Šiandien norėčiau sutelkti dėmesį į šeimos ryšį su krikščionių bendruomene. Šis ryšys yra, galima sakyti, „natūralus“, nes Bažnyčia yra dvasinė šeima, o šeima yra mažoji Bažnyčia (plg. Lumen gentium, 9).

Krikščionių bendruomenė yra namai tų, kurie tiki Jėzų kaip brolybės tarp žmonių versmę. Bažnyčia keliauja tarp tautų, vyrų ir moterų, tėvų ir motinų, sūnų ir dukterų istorijoje: tai istorija, kuri yra reikšminga Viešpačiui. Šio pasaulio galybių didieji įvykiai yra užrašyti istorijos knygose, ir ten jie išliks. Tačiau žmonių jausmų istorija įrašyta tiesiogiai Dievo širdyje; ši istorija išliks per amžius. Štai kur yra gyvenimo ir tikėjimo vieta. Šeima yra ta vieta, kurioje mes nepakeičiamu ir neišdildomu būdu įvesdinami į šią istoriją. Į gyvenimo pilnatvės istoriją, kurios viršūnė bus danguje, kontempliuojant Dievą visą amžinybę. Tačiau ji prasideda šeimoje! Štai kodėl šeima tokia svarbi.

Dievo Sūnus šitaip išmoko žmogiškąją istoriją, ir jis šiuo keliu nuėjo iki galo (plg. Žyd 2, 18; 5, 8). Gražu iš naujo žvelgti į Jėzų ir šio ryšio ženklus! Jis gimė šeimoje ir joje „pažino pasaulį“: dirbtuvės, keletas namų, menkas kaimelis. Vis dėlto Jėzui, per trisdešimt metų įgyjant šios patirties, žmogiškasis būvis tapo savastimi, ir jis įėmė jį į savo bendrystę su Tėvu ir savo apaštališkąją misiją. Vėliau palikęs Nazaretą ir pradėjęs savo viešąją tarnystę Jėzus subūrė apie save bendriją, „susirinkimą“, sušauktų žmonių sambūrį. Tokia ir yra žodžio „Bažnyčia“ prasmė.

Evangelijose Jėzaus sambūris įgyja šeimos formą, būtent svetingos šeimos, o ne uždaros ir išrinktiesiems skirtos sektos: čia matome Petrą ir Joną, bet taip pat ir alkanuosius bei ištroškusius, svetimšalius ir persekiojamuosius, nusidėjėlius ir muitininkus, fariziejus ir žmonių minias. Jėzus nepaliaudamas priima žmones ir su visais kalba, net su tais, kurie nebesitiki šiame gyvenime sutikti Dievo. Tai svarbi pamoka Bažnyčiai! Mokiniai buvo pasirinkti, kad rūpintųsi šiuo sambūriu, šia Dievo svečių šeima.

Kad šio Jėzaus sambūrio tikrovė šiandien būtų gyva, būtina iš naujo atgaivinti sandorą tarp šeimos ir krikščionių bendruomenės. Galima sakyti, šeima ir parapija yra dvi vietos, kur įgyvendinama meilės bendrystė, savo ruožtu kylanti iš tikrosios versmės, paties Dievo. Bažnyčia, iš tikrųjų atitinkanti Evangeliją, gali būti svetingi namai visada atviromis durimis. Bažnyčios, parapijos, institucijos, kurių durys uždarytos, negali būti vadinamos bažnyčiomis, jos turi būti laikomos muziejais!

Šiandien ši sandora yra esmingai svarbi. „Priešindamiesi ideologiniams, finansiniams ir politiniams „galios centrams“ sudedame savo viltis į šiuos evangelizacijos ir meilės centrus, apsčius žmogiškosios šilumos, pagrįstus solidarumu ir dalyvavimu“ (plg. Popiežiškoji šeimos taryba. Gli insegnamenti di J. M. Bergoglio – papa Francesco sulla famiglia e sulla vita 1999–2014, 189), taip pat tarpusavio atlaidumu.

Šiandien būtina ir neatidėliotina stiprinti šeimos ir krikščionių bendruomenės ryšį. Žinoma, reikia didžiadvasiško tikėjimo siekiant įžvalgos ir ryžto atnaujinti šią sandorą. Kartais šeimos atsitraukia sakydamos, kad jos neįstengia taip gyventi: „Tėve, esame vargšė šeima, netgi nelabai darni“, „nesugebame“, „mes ir taip namie turime daug problemų“, „ nepajėgiame“. Tai tiesa. Tačiau niekas nėra vertas, niekas nepasirengęs, niekas nepajėgia! Be Dievo malonės negalime nieko. Viskas mums dovanota, duota dovanai! Viešpats niekuomet neateina į naują šeimą nepadaręs kokio nors stebuklo. Prisiminkime, ką jis padarė Kanos vestuvėse! Taip, jeigu atsiduosime į Viešpaties rankas, jis dėl mūsų padarys stebuklus – tuos kasdienio gyvenimo stebuklus! – jei Viešpats yra ten, toje šeimoje.

Žinoma, krikščionių bendruomenė turi atlikti savo dalį. Pavyzdžiui, įveikti nuostatas, kur pernelyg akcentuojamas direktyvinis vadovavimas ar funkcionalumas, kad būtų puoselėjamas tarpasmeninis dialogas, tarpusavio pažinimas ir vertinimas. Tegul šeimos imasi iniciatyvos ir jaučia atsakomybę savo vertingomis dovanomis prisidėti prie bendruomenės. Mes visi turime suvokti, kad krikščionių tikėjimas reiškiasi atvirame gyvenimo lauke, kur dalijamasi su visais; šeima ir parapija turi padaryti stebuklą, kad visuomenėje būtų daugiau bendruomeninio gyvenimo.

Kanoje buvo Jėzaus Motina, „Motina Geroji Patarėja“. Įsiklausykime į jos žodžius: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5). Brangios šeimos, brangios parapijų bendruomenės, leiskimės įkvepiami šios Motinos, darykime, ką Jėzus mums sako, ir atsidursime stebuklo, kasdienio stebuklo akivaizdoje! Ačiū.