Apmąstę šventimo vertę šeimos gyvenime šiandien pasvarstysime apie kitą tai papildantį elementą – darbą. Šie abu dalykai, šventimas ir darbas, priklauso Dievo Kūrėjo planui.

Įprasta sakyti, kad darbas būtinas norint išlaikyti šeimą, užauginti vaikus, užtikrinti orų gyvenimą mūsų mylimiesiems. Kalbant apie rimtą, dorą žmogų, gražiausias dalykas, kuriuo jį galima apibūdinti, yra pasakymas: „Tai tikras darbininkas“ – jis iš tikrųjų dirba, bendruomenėje negyvena iš kitų. Šiandien čia matau daug argentiniečių, todėl pasakysiu, kaip sakoma pas mus: „No vive de arriba“ (negyvena kitų sąskaita). Iš tikrųjų darbu, daugeliu jo formų, pradedant nuo darbo namie, siekiama bendrojo gėrio. Kur išmokstama darbingo gyvenimo stiliaus? Pirmiausia šeimoje. Šeima moko dirbti per tėvų pavyzdį: tėvo ir motinos, kurie darbuojasi šeimos ir visuomenės gėriui.

Evangelijoje Nazareto Šventoji Šeima pasirodo kaip darbininkų šeima, o pats Jėzus vadinamas „dailidės sūnumi“ (Mt 13, 55) ir netgi „dailide“ (Mk 6, 3). Šventasis Paulius ragina krikščionis: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (2 Tes 3, 10). Tai geras receptas tiems, kurie nori numesti svorį: kas nedirba, tegu nevalgo! Apaštalas čia nurodo kai kurių žmonių puoselėjamą netikrą dvasingumą, jie iš tikrųjų gyvena iš savo brolių ir seserų ir „nieko neveikia“ (2 Tes 3, 11). Įsipareigojimas dirbti ir dvasinis gyvenimas pagal krikščioniškąjį supratimą neprieštarauja vienas kitam. Svarbu teisingai tai suprasti! Malda ir darbas gali ir privalo būti darnoje, kaip moko šventasis Benediktas. Darbo stoka kenkia dvasiai, panašiai kaip maldos trūkumas kenkia praktinei veiklai.

Darbas – kartoju, kad jis vykdomas daugeliu formų – yra būdingas žmogui. Jis išreiškia žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumą. Todėl sakoma, jog darbas yra šventas. Taigi rūpintis užimtumo politika yra didžiulė žmogiškoji ir socialinė atsakomybė, kuri negali būti patikėta tik keliems žmonėms ar perkelta į sudievintą „rinką“. Nulemti darbo vietų praradimą reiškia padaryti rimtą žalą visuomenei. Man liūdna matyti žmones be darbo, nerandančius darbo ir neturinčius to orumo, kuris įgyjamas, kai į namus parnešama duona. Taip pat labai džiaugiuosi, kai matau vyriausybes, siekiančias kurti darbo vietas ir besistengiančias, kad visi turėtų darbo. Darbas yra šventas, jis šeimai suteikia orumo. Turime melstis, kad nė viena šeima nestokotų darbo.

Todėl darbas, kaip ir šventimas, priklauso Dievo Kūrėjo planui. Pradžios knygoje žemės tema vaizduojama kaip namai ir sodas, patikėtas, kad žmogus juo rūpintųsi ir dirbtų (Pr 2, 8. 15), ir pateikiama jaudinančioje ištraukoje: „Tą dieną, kai Viešpats Dievas padarė žemę ir dangų, kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes Viešpats Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių“ (Pr 2, 4b–6). Tai nėra romantika, tai Dievo apreiškimas. Mes esame atsakingi, kad tai suprastume ir iki galo perimtume. Enciklika Laudato Si’, kurioje siūloma integrali ekologija, apima taip pat šią žinią: žemės grožis ir darbo orumas turi būti tarpusavyje susieti. Tie abu dalykai eina drauge: žemė tampa graži, kai ji žmogaus dirbama. Kai darbas atsiejamas nuo Dievo sandoros su vyru ir moterimi, kai jis atskiriamas nuo savo dvasinės kokybės, kai padaromas įkaitu, vadovaujantis vien pelno logika, o žmogiškoji gyvybė negerbiama, tuomet sielos nuosmukis viską užteršia: orą, vandenį, žolę, maistą. Visuomenės gyvenimas sugadinamas ir gyvenamoji aplinka suniokojama. Padariniai daugiausia atsiliepia vargšams ir vargšų šeimoms. Šiuolaikinis darbo organizavimas kartais atskleidžia pavojingą tendenciją: laikyti šeimą kliūtimi, našta, slopinančiu darbo produktyvumą veiksniu. Tačiau užduokime sau klausimą: koks tai produktyvumas? Kam jis skirtas? Vadinamajame „išmaniajame mieste“ neabejotinai gausu tarnysčių ir organizacijų; tačiau jis yra priešiškas, pavyzdžiui, vaikams ir seneliams.

Planuotojai kartais būna suinteresuoti tokia individualios darbo jėgos vadyba, kai priklausomai nuo ekonominės naudos ji suburiama, išnaudojama arba atmetama. Šeima yra didžiulis išbandymas. Kai darbo organizavimas daro šeimą įkaitu ir netgi blokuoja jai kelią, galime būti tikri – žmonių visuomenė atsigręžė prieš save pačią!

Žvelgiant į šias aplinkybes, krikščionių šeimoms tenka didžiulis iššūkis ir didžiulė misija. Jos įneša į šią sritį Dievo kūrybos pagrindus: vyro ir moters ryšio tapatumą, prokreaciją, darbą, darantį žemę namais, o pasaulį gyvenamą. Prarasti šiuos pamatus yra labai negeras dalykas, o bendruose namuose yra jau per daug sueižėjimų! Tai nėra lengva užduotis. Kartais šeimų asociacijos gali jaustis panašiai kaip Dovydas Galijoto akivaizdoje... Tačiau mes žinome, kuo pasibaigė anas iššūkis! Mums reikia tikėjimo ir sumanumo. Tegul šiuo sudėtingu istorijos momentu Dievas leidžia mums su džiaugsmu ir viltimi priimti jo pašaukimą dirbti, kad suteiktume orumą sau patiems ir mūsų šeimoms.