Įžanga

„Giliausia Bažnyčios prigimtis reiškiasi trejopa užduotimi: Dievo žodžio skelbimu (kerygma-martyria), sakramentų šventimu (leiturgia), gailestingosios meilės tarnyba (diakonia). Šios užduotys viena kitą sąlygoja ir negali būti viena nuo kitos atskirtos“ (Enciklika Deus caritas est, 25).

Meilės tarnystė taip pat yra konstitutyvus Bažnyčios misijos matmuo ir neatimama jos esmės išraiška (plg. ten pat); visi tikintieji turi teisę ir pareigą asmeniškai angažuotis, gyvendami pagal naują Kristaus paliktą įsakymą (plg. Jn 15, 12) ir teikdami šiuolaikiniam žmogui ne tik medžiaginę pagalbą, bet ir dvasinį sustiprinimą, rūpindamiesi žmogaus siela (plg. Deus caritas est, 28). Bažnyčia yra pašaukta vykdyti meilės tarnystę taip pat kaip bendruomenė: nuo mažų vietinių bendruomenių, dalinių Bažnyčių iki pat visuotinės Bažnyčios; todėl „bendruomeninė tarnyba turi būti organizuota“ (20), tam reikia organizacijos, kuri turėtų taip pat institucines formas.

Kalbėdamas apie šią meilės diakonia enciklikoje Deus caritas est atkreipiau dėmesį į tai, kad „vadovaujantis Bažnyčios vyskupiškąja struktūra“ už meilės tarnystės vykdymą dalinėse Bažnyčiose „kaip apaštalų įpėdiniai pirmiausia atsakingi vyskupai“ (32); taip pat pabrėžiau, kad Kanonų teisės kodekso kanonuose apie vyskupo tarnybą karitatyvinė veikla kaip ypatinga vyskupo veiklos sritis aiškiai neminima“ (ten pat). Nors „Vyskupų pastoracinės tarnybos vadove gailestingosios meilės pareiga buvo giliau ir išsamiau ištyrinėta ir iškelta aikštėn kaip esminė visos Bažnyčios ir vyskupo jo vyskupijoje užduotis“, vis dėlto išliko poreikis užpildyti šią normatyvinę spragą siekiant kanoninėmis normomis deramai išreikšti gailestingosios meilės tarnystės Bažnyčioje esmingumą ir jos konstitutyvų ryšį su vyskupo tarnyste, taip pat apibrėžti šios bažnytinės tarnystės teisinius aspektus, ypač jei ji vykdoma organizuotu būdu, aiškiai remiant ganytojams.

Todėl šiuo motu proprio noriu pateikti organišką normatyvinę struktūrą, galinčią padėti geriau sureguliuoti įvairiai organizuotas bažnytines gailestingosios meilės tarnystės formas, glaudžiai susijusias su Bažnyčios ir vyskupo tarnystės diakoniškąja prigimtimi.

Svarbu suprasti, kad „praktinės veiklos neužtenka, jei joje nejaučiama meilė žmogui, meilė, maitinama susitikimo su Kristumi“ (ten pat, 34). Todėl įvairios katalikiškos organizacijos, vykdydamos karitatyvinę veiklą, turi neapsiriboti vien piniginių lėšų rinkimu ar dalijimu, bet skirti ypatingą dėmesį pagalbos reikalingiems asmenims, taip pat vykdyti vertingą ugdomąją funkciją krikščionių bendruomenėje, padėdamos ugdyti dalijimąsi, pagarbą bei meilę Kristaus Evangelijos dvasia. Karitatyvinė Bažnyčios veikla visais lygmenimis privalo saugotis pavojaus tapti tik organizuotos socialinės pagalbos atmaina (plg. ten pat, 31).

