(Ištrauka)

<...> Žinoma, džiaugiuosi, kad buvo pasirinkta tema, sujungianti du, mano akimis, itin ypatingus momentus: tai Vatikano II Susirinkimas, kuriame man teko garbė dalyvauti kaip ekspertui, ir mano mylimo pirmtako Jono Pauliaus asmenybė; kaip vienas šio Susirinkimo tėvų jis prisidėjo prie jo ypatingu asmeniniu indėliu ir vėliau, savo pontifikato metais, Dievo valia tapo pirmutiniu jo nutarimų įgyvendintoju. Čia pravartu priminti, jog Susirinkimas kilo iš didelės popiežiaus Jono XXIII širdies. Kaip tik šiandien, spalio 28-ąją, minime jo išrinkimo į Petro sostą penkiasdešimtąsias metines. Tačiau tiksliau būtų sakyti, kad Susirinkimas, kaip ir visi didieji Bažnyčios istorijos įvykiai, kilo iš Dievo širdies, iš išganomosios valios: „Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Popiežiaus Jono pagrindinis motyvas sušaukti Susirinkimą buvo padaryti dieviškąjį išganymą prieinamą šiandieniam žmogui, ir vadovaudamiesi kaip tik šia perspektyva darbavosi Susirinkimo tėvai. Būtent todėl Susirinkimo dokumentai „bėgant metams neprarado aktualumo“, tai priminiau 2005 m. balandžio 20-ąją, savo išrinkimo popiežiumi dieną, bet „net pasirodo esantys itin naudingi turint prieš akis naujus Bažnyčios bei šiandienės globalizuotos visuomenės iššūkius“.

Jonas Paulius II praktiškai kiekviename savo dokumente ir dar labiau priimdamas sprendimus bei veikdamas kaip popiežius rėmėsi pagrindinėmis Vatikano II Susirinkimo ištaromis, taip tapdamas jo autoritetingu aiškintoju bei nuosekliu liudytoju. Jis be paliovos stengėsi, kad visi suvoktų, kokių privalumų gali rastis iš Susirinkimo požiūrio perėmimo – ne tik Bažnyčios, bet ir pilietinės visuomenės bei joje veikiančių individų gerovės labui. Prieš Viešpaties angelo maldą 1985 m. spalio 6 d. jis taip pasakė apie nepaprastąjį Vyskupų sinodą, kuriame turėjo būti apmąstytas atsakas, Bažnyčios pateiktas per dvidešimt metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos: „Mes įsipareigojome Šventajai Dvasiai, Kristaus Dvasiai. Juk Dvasia kalba Bažnyčioms (plg. Apr 2, 7): Susirinkimo metu ir jo dėka Jos žodis tapo Bažnyčiai itin iškalbingas bei esmingai svarbus.“

Šio nepaprasto bažnytinio įvykio esame visi iš tikro įpareigoti. Daugialypis mokymo paveldas, mūsų vėl atrandamas jo dogminėse konstitucijose, deklaracijose ir dekretuose, vis dar skatina mus gilinti Viešpaties žodį, idant galėtume jį pritaikyti Bažnyčios šiandienai, turėdami prieš akis gausybę visame pasaulyje vargstančių vyrų ir moterų, jaučiančių didžiulį poreikį pažinti, patirti ir visada širdyje nešioti krikščioniškosios vilties šviesą. Ką tik pasibaigęs Vyskupų sinodas jų reikmes vaisingai ir įvairiopai apmąstė, taip dar kartą patvirtindamas konstitucijoje Dei verbum reiškiamą pageidavimą: „Šventųjų knygų skaitymu ir studijomis Dievo žodis tesiskina kelią ir tebūna gerbiamas (2 Tes 3, 1), ir Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis tepripildo žmonių širdis“, nešdamas jiems Dievo išganymą ir per tai tikrąją laimę. <...>