Žinia 20-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga (2005)

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2) / Vertė ir skelbė BŽ
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 589
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO DEL SANTO PADRE GIOVANNI PAOLO II PER LA XX GIORNATA MONDIALE DELLA GIOVENTÙ (COLONIA, AGOSTO 2005) “Siamo venuti per adorarlo” (Mt 2,2)
DATA: 2004-08-06
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (220), 2005, p. 2–3.
SERIJA: Jaunimo diena
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 4 (220), 2005, p. 2–3.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Žinia 20-osios Pasaulinės jaunimo dienos proga „Atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2)

[Kelnas, 2005-ųjų rugpjūtis]

2004 m. rugpjūčio 6 d.

Mieli jaunuoliai!

1. Šiemet šventėme XIX Pasaulinę jaunimo dieną, apmąstydami į Jeruzalę Velykoms atvykusių graikų žodžius: „Norėtume pamatyti Jėzų!“ (Jn 12, 21). Dabar esame pakeliui į Kelną, kur 2005 m. rugpjūčio mėn. vyks XX Pasaulinė jaunimo diena.

„Atvykome jo pagarbinti“ (Mt 2, 2) yra būsimojo pasaulinio jaunimo susitikimo tema. Tai tema, leidžianti visų žemynų jaunuoliams dvasiškai eiti keliu tų išminčių, kurių relikvijos pagal maldingą tradiciją gerbiamos būtent šiame mieste, – drauge su jais sutikti visų tautų Mesiją.

Iš tikrųjų Kristaus šviesa jau nušvietė išminčių protus ir širdis. „Leidosi kelionėn” (Mt 2, 9), – rašo evangelistas, – drąsiai žengdami nežinomais keliais ilgoje ir nelengvoje kelionėje. Neabejodami paliko viską, išeidami paskui Rytuose pamatytą žvaigždę (Mt 2, 1). Sekdami išminčių pavyzdžiu jūs, brangūs jaunuoliai, taip pat ruoškitės iš visų pasaulio šalių „keliauti” į Kelną. Svarbu, kad rūpintumėtės ne vien praktiniu Pasaulinių jaunimo dienų organizavimu, bet pirmiausia pasirengtumėte dvasiškai tikėjimo ir Dievo žodžio klausymosi aplinkoje.

2. „Ir štai žvaigždė <...> traukė pirma, kol sustojo ties ta vieta, kur buvo kūdikis” (Mt 2, 9). Išminčiai pasiekė Betliejų, nes leidosi klusniai vadovaujami žvaigždės. Negana to, „išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi” (Mt 2, 10). Brangieji, svarbu išmokti stebėti ženklus, kuriais Dievas mus šaukia ir mums vadovauja. Kai suvokiame, jog esame jo vadovaujami, širdis išgyvena gilų autentišką džiaugsmą, drauge gyvai trokštame Dievą sutikti ir ištvermingai stengiamės klusniai jį sekti.

„Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija” (Mt 2, 11). Iš pirmo žvilgsnio nieko nepaprasta. Vis dėlto tas Kūdikis skiriasi nuo kitų: jis yra viengimis Dievo Sūnus, kuris apiplėšė pats save, atsisakydamas savo šlovės (plg. Fil 2, 7), ir nužengė į žemę mirti ant kryžiaus. Jis nužengė tarp mūsų ir tapo beturtis, kad atskleistų mums dieviškąją šlovę, kurios pilnatvę kontempliuosime danguje, savo palaimintoje tėvynėje.

Kas galėtų išrasti didesnį meilės ženklą? Pasilikime pilni nuostabos prieš Dievo, nusižeminusio, idant taptų žmogumi, net iki kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 6–8), slėpinį. Savo neturte jis atėjo atnešti išganymą nusidėjėliams; tas, apie kurį šv. Paulius sako, kad „būdamas turtingas dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą” (2 Kor 8, 9). Kaip išreikšti dėkingumą Dievui už tokį didžiadvasišką gerumą?