Įvairiose vietose tikinčiųjų organizuotos karitatyvinės tarnystės iniciatyvos yra labai skirtingos ir todėl joms reikia atitinkamai vadovauti. Ypač išsiplėtojo Caritas veikla parapijų, vyskupijų, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu. Caritas yra Bažnyčios hierarchijos iniciatyva kilusi institucija, pagrįstai sulaukusi tikinčiųjų, taip pat daugelio kitų pasaulio žmonių pripažinimo bei pasitikėjimo už didžiadvasišką ir nuoseklų tikėjimo liudijimą, taip pat už konkrečią pagalbą jos reikalingiems vargstantiesiems. Be šios išplėtotos, oficialiai Bažnyčios autoritetu remiamos iniciatyvos, įvairiose vietose atsirado daugelis kitų iniciatyvų, kurios kilo savanoriškai angažuojantis tikintiesiems, norintiems įvairiais būdais konkrečiai liudyti meilę stokojantiems. Tiek anos, tiek tų iniciatyvų skirtinga kilmė ir teisinis statusas, nors jos visos išreiškia jautrumą ir troškimą atsiliepti į tą patį pašaukimą.

Tų organizuotai pakrikštytųjų vykdomų iniciatyvų, kuriomis laisvai reiškiamas rūpinimasis vargstančiais individais ar tautomis, Bažnyčia kaip institucija neturi laikyti svetimu dalyku. Bažnyčios ganytojai turi visada sveikinti šias iniciatyvas, reiškiančias tikinčiųjų dalyvavimą Bažnyčios misijoje; jie privalo gerbti joms būdingą savitumą ir jų prigimtį atitinkančią savarankiško administravimo teisę, išreiškiančią pakrikštytųjų laisvę.

Šalia jų bažnytinė valdžia savo iniciatyva išplėtojo specialias organizacijas, per kurias instituciškai, tinkamomis teisinėmis ir administracinėmis formomis paskirsto tikinčiųjų aukas, siekdama veiksmingiau atsiliepti į konkrečius poreikius.

Nepaisant to, kad šios iniciatyvos kyla iš pačios hierarchijos arba yra aiškiai remiamos ganytojų autoritetu, reikia garantuoti, kad joms būtų vadovaujama pagal Bažnyčios mokymo reikalavimus ir tikinčiųjų intencijas, taip pat kad būtų gerbiamos pasaulietinės valdžios priimtos teisės normos. Šių reikalavimų akivaizdoje tapo būtina į Bažnyčios teisę įtraukti pagal bendruosius kanoninės disciplinos kriterijus suformuluotas kai kurias esmines normas, siekiant aiškiai apibrėžti šios veiklos srities subjektams tenkančią teisinę atsakomybę, ypač pabrėžiant dieceziniam vyskupui deramą valdžią ir koordinuojantį vaidmenį. Tačiau minėtos normos tuo pat metu privalo būti pakankamai plačios, kad galėtų apimti šioje srityje veikiančių katalikiškos krypties institucijų įvairovę, – tiek inicijuotų hierarchijos, tiek kilusių iš tiesioginės tikinčiųjų iniciatyvos, tačiau pripažįstamų ir remiamų vietos ganytojų. Nors šiai sričiai reikėjo įtvirtinti normas, taip pat buvo būtina atsižvelgti į teisingumo reikalavimus ir ganytojų atsakomybę tikinčiųjų atžvilgiu, gerbiant kiekvienai institucijai deramą savarankiškumą.

Potvarkiai

Todėl atsiliepdamas į Popiežiškosios Cor unum tarybos pirmininko pasiūlymą, išklausęs Popiežiškosios įstatymų tekstų aiškinimo tarybos nuomonę, nustatau ir įteisinu toliau minimus dalykus:

1 str. – § 1. Tikintieji turi teisę burtis į asociacijas ir kurti organizacijas, atliekančias konkrečias karitatyvines tarnystes, ypač vargšų ir kenčiančiųjų atžvilgiu. Tuo atveju, jei jos susijusios su Bažnyčios ganytojų karitatyvine tarnyste ir/arba norėtų šiam tikslui naudotis tikinčiųjų aukomis, jos privalo pristatyti savo statutus kompetentingai bažnytinei valdžiai patvirtinti ir laikytis toliau nurodytų normų.

§ 2. Panašiai tikintieji turi teisę steigti fundacijas, idant finansuotų konkrečias karitatyvines iniciatyvas pagal Kanonų teisės kodekso (KTK) 1303 kan. ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso (RBKK) 1047 kan. Jei tokio tipo fundacijos pasižymėtų savybėmis, aprašytomis § 1, joms taip pat – congrua congruis referendo – dera laikytis šio įstatymo nurodymų.

