Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tikėjimo metų katechezė tema „Ką prisikėlimas reiškia mūsų gyvenimui?“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 15
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 10 aprile 2013
DATA: 2013-04-10
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (395), 2013, p. 3–4.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 5 (395), 2013, p. 3–4.
SKIRSNIAI

Popiežius Pranciškus

Bendrosios audiencijos katechezė [Esame Dievo vaikai] [Ką prisikėlimas reiškia mūsų gyvenimui?]

2013 m. balandžio 10 d.

Praeitoje katechezėje apmąstėme Jėzaus prisikėlimo įvykį, kuriame ypatingas vaidmuo teko moterims. Šiandien norėčiau sutelkti dėmesį į šio įvykio išganomąją reikšmę. Ką reiškia prisikėlimas mūsų gyvenimui? Kodėl be jo mūsų tikėjimas yra tuščias? Mūsų tikėjimas grindžiamas Kristaus mirtimi ir prisikėlimu, panašiai kaip namas stovi ant pamatų: jei pamatai neatlaiko, visas namas sugriūva. Ant kryžiaus Jėzus paaukojo pats save, prisiimdamas mūsų nuodėmes ir nužengdamas į mirties bedugnę, o prisikėlimu jis jas įveikia, atleidžia mums ir atveria kelią atgimti naujam gyvenimui. Šventasis Petras tai glaustai išreiškia savo Pirmojo laiško pradžioje, jo fragmentą girdėjome: „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums danguje“ (1 Pt 1, 3–4).

Apaštalas mums sako, kad sykiu su Jėzaus prisikėlimu įvyksta kažkas visiškai naujo: esame išvaduoti iš nuodėmės vergijos ir tampame Dievo vaikais, taigi esame atgimdomi naujam gyvenimui. Kada tai įvyksta mums? Per Krikšto sakramentą. Senaisiais laikais paprastai būdavo krikštijama panardinant. Krikštijamasis, nusivilkęs drabužius, nužengdavo baptisterijoje į baseiną, o vyskupas arba kunigas tris kartus užliedavo vandens ant galvos, krikštydamas Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Pakrikštytasis išeidavo iš baseino ir apsirengdavo nauju baltu drabužiu: taip jis atgimdavo naujam gyvenimui, pasinerdamas Kristaus mirtyje ir prisikėlime, tapdavo Dievo vaiku. Šventasis Paulius Laiške romiečiams rašo: „Jūs gavote įvaikystės Dvasią, kurioje šaukiame „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15). Būtent per Krikštą gautoji Dvasia mus moko ir ragina sakyti Dievui: „Tėve“, veikiau „Aba!“, tai reiškia „Tėti“. Toks yra mūsų Dievas: jis yra mums Tėtis. Šventoji Dvasia įgyvendina mumyse naują Dievo vaikų būklę. Tai didžiausia dovana, kurią gauname velykiniame Jėzaus slėpinyje. Dievas laiko mus savo vaikais, supranta, mums atleidžia, mus apkabina, myli ir tuomet, kai suklystame. Jau Senajame Testamente pranašas Izaijas sakė, kad netgi jei motina pamirštų savo vaiką, Dievas niekuomet mūsų nepamiršta, nė vienai akimirkai (plg. Iz 49, 15). Tai yra gražu!

Vis dėlto tas sūniškas santykis su Dievu nėra panašus į lobį, saugojamą mūsų gyvenimo kamputyje, bet privalo augti, turi būti kasdien stiprinamas Dievo žodžio klausymu, malda, sakramentais, ypač Atgaila ir Eucharistija, taip pat artimo meile. Galime gyventi kaip vaikai! Toks yra mūsų vertumas – vaikų orumas. Turime elgtis kaip tikri sūnūs ir dukros! Tai reiškia kasdien leisti, kad Kristus mus keistų ir darytų panašius į save. Tai reiškia stengtis gyventi krikščioniškai, stengtis jį sekti, nors matome savo ribotumą ir silpnybes. Nuolat kyla pagunda atmesti Dievą į šalį ir centre pastatyti save pačius, o nuodėmės patirtis žeidžia mūsų krikščioniškąjį gyvenimą, mūsų buvimą Dievo vaikais. Todėl turime turėti tikėjimo drąsos ir nepasiduoti tokiam mentalitetui, kuris sako: „Dievas nereikalingas, jis tau nėra svarbus“ ir taip toliau. Priešingai: tik elgdamiesi kaip Dievo vaikai, nenusimindami dėl savo nupuolimų, nuodėmių, jausimės Dievo mylimi, o mūsų gyvenimas bus atnaujintas, ramus ir džiaugsmingas. Dievas yra mūsų stiprybė! Dievas yra mūsų viltis!

Brangūs broliai ir seserys, mes pirmutiniai turime turėti tą nepalaužiamą viltį, būti jos regimu ženklu, aiškiu ir kupinu šviesos visiems. Prisikėlęs Viešpats yra viltis, kuri niekuomet neapgauna ir nenuvilia (plg. Rom 5, 5). Viltis nenuvilia. Viešpaties viltis! Kiek kartų mūsų gyvenime viltys išsisklaido į nieką, kiek kartų širdyje turimi lūkesčiai neišsipildo! Mūsų, krikščionių, turima viltis yra stipri, tikra, tvirta šioje žemėje, kurioje Dievas mus pašaukė keliauti; ji atvira amžinybei, nes grindžiama Dievu, kuris visuomet ištikimas. Neturime apie tai pamiršti: Dievas yra visuomet ištikimas; Dievas visuomet ištikimas mums. Tas faktas, kad per Krikštą prisikėlėme su Kristumi iš numirusiųjų su tikėjimo dovana, duodančia mums nenykstantį palikimą, tepalenkia mus dar labiau ieškoti Dievo dalykų, daugiau galvoti apie Dievą, daugiau melstis. Buvimas krikščionimis nėra vien tik įsakymų vykdymas; tai reiškia būti Kristuje, mąstyti kaip Jis, veikti kaip Jis, mylėti kaip Jis; tai reiškia Jam leisti užvaldyti mūsų gyvenimą, kad Jis jį perkeistų, išvaduotų nuo blogio ir nuodėmės sutemų.

Brangūs broliai ir seserys, klausiantiems apie mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15), parodykime prisikėlusį Kristų. Parodykime jį skelbdami Žodį, tačiau pirmiausia savo, prikeltųjų, gyvenimu. Parodykime džiaugsmą dėl to, kad esame Dievo vaikai, laisvę, kurią mums duoda gyvenimas Kristuje; tai tikra laisvė, išlaisvinanti iš blogio, nuodėmės ir mirties vergijos! Žvelkime į dangaus Tėvynę ir įgysime naujos šviesos ir jėgų, taip pat ir mūsų įsipareigojimuose ir kasdieniuose darbuose. Tai vertinga tarnystė, kurią turime aukoti mūsų pasauliui, dažnai neįstengiančiam pakelti žvilgsnio aukštyn, pakelti žvilgsnio į Dievą.