3. Išminčiai sutinka Jėzų Beth-lechem vietovėje, o tai reiškia „duonos namai”. Vargingame Betliejaus tvartelyje ant šiaudų guli „kviečių grūdas”, kuris numiręs atneš „gausių vaisių” (Jn 12, 24). Viešojo gyvenimo metu kalbėdamas apie save ir savo išganomąją misiją Jėzus pasitelks duonos įvaizdį. Jis sakys: „Aš esu gyvybės duona” , „ Aš duona, nužengusi iš dangaus”, „Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę” (Jn 6, 35. 41. 51).

Tikėjimu žengdami Atpirkėjo keliu nuo vargingos prakartėlės iki apleidimo ant kryžiaus, geriau suvokiame jo meilės, atpirkusios žmoniją, slėpinį. Marijos prakartėlėje paguldytas Kūdikis yra Dievas – Žmogus, kurį išvysime prikaltą prie kryžiaus. Tas pats Išganytojas yra Eucharistijos sakramente. Betliejaus tvartelyje kaip vargingas naujagimis jis leidosi būti pagarbinamas Marijos, Juozapo ir piemenų; konsekruotoje Ostijoje adoruojame jį sakramentiškai esantį kūnu, krauju, siela ir dievyste, atsiduodantį mums kaip amžinojo gyvenimo maistas. Šventosios Mišios tampa tikru meilės susitikimu su Tuo, kuris atidavė patį save už mus. Brangūs jaunieji bičiuliai, nedvejodami priimkite Jo kvietimą į „Avinėlio vestuvių pokylį” (Apr 19, 9). Klausykite jo, deramai pasirenkite ir artinkitės prie Altoriaus Sakramento, ypač šiais Eucharistijos metais (2004 m. spalio – 2005 m. spalio mėn.), kuriuos paskelbiau visai Bažnyčiai.

4. „Parpuolę ant žemės jį pagarbino” (Mt 2, 11). Jei Kūdikyje, kurį Marija laiko savo glėbyje, išminčiai atpažįsta ir pagarbina tą, kurio laukė tautos ir išpranašavo pranašai, šiandien galime garbinti jį Eucharistijoje ir pažinti kaip mūsų Kūrėją, vienintelį Viešpatį ir Išganytoją.

„Atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros” (Mt 2, 11). Išminčių dovanojamos Mesijui dovanos simbolizuoja tikrą garbinimą. Auksu jie pabrėžė jo karališkąją dievystę; smilkalais išpažino jį esant Naujosios Sandoros kunigą; dovanodami mirą išminčiai pagerbia pranašą, išliesiantį savo kraują, kad žmonija būtų sutaikinta su Tėvu.

Brangūs jaunuoliai, jūs taip pat aukojate Dievui savo buvimo auksą, tai yra laisvę sekdami juo iš meilės, ištikimai atsiliepdami į jo kvietimą; tegu jūsų karštos maldos smilkalai kyla jo šlovės garbei; aukokite mirą, tai yra visišką dėkingumą jam, tikram Žmogui. Jis pamilo mus taip, kad mirė kaip piktadarys ant Golgotos.

5. Pagarbinkite vienintelį tikrąjį Dievą, pripažindami jam pirmutinę vietą gyvenime. Stabmeldystė yra nuolatinė žmogaus pagunda. Deja, yra žmonių, problemų sprendimo ieškančių religinėse praktikose, nesuderinamose su krikščioniškuoju tikėjimu. Daromas didelis spaudimas, kad patikėtumėte lengvais sėkmės ir galios mitais; pavojinga patikėti miglotomis šventybės sampratomis, kur Dievas pristatomas kaip kosminės energijos forma ir kitais nesuderinamais su katalikų mokymu būdais.

Brangūs jaunuoliai, nepasiduokite melagingoms iliuzijoms ir praeinančioms madoms, neretai paliekančioms tragišką dvasinę tuštumą! Atmeskite pinigų, vartotojiško gyvenimo ir užslėptos prievartos pagundas, kartais pateikiamas žiniasklaidoje.

Tikrojo Dievo garbinimas yra pasipriešinimo visoms stabmeldystės formoms tikras aktas. Garbinkite Kristų: jis yra Uola, ant kurios galite kurti savo ateitį ir teisingesnį bei solidaresnį pasaulį. Jėzus yra Ramybės kunigaikštis, atleidimo ir susitaikinimo šaltinis, galintis padaryti broliais visus žmonių šeimos narius.

