Katechezių cikle apie šeimą šiandien baigiame mąstymą apie vaikus – jie yra gražiausias vaisius palaiminimo, kuriuo Kūrėjas apdovanojo vyrą ir moterį. Jau kalbėjome apie tai, kad vaikai – didžiulė dovana. Deja, šiandien turime pakalbėti apie daugelio jų išgyvenamas „kančios istorijas“.

Daugelis vaikų nuo savo gyvenimo pradžios būna atmetami, apleisti, iš jų atimama vaikystė ir ateitis. Kai kurie žmonės teisindamiesi išdrįsta sakyti, kad klaida buvo juos paleisti į pasaulį. Tai gėdinga! Nepermeskime vaikams savo kalčių! Vaikai niekada nėra „klaida“. Nėra klaida jų alkis, kaip ir jų skurdas, trapumas, apleistumas – gatvėse tokia daugybė apleistų vaikų; taip pat nėra klaida jų nežinojimas ar bejėgiškumas – daugybė vaikų nežino, kas yra mokykla. Dėl to juos reikia dar labiau, dar didžiadvasiškiau mylėti. Kam mums reikia iškilmingų deklaracijų apie žmonių ar vaikų teises, jeigu po to baudžiame vaikus už suaugusiųjų klaidas?

Žmonės, kuriems tenka užduotis vadovauti ir auklėti, sakyčiau, tai taikytina visiems suaugusiesiems, yra atsakingi už vaikus, ir kiekvienas turime daryti, ką tik galime, kad pakeistume tą situaciją. Turiu omenyje vaikų „kančios istorijas“. Kiekvienas vaikas, nustumtas į pakraštį, apleistas, gyvenantis gatvėje, elgetaujantis ir įvairiais būdais prasimanantis savo reikmėms, nelankantis mokyklos, be sveikatos apsaugos, yra į Dievą kylantis šauksmas, kaltinantis mūsų, suaugusiųjų, sukurtą sistemą. Deja, tie vaikai tampa grobiu nusikaltėlių, kurie išnaudoja juos gėdingai prekybai ar kitiems sandėriams, rengia karui ir moko smurto. Taip pat vadinamosiose turtingose šalyse daugelis vaikų išgyvena dramas, kurios palieka gilius pėdsakus dėl šeimos krizės, auklėjimo spragų ir kai kada nežmoniškų gyvenimo sąlygų. Bet kuriuo atveju jų kūnas ir siela patiria prievartą. Tačiau dangiškasis Tėvas nepamiršta nė vieno iš šių vaikų! Nepametama nė viena jų ašara! Taip pat nedingsta mūsų atsakomybė, visuomeninė žmonių atsakomybė, kiekvieno iš mūsų ir valstybių atsakomybė.

Jėzus kartą subarė savo mokinius, nes jie neleido pas jį vaikų, kuriuos tėvai buvo atnešę palaiminti. Evangelijos pasakojimas yra jaudinantis: „Anuomet atvesta pas jį vaikų, kad uždėtų rankas ant jų ir pasimelstų. Mokiniai draudė. Bet Jėzus tarė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra Dangaus Karalystė.“ Ir uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau“ (Mt 19, 13–15). Koks gražus yra tėvų pasitikėjimas ir Jėzaus atsakymas! Labai norėčiau, kad tas epizodas taptų įprastu dalyku visiems vaikams. Tiesa, iš Dievo malonės vaikams, turintiems didelių negalių, labai dažnai tenka ypatingi tėvai, pasirengę didžiadvasiškai aukotis. Tačiau tokie tėvai neturėtų būti palikti vieni! Būtina lydėti juos jų rūpesčiuose, taip pat leisti jiems išgyventi bendro džiaugsmo ir nerūpestingo linksmumo akimirkas, kad jie nebūtų palikti vien terapijos rutinai.

Kalbant apie vaikus neturėtų būti vartojamos apsidraudėliškos valdiškos formuluotės: „galų gale nesame labdaros institucija“ arba „privačiame gyvenime kiekvienas gali daryti ką nori“, arba „mums labai nemalonu, bet nieko negalime padaryti“. Kai kalbama apie vaikus, tokie žodžiai yra nereikalingi.

Pernelyg dažnai vaikai patiria nepastovaus ar menkai apmokamo darbo, nepakeliamų darbo valandų, prasto transporto padarinius. Vaikams taip pat tenka brangiai sumokėti už nebrandžias sąjungas ir neatsakingus išsiskyrimus: jie yra pirmosios aukos; jiems atitenka padariniai kultūros, kurioje perdėtai akcentuojamos individo teisės, ir juos tai pirma laiko subrandina. Dažnai vaikai turi sugerti prievartą, kurios jie neįstengia „suvirškinti“, ir suaugusiųjų akyse jie yra verčiami priprasti prie moralinio nuosmukio.

Mūsų laikais, panašiai kaip ir praeityje, Bažnyčia savo motinyste tarnauja vaikams ir jų šeimoms. Ji neša mūsų pasaulio tėvams ir vaikams Dievo palaiminimą, motinišką jautrumą, tvirtą pakoregavimą ir ryžtingą pasmerkimą. Dėl vaikų nejuokaujama!

Įsivaizduokite, kokia būtų visuomenė, jei būtų kartą visiems laikams nutarta laikytis tokio principo: „Tiesa, kad nesame tobuli ir dažnai klystame. Tačiau, kai kalbama apie vaikus, ateinančius į pasaulį, jokia suaugusiųjų auka neturi būti laikoma per brangi ar per didelė užtikrinant, kad joks vaikas negalvotų, jog jis yra klaida, bevertis, kad nė vienas nebūtų atiduotas gyvenimo sužeidimams ar žmonių arogancijai.“ Kokia graži būtų tokia visuomenė! Tokiai visuomenei būtų daug atleista, daugybė klaidų. Iš tikrųjų daug.

Viešpats teisia mūsų gyvenimą pagal tai, ką jam sako vaikų angelai, tie angelai, kurie „visuomet regi dangiškojo Tėvo veidą“ (plg. Mt 18, 10). Klauskime savęs nuolat, ką Dievui pasakys apie mus vaikų angelai.