Šiandien pradedame naują katechezių ciklą apie Šventosios Dvasios dovanas. Jūs žinote, kad Šventoji Dvasia yra Bažnyčios ir kiekvieno krikščionio siela, gyvybiniai syvai: tai Dievo Meilė, kuri apsigyvena mūsų širdyje ir bendrauja su mumis. Šventoji Dvasia visada yra su mumis, mūsų širdyse.

Pati Dvasia yra tobula „Dievo dovana“ (plg. Jn 4, 10) ir suteikia įvairių dvasinių dovanų tiems, kurie ją priima. Bažnyčia jų išskiria septynias – tai skaičius, simbolizuojantis pilnatvę, visumą; tai dovanos, apie kurias daugiau sužinome rengdamiesi Sutvirtinimo sakramentui, kurių šaukiamės senoje maldoje, vadinamoje „Sekminių sekvencija“. Šios dovanos yra išmintis, supratimas, patarimas, tvirtumas, pažinimas, maldingumas ir Dievo baimė.

Šiame sąraše pirmoji Šventosios Dvasios dovana – išmintis. Tačiau tai ne žmogiškoji išmintis, įgyjama per pažinimą ir patirtį. Biblijoje pasakojama, kad Saliamonas, karūnuojamas Izraelio karaliumi, prašė išminties dovanos (plg. 1 Kar 3, 9). Išmintis – tai malonė matyti kiekvieną dalyką Dievo akimis. Tiesiog matyti pasaulį, situacijas, problemas – viską Dievo akimis. Tai yra išmintis. Kartais matome dalykus, kaip mums patinka, ar pagal savo širdies būklę – su meile ar neapykanta, su pavydu... Ne, tai nėra Dievo žvilgsnis. Išmintis yra tai, ką nuveikia mumyse Šventoji Dvasia, kad matytume dalykus Dievo akimis. Tai yra išminties dovana.

Išminties dovana ateina iš artumo su Dievu, iš artimo ryšio su Dievu, vaikų ryšio su savo Tėvu. Kai turime šį ryšį, Šventoji Dvasia duoda mums išminties dovaną. Kai esame bendrystėje su Viešpačiu, Dvasia perkeičia mūsų širdį ir leidžia suvokti jo šilumą ir meilumą.

Šventoji Dvasia padaro krikščionį „išmintingą“. Tačiau ne ta prasme, kad jis turi atsakymą į kiekvieną klausimą, viską žino, bet ta, kad jis „žino“ apie Dievą, žino, kaip Dievas veikia, atpažįsta, kas iš Dievo, o kas ne iš Dievo; jis turi tą išmintį, kurią Dievas duoda mūsų širdims.

Šia prasme išmintingo žmogaus širdis pažįsta Dievo „skonį ir kvapą“. Kaip svarbu, kad mūsų bendruomenėse būtų tokių krikščionių! Viskas juose byloja apie Dievą, tampa gražiu ir gyvu jo buvimo ir meilės ženklu. Tai yra kažkas, ko mes negalime patys išrasti ar sau parūpinti. Tai dovana, Dievo duodama tiems, kurie tampa klusnūs Šventajai Dvasiai. Turime Šventąją Dvasią savyje, savo širdyje; galime jos klausytis, galime nesiklausyti. Jei klausomės Šventosios Dvasios, ji moko išminties kelio, dovanoja tą išmintį, kuri yra regėjimas Dievo akimis, girdėjimas Dievo ausimis, mylėjimas Dievo širdimi, vertinimas pagal Dievo vertinimą. Tokia yra išmintis, kurią dovanoja Šventoji Dvasia, ir visi galime ją turėti. Turime tik prašyti jos Šventosios Dvasios.

Pagalvokite apie namie likusią su savo vaikais mamą; kai vienas jų krečia kokią kvailystę, o kitas tuoj prasimanys dar kažką, vargšė mama blaškosi į visas puses genama vaikų problemų. O kai mamos pavargsta ir aprėkia vaikus, ar tai yra išmintis? Klausiu jūsų: rėkti ant vaikų, – ar tai yra išmintis? Kaip sakote: išmintis ar ne? Ne! O jei mama pasikviečia vaiką, švelniai pataiso jį sakydama: „Nedaryk taip, nes…“, kantriai paaiškina, – ar tai yra Dievo išmintis? Taip! Tai yra tai, ką Šventoji Dvasia mums duoda gyvenime! Ar, pavyzdžiui, kai sutuoktiniai, vyras ir žmona, susipyksta, nežiūri vienas į kitą, o jei žiūri, tai iš padilbų, – ar tai yra Dievo išmintis? Ne! Tačiau jei vienas sako: „Audra praėjo, susitaikykime“, ir jie pradeda iš naujo, eina pirmyn taikoje: ar tai išmintis? [Iš minios: taip!] Tai yra išminties dovana. Teateina ji į mūsų namus, kad jos turėtume su savo vaikais, teateina ji pas mus visus!

To negalima išmokti: tai Šventosios Dvasios dovana. Todėl turime prašyti Viešpatį, kad suteiktų mums Šventąją Dvasią ir duotų išminties dovaną, tos Dievo išminties, kuri moko mus regėti Dievo akimis, jausti Dievo širdimi, kalbėti Dievo žodžiais. Su šia išmintimi eikime pirmyn, kurkime savo šeimą, kurkime Bažnyčią ir taip pašventinsime vieni kitus. Prašykime šiandien išminties dovanos. Šios dovanos prašykime Dievo Motinos, kuri yra Išminties sostas: tesuteikia ji mums šią malonę. Ačiū!