Jau kalbėjome apie tai, kad trys sakramentai – Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija – drauge sudaro įkrikščioninimo slėpinį, vieną didžiulį malonės vyksmą, kuris mus atgimdo Kristuje. Tai pamatinis pašaukimas, visus vienijantis Bažnyčioje kaip Kristaus mokinius. Yra dar du sakramentai, atitinkantys du specifinius pašaukimus: Kunigystės šventimų ir Santuokos. Jie sudaro du svarbius kelius, kuriais eidami krikščionys gali savo gyvenimą Kristaus pavyzdžiu ir jo vardu padaryti meilės dovana, taip bendradarbiaudami ugdant Bažnyčią.

Kunigystės šventimų sakramentą sudaro trys laipsniai – diakonatas, kunigystė ir vyskupystė; šis sakramentas įgalina vykdyti apaštalams Viešpaties Jėzaus patikėtą tarnystę – ganyti jo kaimenę Šventosios Dvasios galia ir pagal jo širdį. Būtent ganyti Jėzaus kaimenę ne žmogiškosiomis jėgomis ar savo galia, bet Šventosios Dvasios galia ir pagal jo širdį, Jėzaus širdį, kuri yra mylinti širdis. Kunigas, vyskupas, diakonas turi su meile ganyti Viešpaties kaimenę. Priešingu atveju to niekam nereikia. Šia prasme tarnautojai, kurie išrenkami šiai tarnystei ir įšventinami, tęsia laike Jėzaus buvimą, jei tai daro Šventosios Dvasios galia, Dievo vardu ir su meile.

Pirmasis aspektas. Įšventintieji padaromi bendruomenių vadovais. Taip, jie yra „priekyje“, tačiau Jėzui tai reiškia, kad savo valdžią reikia pajungti tarnavimui, kaip Jis pats parodė mokiniams ir mokė juos: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas. Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mt 20, 25–28; plg. Mk 10, 42–45). Jei vyskupas netarnauja bendruomenei, jis negerai daro. Jei kunigas, klebonas netarnauja bendruomenei, jis negerai daro, klysta.

Kitas bruožas, kylantis iš sakramentinės vienybės su Kristumi, yra karšta meilė Bažnyčiai. Pamąstykime apie ištrauką iš Laiško efeziečiams, kur šv. Paulius sako, jog „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą“ (Ef 5, 25–27). Šventimų galia įšventintasis tarnautojas pasišvenčia savo bendruomenei ir myli ją visa širdimi: ji yra jo šeima. Vyskupas, kunigas myli Bažnyčią savo bendruomenėje, myli labai stipriai. Taip, kaip Kristus myli Bažnyčią. Šv. Paulius tą patį pasakys apie santuoką: vyras myli savo žmoną, kaip Kristus myli Bažnyčią. Tai didžiulis meilės slėpinys, kunigiškosios tarnystės ir santuokos slėpinys, du sakramentai, sudarantys kelią, kuriuo žmonės paprastai eina pas Viešpatį.

Paskutinis aspektas. Apaštalas Paulius ragina savo mokinį Timotiejų neapleisti, bet nuolat gaivinti jame esančią dovaną. Dovaną, kuri, jam buvo suteikta rankų uždėjimu (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6). Jei vyskupo ar kunigo tarnystė nemaitinama maldos, Dievo žodžio klausymo, kasdienio Eucharistijos šventimo, taip pat dažno Atgailos sakramento priėmimo, galiausiai neišvengiamai išleidžiama iš akių tikroji tarnystės prasmė ir džiaugsmas, kylantis iš bendrystės su Jėzumi. Jei vyskupas nesimeldžia, neklauso Dievo žodžio, jei kasdien neaukoja Mišių, jei neina reguliariai išpažinties – panašiai ir kunigas, jei nevykdo tų dalykų, – ilgainiui praranda bendrystę su Jėzumi, tampa nieko gero Bažnyčiai neatnešančia vidutinybe. Dėl to turime padėti vyskupams ir kunigams melstis ir klausyti Dievo žodžio, kuris yra kasdienė duona, kasdien švęsti Eucharistiją ir turėti įprotį atlikti išpažintį. Tai labai svarbu, nes būtent tai susiję su vyskupų ir kunigų šventėjimu.

Noriu baigti paminėdamas vieną man ateinantį į galvą dalyką: ką daryti norint tapti kunigu, kur parduodamas leidimas į kunigystę? Ne, neparduodamas! Tai Viešpaties iniciatyva. Viešpats pašaukia. Šaukia kiekvieną iš tų, kuriems skirta tapti kunigais, nes jis to nori. Galbūt čia yra jaunuolių, kurie širdyje išgirdo to pašaukimo balsą, norą tapti kunigu, norą tarnauti kitiems Dievo reikaluose, norą visą gyvenimą skirti tarnystei katechizuojant, krikštijant, atleidžiant, švenčiant Eucharistiją, rūpinantis ligoniais… ir taip visą gyvenimą. Jei kas nors išgirdo širdyje, tai buvo Jėzaus balsas. Puoselėkite šį pašaukimą ir melskitės, kad jis augtų ir duotų vaisių visoje Bažnyčioje.