Per įkrikščioninimo sakramentus – Krikštą, Sutvirtinimą ir Eucharistiją – žmogus gauna naują gyvenimą Kristuje. Visi žinome, kad šį gyvenimą nešiojamės „moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7), vis dar esame veikiami pagundų, kančios, mirties, o dėl nuodėmės galime net prarasti tą naująjį gyvenimą. Todėl Viešpats norėjo, kad Bažnyčia testų jo išganymo darbą taip pat savo narių atžvilgiu, ypač per Sutaikinimo ir Ligonių patepimo sakramentus, kuriuos galima pavadinti bendru „gydymo sakramentų“ vardu. Sutaikinimo sakramentas yra gydymo sakramentas.

Kai einu išpažinties, einu pasigydyti – pagydyti sielą, širdį ir tai, ką padariau netinkamai. Šių aspektų vidinį ryšį geriausiai atspindi biblinis paveikslas – epizodas apie nuodėmių atleidimą paralyžiuotajam ir jo išgydymą, kai Viešpats Jėzus apsireiškia tuo pat metu kaip sielos ir kūno gydytojas (plg. Mk 2, 1–12; Mt 9, 1–8; Lk 5, 17–26).

1. Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas kyla tiesiogiai iš Velykų slėpinio. Velykų vakare Viešpats pasirodė mokiniams, užsidariusiems Aukštutiniame kambaryje, ir, pasveikinęs juos žodžiais: „Ramybė jums!“, kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Ši ištrauka mums atskleidžia šiame sakramente glūdinčią dinamiką. Pirmiausia tą faktą, kad nuodėmių atleidimas nėra toks dalykas, kurį galėtume patys sau suteikti. Negaliu sakyti: atleidžiu sau nuodėmes. Mes negalime sau suteikti nuodėmių atleidimo. Atleidimo prašoma, prašoma iš kito, o išpažinties metu atleidimo prašome iš Jėzaus. Atleidimas nėra mūsų pastangų vaisius, bet dovana Šventosios Dvasios, kuri mus pripildo gailestingumo ir malonės versmės, nepaliaujamai srūvančios iš nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus širdies. Antra vertus, tai mums primena, kad ramybę galime patirti tik tada, kai Viešpatyje Jėzuje leidžiamės sutaikinami su Tėvu ir su broliais. Visi tai jaučiame širdyje, kai einame išpažinties apsunkusia siela, kiek nuliūdę; gavę Jėzaus atleidimą, esame ramūs, turime širdyje tą ramybę, kurią gali duoti tik Jėzus, tik Jis.

2. Laikui bėgant šio sakramento šventimas keitėsi: viešąją išpažintį – pirmiau tai buvo daroma viešai – pakeitė asmeninė konfidencialiai atliekama išpažintis. Tačiau dėl to nedera prarasti jos pirminės bažnytinės kilmės, sudarančios gyvybinį kontekstą. Bažnytinė bendruomenė yra vieta, kur esti Šventoji Dvasia, atnaujinanti širdis Dievo meilėje ir suvienijanti visus brolius Kristuje Jėzuje. Todėl nepakanka prašyti Viešpaties atleidimo tik savo mintyse ir savo širdyje, būtina nuolankiai išpažinti savo nuodėmes Bažnyčios tarnautojui. Švenčiant šį sakramentą kunigas atstovauja ne tik Dievui, bet ir visai bendruomenei, kuri atpažįsta save kiekvieno savo nario silpnume, su jauduliu klausosi jo atgailos, vienijasi su juo, guodžia ir lydi jį atsivertimo, žmogiškojo bei krikščioniškojo brendimo kelyje. Kas nors gali pasakyti: aš išpažįstu nuodėmes tik Dievui. Taip, gali Dievui pasakyti: „Atleisk man“ ir išpažinti jam visas savo nuodėmes, bet mūsų nuodėmės nukreiptos taip pat prieš mūsų brolius, prieš Bažnyčią. Todėl būtina prašyti atleidimo Bažnyčios ir brolių per kunigo asmenį. „Bet man gėda, tėve…“ Gėda taip pat geras dalykas, sveika truputį gėdytis, nes gėda yra išganinga. Kai žmogus neturi gėdos, mes savo šalyje vadiname tokį „begėdžiu“. Gėdos poveikis geras, nes ji daro mus nuolankesnius, o kunigas su meile ir jautrumu priima tą išpažintį ir Dievo vardu atleidžia. Taip pat ir žmogiškuoju požiūriu norint išlieti širdį gera pasikalbėti su broliu ir išsakyti kunigui širdį slegiančius dalykus. Ir žmogus jaučia, kad išlieja širdį Dievo akivaizdoje, su Bažnyčia, su broliu. Nebijokite išpažinties! Laukdamas eilėje išpažinties žmogus jaučia tuos dalykus, taip pat ir gėdą, bet po išpažinties jis nueina laisvas, didis, gražus, gavęs atleidimą, švarus, laimingas. Čia yra išpažinties grožis! Norėčiau jūsų paklausti – tik nesakykite to garsiai, kiekvienas teatsako savo širdyje, – kada paskutinį kartą buvai išpažinties? Tegu kiekvienas apie tai pamąsto… Prieš dvi dienas, dvi savaites, prieš dvejus metus, prieš dvidešimt, keturiasdešimt metų? Tegu kiekvienas padaro apyskaitą, paklausdamas savęs: kada paskutinį kartą buvau išpažinties? Ir jei praėjo daug laiko, nepraleisk daugiau nė dienos, eik, ir kunigas bus geras. Ten yra Jėzus, o Jėzus geresnis už kunigus, Jėzus priima tave, priima su didele meile. Būk drąsus ir eik išpažinties!

3. Brangūs bičiuliai, švęsti Sutaikinimo sakramentą reiškia atsidurti meilingame glėbyje: tai begalinio Tėvo gailestingumo glėbys. Prisiminkime tą gražų palyginimą apie sūnų, išėjusį iš namų su palikimo pinigais; jis viską iššvaistė, o tada, kai jau nieko nebeturėjo, nutarė grįžti namo, bet jau nebe kaip sūnus, o kaip tarnas. Taip labai jautėsi širdyje kaltas ir taip smarkiai gėdijosi. Jo nuostabai, vos jam pradėjus kalbėti ir prašyti atleidimo, tėvas neleido užbaigti, apkabino jį, pabučiavo ir surengė puotą. Aš jums sakau: kiekvieną kartą, kai atliekame išpažintį, Dievas mus apkabina, Dievas surengia šventę! Eikime toliau tuo keliu. Telaimina jus Dievas!