Ištrauka

<...> Norėčiau pradėti primindamas, kad Newmanas, anot jo paties, visą savo gyvenimo kryptį kildino iš jaunystėje išgyvento galingo atsivertimo potyrio. Tai buvo tiesioginis Dievo žodžio tiesos, Bažnyčioje perteikiamo krikščioniškojo apreiškimo objektyvios tikrovės patyrimas. Ši religinė ir kartu intelektinė patirtis lėmė, kad jis pajuto pašaukimą tarnauti Evangelijai, autoritetingo mokymo šaltinį įžvelgė Dievo Bažnyčioje ir uoliai stengėsi atnaujinti bažnytinį gyvenimą laikantis apaštališkosios tradicijos. Gyvenimo pabaigoje Newmanas savo gyvenimo darbą apibūdino kaip kovą su didėjančia tendencija laikyti religiją grynai privačiu ir subjektyviu dalyku, asmeninės nuomonės klausimu. Štai ko pirmiausia galime išmokti iš jo gyvenimo: mūsų dienomis, kai intelektinis ir moralinis reliatyvizmas grasina pakirsti pačius mūsų visuomenės pamatus, Newmanas primena, jog mes, kaip vyrai ir moterys, sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, esame sukurti pažinti tiesą, atrasti toje tiesoje savo galutinę laisvę ir mūsų giliausių žmogiškųjų lūkesčių išsipildymą. Vienu žodžiu, esame skirti pažinti Kristų, kuris pats yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

Newmano gyvenimas mus taip pat moko, jog aistra tiesai, intelektinis sąžiningumas ir autentiškas atsivertimas daug reikalauja. Tiesos, kuri išlaisvina, nevalia pasilaikyti sau; ją būtina liudyti, ji prašosi būti išgirsta, o jos įtikinamumo galia galiausiai kyla ne iš jos pačios ir ne iš žmogaus iškalbos ar argumentų, į kuriuos ji įvelkama. Netoli nuo čia, Taiberne, daug mūsų brolių ir seserų mirė dėl tikėjimo. Jų ištikimybės ligi galo liudijimas buvo dar galingesnis negu įkvėpti žodžiai, kuriuos daugelis iš jų ištarė prieš iškeliaudami pas Viešpatį. Mūsų laikais už ištikimybę Evangelijai nebekariama, nebevalkiojama arkliais ir nebeketvirčiuojama, bet dažnai iškart atstumiama, pajuokiama ar pasityčiojama. Tačiau Bažnyčia negali atsisakyti užduoties skelbti Kristų ir jo Evangeliją kaip išganingąją tiesą, mūsų, individų, galutinės laimės šaltinį ir teisingos bei humaniškos visuomenės pagrindą.

Galiausiai Newmanas moko mus, jog priėmus Kristaus tiesą ir gyvenimu įsipareigojus jam nebegali būti perskyros tarp to, ką tikime, ir to, kaip gyvename. Kiekviena mintimi, kiekvienu žodžiu ir veiksmu turime prisidėti prie didesnės Dievo garbės ir jo Karalystės plitimo. Newmanas tai suprato ir buvo didelis krikščionių pasauliečių pranašiškos tarnybos gynėjas. Jis aiškiai matė, jog mes tiesą priimame ne tiek grynai intelektiniu aktu, bet tam tikra dvasine dinamika, prasiskverbiančia iki mūsų esybės šerdies. Tiesa perteikiama ne tik oficialiu mokymu, kad ir koks svarbus jis būtų, bet ir vientiso, ištikimo ir švento gyvenimo liudijimu; tie, kurie gyvena tiesoje ir tiesa, instinktyviai atpažįsta, kas klaidinga, taigi kartu priešiška grožiui bei gerumui, lydintiems tiesos spindesį, veritatis splendor.

Šio vakaro pirmasis skaitinys yra nuostabi malda, kurioje šventasis Paulius prašo leisti „pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą“ (Ef 3, 14–21). Apaštalas meldžia, kad Kristus per tikėjimą gyventų mūsų širdyse (plg. Ef 3, 17) ir kad mes „galėtume suvokti kartu su visais šventaisiais“, koks yra tos meilės „plotis ir aukštis, ir gylis“. Per tikėjimą Dievo žodį išvystame kaip žibintą savo kojoms ir šviesą savo takui (plg. Ps 119, 105). Newmanas, kaip ir daugybė šventųjų iki jo krikščioniškosios mokinystės kelyje, mokė, jog tikėjimo „maloni šviesa“ leidžia suvokti tiesą apie save, savo kaip Dievo vaikų kilnumą ir iškilią dalią, laukiančią mūsų danguje. Leisdami tikėjimo šviesai šviesti savo širdyse ir toje šviesoje kasdien vienydamiesi su Viešpačiu malda ir dalyvavimu gyvybę teikiančiuose Bažnyčios sakramentuose, patys tampame šviesa aplinkiniams, vykdome „pranašišką tarnybą“, dažnai nė nežinodami patraukiame žmones arčiau Viešpaties ir jo tiesos. Be maldos gyvenimo, be vidinio keitimosi per sakramentų malonę, negalime, Newmano žodžiais, „spinduliuoti Kristumi“, tada tik tampame dar vienais „skambančiais cimbolais“ (1 Kor 13, 1) pasaulyje, kuris yra kupinas didėjančio triukšmo ir sumaišties, kupinas klaidingų takų, vedančių tik širdgėlos ir iliuzijų link.

Vienoje iš labiausiai pamėgtų kardinolo meditacijų yra žodžiai: „Dievas sukūrė mane, kad jam atlikčiau tam tikrą apibrėžtą tarnystę. Jis patikėjo man tam tikrą darbą, kurio nepatikėjo niekam kitam“ (Meditacijos apie krikščionių mokymą). Čia atsiskleidžia puikus Newmano realizmas, taškas, kuriame neišvengiamai susikerta tikėjimas ir gyvenimas. Tikėjimas turi duoti vaisių perkeičiant mūsų pasaulį tikinčiųjų gyvenime ir veikloje veikiančios Šventosios Dvasios galia. Nė vienas, kuris šiandien į pasaulį žvelgia realistiškai, negali manyti, jog krikščionys gali leisti sau kaip įprasta užsiimti savo reikalais, nepastebėdami visuomenę apėmusios gilios tikėjimo krizės ar tiesiog tikėdami, jog krikščioniškųjų amžių perduotas vertybių paveldas ir toliau įkvėps bei formuos mūsų visuomenės ateitį. Žinome, kad krizių ir pervartų laikais Dievas pažadindavo didžių šventųjų ir pranašų Bažnyčios krikščioniškosios visuomenės gyvenimui atnaujinti; pasitikime jo apvaizda ir meldžiame tolesnio vadovavimo. Tačiau kiekvienas iš mūsų pagal savo gyvenimo būvį yra pašauktas prisidėti prie Dievo karalystės plitimo, žemiškąjį gyvenimą persmelkdamas Evangelijos vertybėmis. Kiekvienas iš mūsų turi misiją, kiekvienas iš mūsų pašauktas keisti pasaulį, dėti pastangas dėl gyvybės kultūros, dėl gyvenimo, paženklinto meilės ir pagarbos kiekvieno asmens kilnumui. Kaip Viešpats sako ką tik girdėtame Evangelijos skaitinyje, tešviečia mūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų mūsų gerus darbus ir šlovintų mūsų Tėvą danguje (plg. Mt 5, 16). <...>