Laiškas Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos prezidentei Mary Ann Glendon šios institucijos 13-ojo visuotinio susirinkimo proga

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
[Ištrauka tema „Apie artimo meilę ir teisingumą“] / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 497
AUTORIUS: Popiežius BENEDIKTAS XVI
ORIGINALO PAVADINIMAS: LETTERA DI SUA SANTITÀ BENEDETTO XVI ALLA PROFESSORESSA MARY ANN GLENDON, PRESIDENTE DELLA PONTIFICIA ACCADEMIA DELLE SCIENZE SOCIALI IN OCCASIONE DELLA XIII SESSIONE PLENARIA
DATA: 2007-04-28
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“, Nr. 12 (276), 2007, p. 2–3.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“, Nr. 12 (276), 2007, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Laiškas Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos prezidentei Mary Ann Glendon šios institucijos 13-ojo visuotinio susirinkimo proga

2007 m. balandžio 28 d.

(Ištrauka)

<...> Šiųmetis akademijos susirinkimas skirtas temai „Artimo meilė ir teisingumas santykiuose tarp tautų ir nacijų“ nagrinėti. Tokia tema Bažnyčios negali nedominti, nes teisingumo siekimas ir meilės civilizacijos skatinimas yra esminiai jos misijos skelbti Jėzaus Kristaus evangeliją aspektai. Pareiga statydinti teisingą visuomenę neabejotinai pirmiausia tenka politinei plotmei, tiek atskirose valstybėse, tiek tarptautinėje bendrijoje. Ypatingiems teisingumo reikalavimams įžvelgti bei įgyvendinti visiškai paisant bendrojo gėrio ir kiekvieno asmens neatimamo kilumo, visais lygmenimis būtina disciplinuotai lavinti praktinį protą bei ugdyti valią. Enciklikoje Deus caritas est savo pontifikato pradžioje norėjau dar kartą patvirtinti, kad Bažnyčia trokšta prie tokio būtino proto apvalymo prisidėti, padėti ugdyti sąžinę ir skatinti plačiau atsiliepti į tikruosius teisingumo reikalavimus. Kartu norėjau pabrėžti, kad ir teisingiausiose visuomenėse visada turi būti vietos artimo meilei: „Nėra teisingos valstybinės santvarkos, kuri meilės tarnybą galėtų padaryti nereikalingą“ (28).

Bažnyčios įsitikinimas, kad teisingumas ir artimo meilė tarpusavyje neatsiejami, galiausiai kyla iš Dievo begalinio teisingumo ir gailestingumo apreiškimo Jėzuje Kristuje patirties ir reiškiasi jos primygtiniu reikalavimu, kad žmogus ir jo neatimamas kilnumas būtų politinio bei visuomeninio gyvenimo centras. Bažnyčios mokymas, skirtas ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms, teikdamas principus, gebančius vesti individus bei bendruomenes teisingumo, laisvės, broliško solidarumo ir taikos ženklinamos visuomeninės santvarkos linkme, vadovaujasi teisingu protu ir sveiku žmogiškosios prigimties supratimu. Šis mokymas, kaip Jūs gerai žinote, remiasi visų kūrinijos gėrybių visuotinės paskirties principu. Pagal šį pamatinį principą visa, ką sukuria žemė, ir visa, ką perkeičia bei pagamina žmogus, visos jo žinios ir visa jo technologija skirta tarnauti, kad žmonių giminė ir visi jos nariai materialiai bei dvasiškai vystytųsi.

Remdamiesi tokia visą žmoniją aprėpiančia perspektyva, galime geriau suvokti artimo meilei tenkantį esminį vaidmenį siekiant teisingumo. Mano pirmtakas popiežius Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, kad tikrai žmogiškiems ir broliškiems santykiams visuomenėje sukurti vieno teisingumo neužtenka. Teisingumas, pasak jo, „visose žmogiškųjų santykių srityse turi būti iš pagrindų pakoreguotas meilės, kuri – kaip skelbia Paulius – yra „maloni ir kantri“, arba, kitaip tariant, išsiskiria Evangelijai ir krikščionybei esmingai būdingais gailestingosios meilės bruožais“ (Dives in misericordia, 14). Trumpai tariant, artimo meilė ne tik leidžia teisingumui tapti išradingam bei imtis naujų iššūkių, bet ir įkvepia bei apvalo žmonijos pastangas siekti tikrojo teisingumo bei statydinti žmogaus vertą visuomenę.

Tuomet, kai rūpinimasis artimu įveikia nacionalinių bendruomenių sienas bei plečia savo horizontus į visą pasaulį (plg. Deus caritas est), būtina tiksliau suprasti bei aiškiau aikštėn iškelti vidinį artimo meilės ir teisingumo ryšį. <...> Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į tris mūsų pasauliui iškilusius ypatingus iššūkius. Manau, kad į šiuos iššūkius galima atsakyti tik sutelktomis pastangomis siekiant orientuoto į artimo meilę teisingumo.

