija, istorijos raštija. Štai pirmasis padarinys: Biblija lieka praeityje, kalba vien apie praeitį. Yra ir antras, dar rimtesnis padarinys: Dei Verbum nurodytai tikėjimo hermeneutikai išnykus, neišvengiamai atsiranda kitoks hermeneutikos tipas, supasaulėjusi, pozityvistinė hermeneutika, kurios pagrindinis bruožas – įsitikinimas, jog tai, kas dieviška, žmogiškojoje istorijoje nesirodo. Anot tokios hermeneutikos, susidarius įspūdžiui, kad koks nors elementas yra dieviškas, būtina atskleisti, iš kur jis kyla, bei parodyti, jog tai visiškai žmogiškas elementas. Dėl to randasi aiškinimų, neigiančių dieviškųjų elementų istoriškumą. Šiandien, pavyzdžiui, vadinamoji mainstream egzegezė Vokietijoje neigia, kad Viešpats įsteigęs šventąją Eucharistiją, ir teigia, jog Jėzaus palaikai likę kape. Prisikėlimas esąs ne istorinis įvykis, bet teologinė vizija. Taip nutinka dėl to, kad trūksta tikėjimo hermeneutikos: tada įsitvirtina pasaulietinė filosofinė hermeneutika, neigianti galimybę tam, kas dieviška, įžengti į istoriją bei joje realiai būti. Dėl antrojo metodologinio lygmens stygiaus tarp mokslinės egzegezės ir lectio divina atsirado gili praraja. Kartais tai netgi trikdo rengiant homilijas. Kai egzegezė nėra teologija, Raštas negali būti teologijos siela ir, priešingai, kai teologija savo esme nėra Rašto aiškinimas Bažnyčioje, tokia teologija nebeturi pagrindo.

Todėl Bažnyčios gyvenimo ir misijos labui, tikėjimo ateities labui tokį egzegezės ir teologijos dualizmą būtina įveikti. Biblinė teologija ir sisteminė teologija yra du vienos tikrovės, kurią vadiname teologija, matmenys. Todėl vienoje iš propositiones reikia paminėti, jog atsižvelgtina į abu metodologinius lygmenis, nurodytus Dei Verbum 12, kur kalbama apie būtinybę egzegezę plėtoti ne tik istoriniu, bet ir teologiniu lygmeniu. Kad būsimieji egzegetai iš tiesų atvertų Rašto lobius šiandieniam pasauliui ir mums visiems, jų ugdymą būtina šia linkme praplėsti.