Ankstesnėse katechezėse kalbėjome apie šeimos patiriamą žmogiškojo būvio pažeidžiamumą, skurdą, ligą, mirtį. Šiandien apmąstysime sužeidimus, patiriamus šeimos gyvenime, – kai šeimoje įskaudiname vienas kitą. Tai pats blogiausias dalykas!

Žinome, kad kiekvienos šeimos istorijoje yra momentų, kai brangiausius ir intymiausius jausmus sužeidžia kitų šeimos narių elgesys. Žodžiai ir veiksmai (taip pat apleidimai!), užuot išreiškę meilę, ją atima ar netgi numarina. Jei šių įskaudinimų, kurie tebėra atitaisomi, nepaisoma, jie pagilėja: jie virsta savivale, priešiškumu ir panieka. Šioje būklėje jie gali tapti giliomis žaizdomis, atskiriančiomis vyrą nuo žmonos ir skatinančiomis ieškoti supratimo, palaikymo, paguodos kitur. Tačiau dažnai šie „palaikymai“ neatitinka šeimos gėrio!

Išblėsus santuokinei meilei, iš santykių sklinda apmau¬das. Dažnai ši nedarna „užgriūva“ vaikus.

Taigi, vaikai: norėčiau šiek tiek apmąstyti šią temą. Nepaisant iš pažiūros išugdyto mūsų jautrumo, taip pat rafinuotų psichologinių analizių, keliu sau klausimą: ar mes netapome nejautrūs vaikų sielų žaizdoms. Juo labiau stengiamasi kompensuoti dovanomis ir skanumynais, juo labiau prarandamas šių dvasinių žaizdų – tokių skausmingų ir gilių – prasmės suvokimas. Daug kalbame apie elgsenos problemas, psichinę sveikatą, vaiko gerovę, apie tėvų ir vaikų baimes. Bet ar žinome, kas yra dvasinė žaizda? Ar juntame svorį to kalno, kuris užgriūva vaiko sielą šeimose, kurių nariai blogai elgiasi ir skaudina vienas kitą tiek, kad suardomi santuokinės ištikimybės ryšiai? Kokio sunkumo yra mūsų pasirinkimai – pavyzdžiui, klaidingi pasirinkimai, – kaip stipriai jie slegia vaiko sielą? Kai suaugusieji praranda galvą, kiekvienas galvoja tik apie save, kai tėtis ir mama skaudina vienas kitą, jų vaikų sielos baisiai kenčia, jie patiria neviltį. Šios žaizdos palieka žymę, išliekančią visą gyvenimą.

Šeimoje viskas yra susiję: kai jos siela kur nors sužeidžiama, infekcija perduodama visiems. Kai vyras ir moteris, įsipareigoję būti „vienu kūnu“ ir sudaryti šeimą, susitelkia tik į savo laisvės ir malonumų poreikius, šis iškrypimas labai giliai paveikia jų vaikų širdis ir gyvenimus. Dažnai šie vaikai pasislepia ir vienumoje verkia... Tai turime gerai suprasti. Vyras ir žmona yra vienas kūnas. Jų vaikai yra kūnas iš jų kūnų.

Apmąstę, kaip griežtai Jėzus įspėja suaugusiuosius nepiktinti mažutėlių, – girdėjome tą Evangelijos ištrauką (plg. Mt 18, 6), – galime geriau suprasti ir jo žodį apie didelę atsakomybę, įpareigojančią saugoti santuokinį ryšį, grindžiantį žmogiškąją šeimą (plg. Mt 19, 6–9). Kai vyras ir moteris tampa vienu kūnu, visos mamos ir tėčio žaizdos bei apleidimai turi įtakos jų vaikų gyvam kūnui.

Kita vertus, tai tiesa, kad kai kuriais atvejais separacija yra neišvengiama. Kartais ji tampa moraliai net būtina, kai silpnesnį sutuoktinį ar mažus vaikus reikia apsaugoti nuo dar sunkesnių sužeidimų dėl piktnaudžiavimo ir smurto, pažeminimo ir išnaudojimo, paniekinimo ir abejingumo. Ačiū Dievui, netrūksta tokių, kurie stiprinami tikėjimo ir meilės savo vaikams liudija ištikimybę ryšiui, kuriuo patikėjo, nors atrodo neįmanoma jo atgaivinti. Tačiau ne visi atsiskyrusieji jaučiasi tam pašaukti. Ne visi vienatvėje įžvelgia Viešpaties pašaukimą. Savo aplinkoje matome daugelį šeimų, gyvenančių vadinamojoje nereguliarioje būklėje – iš tikrųjų man asmeniškai nepatinka ši sąvoka, – ir tai verčia mus susimąstyti. Kaip galime jiems padėti? Kaip galime juos palydėti? Kaip galime juos palydėti, kad vaikai netaptų tėčio ar mamos įkaitais?

Prašykime Viešpaties didžio tikėjimo, kad galėtume matyti tikrovę Dievo akimis; prašykime didelės meilės, kad galėtume artintis prie žmonių gailestinga širdimi.