Žinia 2005 m. gavėnios proga

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tema „Tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą žemėje“ (Įst 30, 20) / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
ŽYMĖS
gavėnia, senjorai
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 588
AUTORIUS: Popiežius JONAS PAULIUS II
ORIGINALO PAVADINIMAS: MESSAGGIO DI SUA SANTITÀ GIOVANNI PAOLO II PER LA QUARESIMA 2005
DATA: 2004-09-08
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (219), 2005, p. 3.
SERIJA: Gavėnia
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1978–2005 m. (Jonas Paulius II)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 3 (219), 2005, p. 3.
SKIRSNIAI

Popiežius JONAS PAULIUS II

Žinia 2005 m. gavėnios proga [„Tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą žemėje“ (Įst 30, 20)]

2004 m. rugsėjo 8 d.

Brangūs Broliai ir Seserys!

1. Kiekvienais metais gavėnia teikia mums puikią progą sustiprinti maldą ir atgailą atveriant savo širdis nuolankiam Dievo valios priėmimui. Gavėnia rodo mums dvasinį kelią, kuriuo žengdami rengiamės – pirmiausia uoliau klausydamiesi Dievo žodžio ir dosniau praktikuodami apsimarinimą, kurio dėka galime labiau padėti vargstančiam artimui, – dar vienam Kristaus mirties ir prisikėlimo didaus slėpinio išgyvenimui.

Šiais metais, brangūs Broliai ir Seserys, trokštu pasiūlyti kaip niekada aktualią temą, gerai perteikiamą šiomis Pakartoto Įstatymo knygos eilutėmis: „Tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą žemėje“ (Įst 30, 20). Mozė šiais žodžiais kreipiasi į tautą Moabo šalyje kviesdamas ją pritarti sandorai su Jahve: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami“ (Įst 30, 19–20). Ištikimybė šiai dieviškajai sandorai Izraeliui yra jo ateities žemėje, kurią Viešpats prisiekė duoti savo protėviams – Abraomui, Izaokui ir Jokūbui (Įst 30, 20), laidas. Biblijos akimis, brandus amžius yra Aukščiausiojo palaimingo palankumo ženklas. Ilgas gyvenimas pasirodo kaip ypatinga Dievo dovana.

Norėčiau pakviesti jus apmąstyti šią temą per gavėnią, idant geriau suvoktume vaidmenį, kurį pagyvenusieji pašaukti atlikti visuomenėje ir Bažnyčioje, ir nuteiktume savo dvasią meilės kupinam jų priėmimui, kokio jie turėtų susilaukti. Šiandienėje visuomenėje – taip pat mokslo ir medicinos dėka – žmogaus gyvenimas pailgėjo ir todėl padaugėjo pagyvenusių asmenų. Tai reikalauja ypatingesnio dėmesio vadinamojo „trečiojo amžiaus“ pasauliui, stengiantis padėti jo nariams pilnatviškai įgyvendinti jų potencines galimybes įtraukiant juos į tarnystę visai visuomenei. Tikintieji, pirmiausia Vakarų visuomenių bažnytinėse bendruomenėse, kur ši problema itin aktuali, turėtų jausti pareigą rūpintis pagyvenusiais žmonėmis, ypač sunkiais jų gyvenimo momentais.

2. Žmogaus gyvybė yra brangi dovana, kuri mylėtina bei gintina visais jos tarpsniais. Įsakymas „Nežudyk“ reikalauja ją gerbti bei skatinti nuo jos pradžios iki natūralios pabaigos. Tas įsakymas taip pat galioja ligos atveju ir tada, kai fizinių jėgų netekimas smarkiai apriboja žmogaus savarankiškumą. Kai senatvė ir jos neišvengiami apribojimai priimami giedrai, tikėjimo šviesoje, tai gali tapti vertingomis progomis geriau suvokti Kryžiaus slėpinį, teikiantį žmogaus egzistencijai visą prasmę.

