Kalba susitikime su Kroatijos visuomenės atstovais, diplomatiniu korpusu ir religinių bendruomenių vadovais

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Apaštališkaisis apsilankymas Kroatijoje / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
kultūra, sąžinė
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 349
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: VIAGGIO APOSTOLICO IN CROAZIA (4-5 GIUGNO 2011) INCONTRO CON ESPONENTI DELLA SOCIETÀ CIVILE, DEL MONDO POLITICO, ACCADEMICO, CULTURALE E IMPRENDITORIALE, CON IL CORPO DIPLOMATICO E CON I LEADERS RELIGIOSI DISCORSO DEL SANTO PADRE BENEDETTO XVI Teatro Nazionale Croato - Zagreb Sabato, 4 giugno 2011
DATA: 2011-06-04
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (372), 2011, p. 7–8.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 12 (372), 2011, p. 7–8.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Kalba susitikime su Kroatijos visuomenės atstovais, politinio, ekonominio, kultūrinio ir verslo pasaulio žmonėmis, diplomatiniu korpusu ir religinių bendruomenių vadovais

2011 m. birželio 4 d.

Džiaugiuosi, kad pirmasis mano vizito susitikimas yra su jumis, atstovaujančiais pagrindiniams kroatų visuomenės sektoriams ir diplomatiniam korpusui. Nuoširdžiai sveikinu kiekvieną iš jūsų, taip pat reikšmingas bendruomenes, kurioms priklausote: religines bendruomenes, politikos, mokslo ir kultūros institucijas, meno, ekonomikos ir sporto sektorius. Dėkoju arkivyskupui Puljićiui ir profesoriui Zurakui už malonius žodžius, kuriais jie kreipėsi į mane, taip pat dėkoju muzikantams, pasveikinusiems mane universalia muzikos kalba. Šis universalumo matmuo, būdingas menui ir kultūrai, ypač tinka krikščionybei ir Katalikų Bažnyčiai. Kristus yra visiškai žmogiškas, ir visa, kas žmogiška, randa jame ir jo Žodyje gyvenimo ir prasmės pilnatvę.

Šis nuostabus teatras yra simbolinė vieta, išreiškianti jūsų nacionalinę ir kultūrinę tapatybę. Tai, kad galiu susitikti su jumis, susibūrusiais šioje vietoje, yra dar viena priežastis džiaugtis dvasioje, nes Bažnyčia yra bendrystės slėpinys, ji visuomet džiaugiasi bendryste, įvairovės turtingumu. Kitų Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, taip pat judėjų ir musulmonų religinių bendruomenių atstovų dalyvavimas primena mums, jog religija nėra nuo visuomenės atskirta tikrovė; priešingai, ji yra natūralus sandas visuomenėje, nuolat primenantis vertikalų matmenį, dėmesingą Dievo klausymąsi kaip sąlygą bendrojo gėrio, teisingumo ir susitaikymo tiesoje siekiui. Religija veda žmogų į santykį su Dievu Kūrėju ir visų Tėvu, todėl ji yra taikos jėga. Religijoms nuolat reikia nuskaistinimo, atitinkančio jų tikrąją esmę, idant jos galėtų atitikti savo tikrąją misiją.

Norėčiau pristatyti pagrindinę mano trumpo apmąstymo temą apie sąžinę. Ji perskverbia visas tas įvairias sritis, kuriose jūs angažuojatės, ir yra pamatinės svarbos laisvai ir teisingai visuomenei, tiek nacionaliniu, tiek antnacionaliniu lygmeniu. Žinoma, galvoju apie Europą, kuriai Kroatija visuomet priklausė istoriškai ir kultūriškai ir į kurią ji dabar rengiasi įžengti politiniu ir instituciniu lygmeniu. Moderniųjų laikų didieji laimėjimai pripažįstant ir garantuojant sąžinės laisvę, žmogaus teises, mokslo laisvę, taigi ir laisvą visuomenę – tai turi būti patvirtinama ir plėtojama išlaikant protą ir laisvę atvirus jų transcendentiniam pamatui, garantuojant, kad šie laimėjimai nepanaikintų patys savęs, kaip, nelaimei, konstatuojame, atsitinka ne vienu atveju. Socialinio bei pilietinio gyvenimo ir demokratijos kokybė smarkiai priklauso nuo šio „kritinio“ taško – sąžinės, to, kaip jos klausoma, ir būdo, kuriuo ji ugdoma. Jei pagal vyraujančią šiandienos mąstyseną sąžinė nukeliama į subjektyvią sritį, į kurią nustumiamos religija ir moralė, tuomet Vakarų krizei nebėra vaistų, ir Europa pasmerkta regresui. Jei priešingai, sąžinė iš naujo atrandama kaip vieta klausytis tiesos ir gėrio, atsakomybės Dievui ir žmonėms vieta – kitais žodžiais tariant, galia prieš visas tironijos formas, – tuomet ateičiai yra vilties.