§ 3. Šiame Motu proprio aptariamos karitatyvinės organizacijos turi ne tik laikytis kanoninių įstatymų, bet ir savo veikloje įpareigojamos vadovautis katalikiškais principais ir negali priimti įsipareigojimų, kurie kokiu nors mastu galėtų sąlygoti minėtų principų laikymąsi.

§ 4. Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų karitatyviniais tikslais steigiamos organizacijos bei fundacijos įpareigojamos laikytis šių normų, taip pat KTK 312 kan. § 2 ir RBKK 575 kan. § 2 nuorodų.

2 str. – § 1. Visuose iš ankstesniame skyriuje aptartų karitatyvinių organizacijų statutuose, be institucinių tarnybų ir valdymo struktūrų, nurodomų pagal KTK 95 kan. § 1, apibrėžiama taip pat tų iniciatyvų pagrindiniai motyvai ir tikslai, piniginių lėšų valdymo būdai, bendradarbių apibūdinimas, taip pat kompetentingai bažnytinei valdžiai teiktinos ataskaitos bei informacija.

§ 2. Kaip nurodoma KTK 300 kan., karitatyvinė organizacija gali būti vadinama katalikiška tik raštiškai sutikus kompetentingai valdžiai.

§ 3. Tikinčiųjų karitatyviniais tikslais steigiamos organizacijos pagal KTK 324 kan. § 2 ir 317 kan. gali turėti bažnytinį asistentą, kuris skiriamas pagal statutus.

§ 4. Tuo pat metu bažnytinė valdžia įpareigojama pagal KTK 223 kan. § 2 ir RBKK 26 kan. § 2 reguliuoti tikinčiųjų naudojimąsi savo teisėmis, neleidžiant perdėtai dauginti karitatyvinių iniciatyvų, antraip tai pakenktų jų veiklai ir veiksmingumui siekiamų tikslų atžvilgiu.

3 str. – § 1. Ankstesniuose straipsniuose minima kompetentinga valdžia atitinkamais lygmenimis suprantama ta, kuri nurodyta KTK 312 kan. ir RBKK 575 kan.

§ 2. Kalbant apie organizacijas, nepatvirtintas nacionaliniu mastu, nors veikiančias įvairiose vyskupijose, kompetentinga valdžia laikomas diecezinis vyskupas to miesto, kuriame organizacija turi savo pagrindinę būstinę. Kiekvienu atveju organizacija įpareigojama informuoti kitų vyskupijų vyskupus apie veiklą jų teritorijoje ir laikytis jų nurodymų dėl vyskupijoje veikiančių įvairių karitatyvinių organizacijų.

4 str. – § 1. Diecezinis vyskupas (plg. KTK 134 kan. § 3 ir RBKK 987 kan.) jam patikėtoje dalinėje Bažnyčioje vykdo karitatyvinės tarnystės sielovadą kaip ganytojas, vadovas ir pagrindinis atsakingasis už šią tarnystę.

§ 2. Diecezinis vyskupas skatina ir remia iniciatyvas bei tarnystes artimo labui savo dalinėje Bažnyčioje ir žadina tikinčiuosius uoliai angažuotis veiklios meilės darbams išreiškiant krikščioniškąjį gyvenimą ir dalyvavimą Bažnyčios misijoje, kaip nurodoma KTK 215 ir 222 kan., taip pat RBKK 25 ir 18 kan.

§ 3. Diecezinis vyskupas įpareigojamas užtikrinti, kad veikiant minėtoms organizacijoms ir valdant jas būtų visuomet laikomasi visuotinės ir dalinės Bažnyčios teisės normų, taip pat tikinčiųjų, aukojančių aukas arba skiriančių tikslines lėšas tiems konkretiems tikslams, intencijų (plg. KTK 1300 kan. ir RBKK 1044 kan.).

5 str. Diecezinis vyskupas privalo užtikrinti Bažnyčiai teisę vykdyti karitatyvinę veiklą ir rūpintis, kad jo priežiūrai pavesti tikintieji ir jam priklausančios institucijos šioje srityje laikytųsi civilinės teisės.