Pagyvenusiuosius šiuo atžvilgiu būtina suprasti ir jiems padėti. Čia norėčiau pareikšti, jog branginu visus, kurie atsideda šiems dalykams, ir raginu visus geros valios žmones pasinaudoti gavėnia kaip proga prisidėti prie to savo paties indėliu. Tai leis daugybei pagyvenusių žmonių nesijausti našta bendruomenei ir kartais net savo šeimai gyvenant vienatvėje, kuri juos veda į pagundą užsisklęsti ir nuleisti rankas.

Būtina skatinti viešąją nuomonę geriau suvokti, kad pagyvenę žmonės bet kuriuo atveju yra brangintini ištekliai. Dėl šios priežasties taip pat būtina didinti ekonominę paramą ir stiprinti įstatymų iniciatyvas, kurios neleistų pagyvenusių žmonių atskirti nuo visuomenės gyvenimo. Tiesą sakant, pastaraisiais dešimtmečiais visuomenė tapo dėmesingesnė jų poreikiams, o medicina išplėtojo terapijas, kurios pasirodė itin naudingos ilgalaikiams ligoniams.

3. Dėl didesnio laisvalaikio šis gyvenimo tarpsnis teikia pagyvenusiems žmonėms progą imtis pagrindinių klausimų, kuriuos aktualūs ar prioritetiniais laikomi interesai buvo privertę atidėti į šalį. Galutinio tikslo artybės suvokimas skatina pagyvenusius žmones sutelkti dėmesį į esminius dalykus ir svarbiu laikyti tai, ko negali sugriauti metų tėkmė.

Būtent dėl tokios savo padėties pagyvenęs žmogus gali atlikti savo savitą vaidmenį visuomenėje. Jei tiesa, kad žmogus gyvena iš protėvių paveldo ir jo ateitis priklauso nuo to, kaip jam buvo perteiktos tautos, kuriai jis priklauso, kultūros vertybės, tai pagyvenusių žmonių išmintis ir patirtis gali nušviesti jo kelią vis tobulesnės civilizacijos link.

Kaip svarbu iš naujo atrasti tą skirtingų kartų tarpusavio praturtinimą! Gavėnia, kviesdama į atsivertimą ir solidarumą, šiais metais akina mus sutelkti dėmesį į šias visiems žmonėms svarbias temas. Kas būtų, jei Dievo tauta pasiduotų tam tikrai šiandienei mąstysenai, laikančiai mūsų brolius ir seseris beveik nenaudingais, kai jų gebėjimai yra apriboti senatvės ar ligos sunkumų? Ir priešingai, kokia skirtinga būtų mūsų bendruomenė, jei ji, pradedant šeima, stengtųsi visada likti jiems atvira ir svetinga!

4. Brangūs Broliai ir Seserys, gavėnios metu, padedami Dievo žodžio, apmąstykime, kaip svarbu, kad kiekviena bendruomenė su meilės kupinu supratingumu lydėtų sulaukusius senatvės. Negana to, būtina įprasti su pasitikėjimu žvelgti į mirties slėpinį, idant galutinį susitikimą su Dievu ženklintų vidinė ramybė ir suvokimas, kad mus priima tas, kuris „numezgė mane motinos įsčiose“ (plg. Ps 139, 13b) ir panoro mūsų pagal savo paveikslą ir panašumą (plg. Pr 1, 26).

Marija, mūsų gavėninės kelionės vadovė, teveda visus tikinčiuosius, pirmiausia pagyvenusiuosius, į vis gilesnį mirusio ir prisikėlusio Kristaus, kuris yra galutinis mūsų egzistencijos pagrindas, pažinimą. Tegu ji, ištikima savo dieviškojo Sūnaus tarnaitė, kartu su šventąja Ona ir šventuoju Joakimu užtaria kiekvieną iš mūsų „dabar ir mūsų mirties valandą“.

Visiems mano apaštališkasis palaiminimas!

Vatikanas, 2004 m. rugsėjo 8 d.

JONAS PAULIUS II