<...> Dėl šios priežasties negali nekelti nerimo tai, kad šiandien kai kurie vis primygtiniau tvirtina, jog religija iš prigimties negalinti tiesti tiltų bei steigti darną išreiškiančios bendrystės tarp žmonių ir su Dievu. Kai kas net tikina, kad religija neišvengiamai yra susiskaldymų pasaulyje priežastis, ir todėl laikosi nuomonės, kad juo mažiau religijai viešumoje skiriama dėmesio, juo geriau. Žinoma, įtampų ir susiskaldymo tarp įvairių religinių tradicijų sekėjų, deja, nuneigti negalima. Bet ar nėra ir taip, kad tikrasis įtampos bei susiskaldymo ir kartais net smurto visuomenėje katalizatorius dažnai yra ideologinė manipuliacija religija, kartais siekiant politinių tikslų? Turint prieš akis situaciją, kai religijos priešininkai ne tik trokšta nutildyti jos balsą, bet ir pakeisti jį savu, juo labiau reikia tikinčiųjų, sąžiningai gyvenančių pagal savo principus bei įsitikinimus. Kaip tik dėl savo sunkios bendros istorijos, taip dažnai paženklintos nesusipratimų, musulmonai ir krikščionys turi siekti būti pažįstami ir pripažįstami kaip tikintieji, kurie ištikimai meldžiasi, stengiasi laikytis Visagalio įsakymų bei pagal juos gyventi, yra gailestingi bei užjaučiantys, nuosekliai liudijantys visa, kas tiesu ir gera, išliekantys dieviškojo kuriamojo plano pasauliui ir istorijai viršūne.

<...> Gerbiami bičiuliai, šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į vieną užduotį, kurią jau esu minėjęs ne kartą ir kurią – esu tvirtai įsitikinęs – krikščionys ir musulmonai galėtų įgyvendinti savaip prisidėdami prie mokymo bei mokslo ir prie tarnavimo visiems. Ši užduotis yra iššūkis tikėjimo ir tiesos kontekste išskleisti milžinišką žmogiškojo proto potencialą gėrio naudai. Krikščionys, tiesą sakant, Dievą, be kita ko, nusako kaip kūrybingą, pasaulį tvarkantį bei valdantį protą. O Dievas mus apdovanojo gebėjimu būti jo proto dalininkais ir per tai prisidėti prie gėrio. Musulmonai garbina Dievą, žmonėms kalbėjusį dangaus ir žemės Kūrėją. Ir kaip tikintys į vienatinį Dievą žinome, kad žmogaus protas pats yra Dievo dovana ir kad jis savo aukščiausią lygį pasiekia tada, kai panyra į dieviškosios tiesos šviesą. Juk žmogaus protas, nuolankiai leisdamas save apvalyti tikėjimui, toli gražu nesusilpninamas, priešingai, jis sustiprinamas, kad galėtų pasipriešinti puikybei ir peržengti savo paties ribas. Šitaip žmogaus protas padrąsinamas siekti savo iškilaus tikslo tarnauti žmonijai, išreiškiant mūsų bendrą giliausią troškimą ir viešąjį diskursą veikiau išplečiant, negu juo manipuliuojant ar jį apribojant. Todėl rimtas religijos laikymasis, užuot susiaurinęs dvasią, išplečia žmogaus supratimo horizontą. Religija apsaugo visuomenę nuo žalingų padarinių, kylančių iš nežabojamo ego, trokštančio absoliutinti tai, kas ribota, begalybę nustumiant į šešėlį. Ji laiduoja, kad laisvė bus vykdoma ranka rankon su tiesa, ir papuošia kultūrą įžvalgomis, susijusiomis su tiesa, gėriu ir grožiu.

Toks proto supratimas, nepaliaujamai traukiantis žmogaus dvasią leistis ieškoti absoliuto už savo paties ribų, yra iššūkis, reikalaujantis ir vilties, ir apdairumo. Krikščionys ir musulmonai bendrai akinami ieškoti visko, kad tiesu ir teisinga. Esame įpareigoti peržengti savo pačių interesus ir raginti tą pat padaryti valstybės tarnautojus bei vadovus, idant būtų galima patirti pasitenkinimą, kurį net per asmenines aukas kelia tarnavimas visų gerovei. Ir per tai mums primenama, kad mūsų bendras žmogiškasis kilnumas pagrindžia visuotines žmogaus teises, vienodai galiojančias kiekvienam vyrui ir kiekvienai moteriai, neatsižvelgiant į religinę, socialinę ar etninę priklausomybę. Turėdami tai prieš akis, turime konstatuoti, kad teisė į religijos laisvę neišsitenka kulto klausimo ribose ir apima teisę – pirmiausia mažumų – į nediskriminuojamą prieitį prie darbo rinkos bei kitų visuomeninio gyvenimo sričių. <...>