6 str. Pagal KTK 394 kan. § 1 ir RBKK 203 kan. § 1 die­cezinio vyskupo užduotis yra koordinuoti savo teritorijoje įvairias karitatyvinės tarnystės organizacijas, tiek kilusias iš hierarchijos, tiek atsiradusias tikinčiųjų iniciatyva, išlaikant kiekvienai jų pagal statutus deramą autonomiją. Vyskupas turi ypač rūpintis tuo, kad jų veikla išlaikytų gyvą evangelinę dvasią.

7 str. – § 1. Organizacijos, minimos 1 str. § 1, įpareigojamos rinktis tokius darbuotojus, kurie pritaria šių organizacijų katalikiškajai tapatybei ar bent gerbia ją.

§ 2. Vyskupijos vyskupas, rūpindamasis, kad karitatyvinėje tarnystėje būtų užtikrintas evangelinis liudijimas, privalo rūpintis, kad veikiantys karitatyvinėje Bažnyčios sielovadoje asmenys turėtų ne tik reikiamą profesinę kompetenciją, bet ir būtų krikščioniškojo gyvenimo pavyzdys ir liudytų tokią širdies nuostatą, kuri reikštųsi tikėjimu, veikiančiu meile. Šiuo tikslu jis turi rūpintis jų ugdymu teologijos ir sielovados srityje per specialias ugdymo programas, suderintas su įvairių organizacijų vadovais, taip pat siūlydamas atitinkamą pagalbą dvasiniame gyvenime.

8 str. Jei dėl iniciatyvų skaičiaus ir įvairovės pasirodytų būtina, diecezinis vyskupas jam patikėtoje Bažnyčioje turi įkurti įstaigą, kuri jo vardu vadovautų karitatyvinės tarnystės veiklai ir ją koordinuotų.

9 str. – § 1. Vyskupas turi skatinti, kad kiekvienoje jo teritorijos parapijoje atsirastų parapijos Caritas arba panaši tarnystė, kuri visoje bendruomenėje imtųsi taip pat ugdomosios veiklos, siekdama puoselėti dalijimosi ir tikros artimo meilės dvasią. Jei pasirodytų tinkama, tokia tarnystė įkuriama bendrai kelioms tos pačios teritorijos parapijoms.

§ 2. Vyskupui ir atitinkamam klebonui dera užtikrinti, kad parapijos teritorijoje drauge su Caritas galėtų egzistuoti ir plėtotis kitos karitatyvinės iniciatyvos, bendrai koordinuojamos klebono, tačiau atsižvelgiant į tai, apie ką kalbama 2 str. § 4.

§ 3. Dieceziniam vyskupui ir parapijų klebonams tenka pareiga budėti, kad šioje srityje tikintieji nebūtų vedami į klaidą ir nekiltų nesusipratimų. Todėl jie turi neleisti, kad per parapijos ar vyskupijos struktūras būtų reklamuojamos iniciatyvos, kurios, nors prisistato kaip siekiančios karitatyvinių tikslų, vis dėlto propaguoja Bažnyčios mokymui priešingus pasirinkimus arba metodus.

10 str. – § 1. Vyskupui privalu rūpintis jam pavaldžių bažnytinių karitatyvinių organizacijų gėrybėmis.

§ 2. Diecezinis vyskupas įpareigojamas užtikrinti, kad įplaukos iš rinkliavų, rengiamų pagal KTK 1265 bei 1266 kan. ir RBKK 1014 bei 1015 kan., būtų skiriamos tiems tikslams, kuriems buvo renkamos (plg. KTK 1267 kan. ir RBKK 1016 kan.).

§ 3. Diecezinis vyskupas ypač turi rūpintis tuo, kad jam pavaldžios karitatyvinės organizacijos nebūtų finansuojamos organizacijų ar institucijų, kurių tikslai priešingi Bažnyčios mokymui. Taip pat neduodamas preteksto tikinčiųjų papiktinimui, diecezinis vyskupas turi neleisti, kad minėtos karitatyvinės organizacijos priimtų aukas, skirtas finansuoti iniciatyvoms, kurių tikslai arba jų siekimo būdai nesuderinami su Bažnyčios mokymu.

§ 4. Vyskupas turi ypač rūpintis tuo, kad jam pavaldžių organizacijų valdymas liudytų krikščioniškąjį paprastumą. Šiuo tikslu jis stebės, kad atlyginimai ir valdymo išlaidos, nors atitikdami teisingumo reikalavimus ir būtiną profesinį lygį, būtų proporcingi analogiškoms vyskupijos kurijos išlaidoms.