6. „Kitu keliu pasuko į savo kraštą” (Mt 2, 12). Evangelistas patikslina, jog išminčiai, sutikę Jėzų, „kitu keliu” grįžo į savo šalį. Toks kelio pakeitimas gali reikšti atsivertimą, į kurį sutikusieji Kristų pašaukti, kad taptų tikrais garbintojais, kokių jis trokšta (plg. Jn 4, 23–24). Tai apima ir sekimą jo veiksena, paverčiant save, kaip rašo šv. apaštalas Paulius, „gyva, šventa, Dievui patinkančia auka”. Apaštalas taip pat priduria, kad nereikia sekti šio pasaulio jausena, bet pasikeisti atsinaujinant dvasia, „kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula” (plg. Rom 12, 1–2).

Jėzaus klausymas ir jo garbinimas veda mus daryti „drąsius pasirinkimus”, imtis kai kada didvyriškų sprendimų. Jėzus yra reiklus, nes trokšta mums tikros laimės. Kai kuriuos šaukia palikti viską, kad jie sektų paskui jį kunigiškuoju arba pašvęstuoju gyvenimu. Kas išgirs tą kvietimą, tegu nebijo atsakyti jam „taip” ir didžiadvasiškai seka paskui jį. Tačiau šalia tų ypatingo pasišventimo pašaukimų yra taip pat kiekvienam pakrikštytam būdingas pašaukimas į „aukšto standarto” kasdienį krikščioniškąjį gyvenimą, pasireiškiantį šventumu (plg. Novo millennio ineunte, 31). Kai sutinkame Kristų ir priimame Dievo evangeliją, gyvenimas keičiasi ir esame raginami dalytis su kitais savo patirtimi.

Tiek daug mūsų laikų žmonių dar nepažįsta Dievo meilės arba siekia pripildyti savo širdis beverčiais pakaitalais. Todėl būtina, kad taptume meilės liudytojais, kontempliuojančiais Kristų. Dalyvauti Pasaulinėje jaunimo dienoje kviečiami taip pat ir jūs, brangūs bičiuliai, kurie nesate pakrikštyti ar netapatinate savęs su Bažnyčia. Argi jūs taip pat netrokštate Absoliuto ir neieškote „kažko”, kas suteiktų jūsų gyvenimui prasmę? Atsigręžkite į Kristų ir nebūsite apvilti.

7. Brangūs jaunuoliai, Bažnyčiai reikia tikrų liudytojų naujajai evangelizacijai: vaikinų ir merginų, kurių gyvenimas tapo perkeistas susitikimo su Kristumi; vyrų ir moterų, galinčių perteikti tą patirtį kitiems. Bažnyčiai reikia šventųjų. Visi esame pašaukti į šventumą, ir tik šventieji gali atnaujinti žmoniją. Daugelis ėjo pirma mūsų tuo evangelinio didvyriškumo keliu; raginu jus dažnai atsigręžti į juos , meldžiant jų užtarimo. Susitikę Kelne, geriau pažinsite kai kuriuos iš jų, kaip antai Vokietijos apaštalą šv. Bonifacą, taip pat Kelno šventuosius, ypač Uršulę, taip pat Albertą Didįjį, Kryžiaus Teresę Benediktą (Editą Stein) ir palaimintąjį Adolfą Kolpingą. Iš jų norėčiau ypač paminėti šv. Albertą ir šv. Kryžiaus Teresę Benediktą, su tokia pat vidine nuostata kaip išminčiai karštai ieškojusius tiesos. Jie nedvejodami atidavė savo intelektinius gebėjimus tikėjimo tarnybai, taip paliudydami, jog tikėjimas ir protas yra susiję ir siekia vienas kito.

Brangūs jaunuoliai, jus, dvasia keliaujančius į Kelną, popiežius lydės savo maldomis, tegu Marija, „Eucharistijos moteris” ir Išminties Motina, palaiko jus šiame kelyje, nušviečia jūsų sprendimus ir išmoko jus mylėti tai, kas tikra, gera ir gražu. Tegu ji visus jus veda pas savo Sūnų, kuris vienintelis gali nuraminti slapčiausius širdies ir proto troškimus.

Su mano palaiminimu!

Iš Castel Gandolfo 2004 m. rugpjūčio 6 d.

JONAS PAULIUS II