Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie Bažnyčią. Tema „Krikščionių vienybė“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 293
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 8 ottobre 2014 La Chiesa - 8. I cristiani non cattolici
DATA: 2014-10-08
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (413), 2014, p. 4–5.
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 11 (413), 2014, p. 4–5.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Bažnyčia. 8. Krikščionių vienybė

2014 m. spalio 8 d.

Ankstesnėse katechezėse bandėme nušviesti Bažnyčios prigimtį bei grožį ir klausėme savęs: ką reiškia kiekvienam iš mūsų priklausyti šiai tautai, Dievo tautai, Bažnyčiai. Neturime pamiršti, yra daugybė brolių ir seserų, kurie drauge su mumis dalijasi tikėjimu į Jėzų Kristų, bet priklauso kitoms konfesijoms ar skirtingoms nuo mūsiškės religinėms tradicijoms. Daugelis apsiprato su šiuo susiskaldymu – netgi mūsų Katalikų Bažnyčioje daug kas rezignavo – istorijos būvyje tai buvo konfliktų ir kančių, taip pat karų priežastis, ir todėl gėda. Šiandien santykiai taip pat ne visuomet pasižymi pagarba ir nuoširdumu… Aš klausiu savęs: kokia mūsų nuostata dėl viso šito? Gal mes taip pat esame nusivylę ar net abejingi šio susiskaldymo atžvilgiu? Ar tvirtai tikime, kad galime ir privalome žengti susitaikinimo bei visiškos bendrystės kryptimi? Visiška bendrystė – tai galimybė visiems drauge dalyvauti Kristaus ir Kūne, ir Kraujyje.

Krikščionių susiskaldymai, žeisdami Bažnyčią, žeidžia Kristų, ir mes, būdami susiskaldę, darome žaizdą Kristui: Bažnyčia iš tikrųjų yra kūnas, kurio galva Kristus. Puikiai žinome, kaip Jėzui rūpėjo, kad jo mokiniai išliktų susivieniję jo meilėje. Pakanka apmąstyti jo žodžius, užrašytus Jono evangelijos 17 skyriuje, kai Jėzus, artinantis kančiai, meldžia Tėvą: „Šventasis Tėve, išlaikyk ištikimus savo vardui visus, kuriuos esi man pavedęs“ (Jn 17, 11).

Tai vienybei jau buvo kilusi grėsmė dar Jėzui tebebūnant su saviškiais. Evangelijoje užrašyta, kad apaštalai ginčijosi tarpusavyje, kuris iš jų didžiausias ir svarbiausias (plg. Lk 9, 46). Tačiau Viešpats pabrėžė vienybę vardan Tėvo, leisdamas mums suprasti, kad mūsų skelbimas ir mūsų liudijimas bus tuo tikėtinesnis, kuo labiau pirmiausia pajėgsime gyventi bendrystėje ir mylėti vienas kitą. Vėliau apaštalai Šventosios Dvasios malonės dėka tai aiškiau suprato ir priėmė į širdį, o šventasis Paulius maldavo Korinto bendruomenę tokiais žodžiais: „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties“ (1 Kor 1, 10).

Bažnyčia savo kelionėje per istoriją buvo gundoma piktojo, kuris siekė ją suskaldyti, ir, deja, ji tapo paženklinta gilių ir skausmingų susiskaldymų. Tie susiskaldymai nuo senų laikų išliko iki šių dienų, todėl dabar sunku atkurti visas jų priežastis, o ypač rasti galimus sprendimus. Priežastys, nulėmusios susiskaldymą bei schizmas, gali būti įvairiausios: nuo nesutarimo dėl dogminių ar moralės principų, teologinių sąvokų, pastoracinių sampratų, politinių motyvų bei interesų iki ginčų, sukeltų antipatijų ir asmeninių ambicijų. Tikra yra tai, kad vienaip ar kitaip puikybė ir savanaudiškumas visuomet slypėjo už tų nesutarimų ir darė mus netolerantiškus, negebančius klausytis ir priimti kitus, kurių požiūriai ar nuostatos skyrėsi nuo mūsų.

Ar kiekvienas iš mūsų kaip šventosios motinos Bažnyčios narys gali ir privalo ką nors daryti viso to akivaizdoje? Žinoma, niekuomet neturi stigti maldos tęsiant Jėzaus maldą dėl krikščionių vienybės ir vienijantis su ja. Drauge su malda Viešpats prašo mūsų naujo atvirumo. Jis prašo, kad neužsisklęstume nuo dialogo ar susitikimo, bet svetingai priimtume tai, kas vertinga ir pozityvu, net iš skirtingai galvojančių ir besilaikančių kitokių nuostatų žmonių. Jis prašo mūsų sutelkti žvilgsnį ne į tai, kas mus skiria, bet verčiau į tai, kas vienija, kad geriau pažintume ir mylėtume Jėzų ir galėtume dalytis jo meilės turtingumu. Konkrečiai tai reiškia laikytis tiesos, gebėti vieni kitiems atleisti, jaustis tos pačios krikščioniškosios šeimos dalimi, suvokti save kaip dovaną kitam ir kartu daryti daug gerų dalykų ir artimo meilės darbų.

Liūdna, bet susiskaldymų yra, krikščionys susiskaldę, mes esame tarpusavyje susiskaldę. Tačiau visi turime kai ką bendro: mes visi tikime į Jėzų Kristų – Viešpatį. Visi tikime į Tėvą, į Sūnų ir į Šventąją Dvasią, visi drauge einame, mes esame kelionėje. Padėkime vieni kitiems! Tačiau tu mąstai taip, tu – anaip… Visose bendruomenėse yra gerų teologų: tegu jie diskutuoja, tegu siekia teologinės tiesos, nes tai pareiga, o mes eikime kartu melsdamiesi vieni už kitus ir darydami gailestingumo darbus. Taip mes kelyje kuriame bendrystę. Tai dvasinis ekumenizmas: keliauti gyvenimo keliu, visi drauge mūsų tikėjime, Viešpatyje Jėzuje Kristuje. Sakoma, nedera kalbėti apie asmeninius dalykus, tačiau negaliu atsispirti pagundai. Mes kalbame apie bendrystę, bendrystę tarp mūsų. Šiandien esu labai dėkingas Viešpačiui, nes prieš 70 metų priėmiau pirmąją Komuniją. Priimti pirmąją Komuniją reiškia įžengti į bendrystę su kitais, bendrystę su mūsų Bažnyčios broliais, tačiau taip pat ir su priklausančiais skirtingoms bendruomenėms, bet tikinčioms į Jėzų. Dėkokime Viešpačiui už mūsų krikštą, padėkokime už mūsų bendrystę, kad ši bendrystė galiausiai apimtų visus.

Brangūs bičiuliai, ženkime link visiškos vienybės! Istorija mus išskyrė, bet mes esame kelyje į susitaikinimą ir bendrystę! Tai yra tiesa! Mes turime tai ginti! Visi esame kelyje į bendrystę. Jei tas tikslas mums atrodo pernelyg tolimas, beveik nepasiekiamas ir esame apimti nevilties, tepaguodžia mintis, kad Dievas negali negirdėti savo Sūnaus Jėzaus balso ir neišklausyti jo ir mūsų maldos: kad visi krikščionys iš tikrųjų būtų viena.