§ 5. Siekiant leisti 3 str. § 1 aptariamai bažnytinei valdžiai vykdyti priežiūros pareigą, 1 str. § 1 minimos organizacijos įpareigojamos pateikti kompetentingam ordinarui metinę ataskaitą šio ordinaro nurodytu būdu.

11 str. Atsiradus reikalui, dieceziniam vyskupui tenka pareiga viešai pranešti tikintiesiems, kad tam tikros karitatyvinės organizacijos veikla nebeatitinka Bažnyčios mokymo reikalavimų, ir tuo atveju uždrausti vartoti pavadinimą „katalikiška“, taip pat imtis reikiamų priemonių, jei iškiltų asmeninės atsakomybės dalykai.

12 str. – § 1. Dieceziniam vyskupui dera skatinti jo globojamų karitatyvinių organizacijų veiklą nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, ypač bendradarbiavimą su vargingais bažnytiniais regionais pagal KTK 1274 kan. § 3 ir RBKK 1021 kan. § 3 nurodymus.

§ 2. Karitatyvinių organizacijų sielovada, paisant laiko ir vietos aplinkybių, pagal teisės reikalavimus gali būti bendrai vykdoma kelių kaimyninių vyskupų kelių Bažnyčių atžvilgiu. Kai ši bendra veikla turi tarptautinį pobūdį, dera iš anksto konsultuotis su atitinkama Apaštalų Sosto dikasterija. Kai karitatyvinės iniciatyvos vykdomos nacionaliniu mastu, vyskupui dera konsultuotis su atitinkama Vyskupų konferencijos įstaiga.

13 str. Bet kuriuo atveju lieka neliečiama vietos bažnytinės valdžios teisė išreikšti sutikimą dėl katalikiškųjų organizacijų iniciatyvų jos kompetencijai priklausančioje teritorijoje, gerbiant kanonų normas ir atskirų organizacijų tapatybę. Ganytojo pareiga yra budėti, kad jo vyskupijoje vykdoma veikla atitiktų bažnytinę discipliną, priešingu atveju ją uždrausti arba imtis būtinų priemonių.

14 str. Tam tikrais atvejais vyskupui dera skatinti karitatyvines iniciatyvas bendradarbiaujant su kitomis Bažnyčiomis ar bažnytinėmis bendruomenėmis atsižvelgus į joms būdingas ypatybes.

15 str. – § 1. Popiežiškajai Cor Unum tarybai tenka užduotis skatinti šių teisinių normų taikymą ir stebėti, kad jos būtų taikomos visais lygmenimis, nepažeidžiant apaštališkosios konstitucijos Pastor Bonus 133 str. numatytos Popiežiškosios pasauliečių tarybos kompetencijos tikinčiųjų asociacijų atžvilgiu, taip pat nepažeidžiant Valstybės sekretoriato Santykių su valstybėmis sekcijos ir kitų Romos kurijos dikasterijų bei institucijų bendrosios kompetencijos. Popiežiškoji Cor Unum taryba turi ypač rūpintis tuo, kad katalikiškųjų organizacijų karitatyvinė tarnystė tarptautiniu lygmeniu būtų vykdoma visuomet laikantis bendrystės su atitinkamomis dalinėmis Bažnyčiomis.

§ 2. Popiežiškosios Cor Unum tarybos kompetencijai taip pat priklauso karitatyvinių organizacijų kanoninis steigimas tarptautiniu lygmeniu, po to – teisinė atsakomybė dėl jų tvarkymo ir plėtros.

Įsakau, kad visų šio Motu proprio forma paskelbto Apaštališkojo laiško potvarkių būtų visiškai laikomasi, nepaisant bet kokių priešingų potvarkių, net jeigu apie tai reikėtų specialiai paminėti, ir nurodau paskelbti jį dienraštyje L‘Osservatore Romano, kad įsigaliotų nuo 2012 m. gruodžio 10 d.

Duota Romoje prie Šventojo Petro, 2012 m. lapkričio 11 d., aštuntaisiais mano pontifikato metais.

BENEDICTUS PP. XVI