Dėkoju profesoriui Zurakui, priminusiam mums daugelio šio krašto kultūrinių ir akademinių institucijų krikščioniškąsias šaknis – taip, beje, yra visur Europos žemyne. Šią kilmę reikia priminti ne tik dėl istorinės tiesos, taip pat svarbu, kad giliai pažintume šias šaknis, idant jos galėtų gaivinti ir šią dieną. Kitaip tariant, esmingai svarbu suvokti vidinę įvykio dinamiką, kai, pavyzdžiui, gimsta universitetas, meno judėjimas arba įsteigiama ligoninė. Reikia suprasti, kodėl ir kaip tai įvyko, idant šiandien būtų galima pripažinti šios dinamikos vertę kaip dvasinę tikrovę, tampančią kultūrine, taigi ir socialine. To pagrindą sudaro vyrai ir moterys, asmenys, sąžinės, veikiamos tiesos ir gėrio galia. Buvo minimi kai kurie iškiliausių šio krašto sūnų ir dukterų pavyzdžiai. Norėčiau išskirti jėzuitą tėvą Ruđerį Josipą Boškovićių, gimusį Dubrovnike prieš 300 metų, 1711 m. gegužės 18 d. Jis gerai įasmenina palaimingą tikėjimo ir mokslo vienovę, kai tikėjimas ir mokslas stimuliuoja vienas kitą per tyrinėjimą, kuris išlieka atviras, diversifikuotas ir įgalintas sintezei. Jo pagrindinis veikalas Theoria philosophiae naturalis, išspausdintas Vienoje, o vėliau XVIII a. Venecijoje, turi labai reikšmingą paantraštę: redacta ad unicam legem virium in natura existentium, tai yra „pagal vieną gamtoje egzistuojančių jėgų dėsnį“. Boškovićiaus veikaluose susiduriame su analize, daugeriopų pažinimo sričių studijomis, tačiau juose taip pat įžvelgiama aistra siekti vienybės. Tai būdinga katalikiškajai kultūrai. Todėl Kroatijos katalikų universiteto įsteigimas yra vilties ženklas. Linkiu, kad jis padėtų puoselėti vienybę tarp įvairių šiandienos kultūros sričių, jūsų tautos vertybių ir tapatybės, tęsdamas vaisingą Bažnyčios indėlį į kilnios kroatų tautos istoriją. Grįžtant prie tėvo Boškovićiaus, pasak ekspertų, jo „tęstinumo teorija“, patvirtinama tiek gamtos moksluose ir geometrijoje, puikiai dera su kai kuriais šiuolaikinės fizikos didžiaisiais atradimais. Ką tuo norime pasakyti? Atiduokime pagarbą iškiliam kroatui, drauge tikram jėzuitui; atiduokime pagarbą tiesos puoselėtojui, gerai suvokusiam, jog tiesa pranoksta jį patį, bet taip pat mokėjusiam tiesos šviesoje iš pagrindų pasitelkti proto išteklius, kuriais jis buvo paties Dievo apdovanotas.

Atiduodami pagarbą, turime išmokti vertinti šių didžių žmonių metodą ir dvasinį atvirumą. Tai mus sugrąžina prie sąžinės kaip kertinio akmens, kuriuo grindžiama kultūra ir bendrasis gėris. Bažnyčia, ugdydama sąžines, daro savo būdingiausią ir vertingiausią įnašą į visuomenę. Šis įnašas prasideda šeimoje ir stipriai sutvirtinamas parapijoje, kur kūdikiai, vaikai ir jaunuoliai išmoksta gilintis į Šventąjį Raštą, didįjį Europos kultūros kodeksą; tuo pat metu jie sužino, ką reiškia bendruomenei būti grindžiamai dovana, o ne ekonominiais interesais ar ideologija, būti grindžiamai meile, „kuri yra pagrindinė varomoji kiekvieno asmens ir visos žmonijos tikrojo vystymosi jėga“ (Caritas in veritate,1). Ši gavimo dovanai logika, išmokta vaikystėje ir paauglystėje, vėliau išgyvenama visose gyvenimo srityse – žaidžiant, sportuojant, tarpasmeniniuose santykiuose, mene, savanoriškai tarnaujant vargšams ir kenčiantiesiems. Sykį įsisavinta, ji gali būti taikoma sudėtingiausioms politinio ir ekonominio gyvenimo sritims statant miestą (polis), kuris yra svetingas ir priimantis, tačiau tuo pat metu nėra tuščias, nėra melagingai neutralus, jis turtingas žmogiškumo, stipriai pabrėžiamo etinio matmens. Būtent čia pasauliečiai (christifideles laici) pašaukti didžiadvasiškai atiduoti savo gautą ugdymą, besivadovaudami Bažnyčios socialinio mokymo principais, siekti tikro pasaulietiškumo, socialinio teisingumo, ginti gyvybę ir šeimą, siekti religijos ir švietimo laisvės.

Gerbiami bičiuliai, jūsų dalyvavimas čia ir kultūrinė Kroatijos tradicija įkvėpė šiuos trumpus apmąstymus. Siūlau juos jums kaip mano pagarbos ženklą ir pirmiausia Bažnyčios troškimą žengti tarp šios tautos žmonių Evangelijos šviesoje. Dėkoju už jūsų dėmesį ir iš širdies laiminu jus visus, jūsų artimuosius ir jūsų veiklą.