Pirmasis susijęs su aplinka ir ilgalaike plėtra. Tarptautinė bendrija suvokia, kad pasaulio ištekliai riboti ir kad visoms tautoms privalu imtis politinių aplinkosaugos priemonių, taip užbėgant už akių gamtinio kapitalo, kurio vaisiai būtini žmonijos gerovei, sugriovimui. Šio iššūkio akivaizdoje reikalinga Jūsų taikoma tarpdisciplininė prieitis. Lygiai taip pat būtinas gebėjimas įvertinti, numatyti bei kontroliuoti aplinkos pokyčių eigą ir ilgalaikį didėjimą, tarptautiniu lygmeniu apžvelgti bei įgyvendinti sprendimus. Ypatingas dėmesys skirtinas tam, kad didžiausią kainą už aplinkos griovimą veikiausiai moka neturtingiausios šalys. Savo žinioje 2007 m. Pasaulinės taikos dienos proga nurodžiau, kad „aplinkos griovimas, netinkamas bei savanaudiškas elgesys jos atžvilgiu ir prievartinis žemės išteklių išgavimas... yra žmogui priešingo plėtros supratimo vaisius. Plėtra, apsiribojanti vien techniniu-ūkiniu aspektu ir iš akių išleidžianti etinį-religinį matmenį, nebūtų visapusiškas žmogaus vystymasis ir galiausiai dėl savo vienpusiškumo skatintų griaunamuosius žmogaus gebėjimus“ (9). Imdamiesi aplinkosaugos ir ilgalaikės plėtros iššūkių, esame pašaukti skatinti ir „saugoti autentiškos žmogiškosios ekologijos moralines sąlygas“ (Centesimus annus, 38). Tai vėlgi reikalauja atsakingo santykio ne tik su kūrinija, bet ir su mūsų – laiko ir erdvės matmeniu – artimesniais bei tolesniais kaimynais ir su Kūrėju.

Tai atveda mus prie antrojo iššūkio, susijusio su žmogaus samprata ir, vadinasi, su mūsų tarpusavio santykiais. Žmones nelaikant asmenimis, pagal Dievo paveikslą sukurtais (plg. Pr 1, 26) ir neliečiamu kilnumu apdovanotais vyrais ir moterimis, bus labai sunku pasiekti pasaulyje visišką teisingumą. Nors asmens teisės ir pripažintos tarptautinių deklaracijų bei teisinių priemonių, reikės dar daug nuveikti, kad šis pripažinimas būtų veiksmingas sprendžiant tokias globalias problemas kaip didėjanti praraja tarp turtingų ir neturtingų šalių, nelygus gamtinių išteklių bei žmogaus darbu sukurtų turtų pasiskirstymas ir paskirstymas, bado, troškulio ir skurdo tragedija planetoje, kur apsčiai yra maisto, vandens ir gerovės, ištremtųjų bei pabėgėlių kančios, nesiliaujantys konfliktai daugelyje pasaulio dalių, negimusios gyvybės pakankamos teisinės apsaugos stygius, vaikų išnaudojimas, tarptautinė prekyba žmonėmis, ginklais ir narkotikais ir daugybė kitokių didelių neteisybių.

Trečiasis iššūkis susijęs su dvasinėmis vertybėmis. Spaudžiami ūkinių rūpesčių, linkstame užmiršti, kad žmogui būdingos dvasinės gėrybės, priešingai materialinėms gėrybėms, plinta ir gausėja perduodamos: priešingai dalioms gėrybėms, dvasinės gėrybės, kaip antai švietimas ir auklėjimas, nedalios, ir juo daugiau jomis dalijamasi, juo daugiau jų turima. Globalizacija sustiprino tautų, turinčių skirtingas tradicijas, religijas bei auklėjimo sistemas, tarpusavio priklausomybę. Tai reiškia, kad pasaulio tautos kaip tik dėl savo skirtingybių nuolatos viena iš kitos mokosi ir daug labiau viena su kita sueina į sąlytį. Todėl vis reikalingesnis darosi dialogas, galintis žmonėms padėti kitų tradicijų akivaizdoje geriau suprasti savo pačių tradicijas, iššūkių savo tapatybei akivaizdoje geriau pažinti save pačius ir per tai skatinti tikrųjų žmogiškųjų vertybių supratimą bei pripažinimą tarptautinėje perspektyvoje. Norint į šį iššūkį atsakyti, neatidėliotinai būtina laiduoti lygias galimybes, pirmiausia auklėjimo ir žinių perteikimo srityse. Deja, švietimas ir auklėjimas, ypač pradinis, daugelyje pasaulio dalių vis dar dramatiškai nepakankamas.

Imantis šių iššūkių, tik artimo meilė gali įkvėpti mums teisingumą, tarnaujantį gyvybei ir žmogaus kilnumo skatinimui. Tiktai meilė pagal Dievo paveikslą sukurtų vyro ir moters santuoka pagrįstoje šeimoje gali laiduoti tą solidarumą tarp kartų, kuriuo būsimosioms kartoms perteikiama meilė ir teisingumas. Tiktai artimo meilė gali mus paakinti dar kartą padaryti žmogų visuomeninio gyvenimo ir globalizuoto pasaulio, kuriame vyrautų teisingumas, centru. <...>

Iš Vatikano, 2007 m. balndžio 28 d.

BENEDICTUS PP. XVI