Praėjusį sekmadienį Šventosios durys buvo atidarytos Romos katedroje, Laterano Šv. Jono bazilikoje; Gailestingumo durys buvo taip pat atvertos visų pasaulio vyskupijų katedrose ir vyskupų nurodytose šventovėse bei bažnyčiose. Jubiliejus švenčiamas visame pasaulyje, ne tik Romoje. Aš norėjau, kad Šventųjų durų ženklas būtų kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje, kad Gailestingumo jubiliejų galėtų išgyventi kiekvienas žmogus. Todėl Šventieji metai prasidėjo visoje Bažnyčioje ir švenčiami kiekvienoje vyskupijoje panašiai kaip Romoje. Tarp kita ko, pirmosios Šventosios durys buvo atidarytos pačioje Afrikos širdyje. O Roma yra visuotinės bendrystės regimas ženklas. Tegul ši bažnytinė bendrystė tampa dar intensyvesnė, kad Bažnyčia galėtų tapti Tėvo meilės ir gailestingumo gyvu ženklu pasaulyje.

Gruodžio 8-osios data buvo taip pat parinkta siekiant išryškinti šį poreikį, nes ji susieja Jubiliejaus pradžią su Vatikano II Susirinkimo pabaigos 50-ųjų metinių sukaktimi. Iš tikrųjų Susirinkimas apmąstė ir parodė Bažnyčią bendrystės slėpinio šviesoje. Bažnyčia, išplitusi visame pasaulyje ir sudalyta į daugelį dalinių Bažnyčių, vis dėlto ji yra visuomet tik viena Jėzaus Kristaus Bažnyčia, – ta, kurios jis norėjo ir už kurią pasiaukojo. Viena Bažnyčia, kuri gyvena paties Dievo bendryste.

Šis bendrystės slėpinys, darantis Bažnyčią Dievo meilės ženklu, auga ir bręsta mūsų širdyse, kai meilė, kurią atpažįstame Kristaus kryžiuje ir į kurią pasineriame, įgalina mus mylėti taip, kaip esame jo mylimi. Tai nesibaigianti meilė, turinti atleidimo ir gailestingumo veidą.

Tačiau gailestingumas ir atleidimas neturi likti tik gražūs žodžiai, jie privalo pasirodyti kasdieniame gyvenime. Mylėti ir atleisti yra konkretūs ir regimi ženklai, rodantys, kad tikėjimas perkeitė mūsų širdis ir leidžia išreikšti mumyse esančią Dievo gyvybę. Mylėti ir atleisti, kaip Dievas myli ir atleidžia. Tai gyvenimo programa, kuri nepriima jokių pertrūkių ar išimčių, bet visuomet stumia mus eiti pirmyn niekuomet nepavargstant, su tikrumu, kad esame palaikomi tėviško Dievo buvimo.

Šis krikščioniškojo gyvenimo didis ženklas virsta daugeliu kitų Jubiliejui būdingų ženklų. Galvoju apie tuos, kurie žengs pro vienas iš Šventųjų durų, kurios šiais metais yra tikros Gailestingumo durys. Durys nurodo patį Jėzų, kuris yra pasakęs: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9). Ėjimas pro Šventąsias duris yra ženklas, rodantis mūsų pasitikėjimą Viešpačiu Jėzumi, kuris atėjo ne teisti, bet gelbėti (Jn 12, 47). Būkite budrūs ir neapsigaukite, jei ateitų koks nedorėlis ar klastūnas ir sakytų, kad už tai reikia mokėti: ne! Už išganymą nemokama. Išganymas neperkamas. Vartai yra Jėzus, o Jėzus dovanoja save! Jis pats kalba apie tuos, kurie įeina nederamu būdu, ir jis paprasčiausiai pasako, kad jie yra vagys ir plėšikai. Ir dar kartą dėmesio: išganymas gaunamas dovanai. Eiti pro Šventąsias duris yra tikro širdies atsivertimo ženklas. Žengiant pro Šventąsias duris gera atminti, kad savo širdies duris taip pat privalome laikyti atlapotas. Stoviu prieš Šventąsias duris ir prašau: „Viešpatie, padėk man plačiai atverti mano širdies duris.“ Šventieji metai nebus labai veiksmingi, jei mūsų širdies durys neatvers prieigos Kristui, raginančiam visuomet eiti link kitų, kad neštume jiems Jo meilę. Panašiai kaip Šventosios durys lieka atviros, nes jos yra Dievo mums paruošto priėmimo ženklas, taip ir mūsų durys, širdies durys visuomet turi būti plačiai atvertos, kad nė vienas žmogus nebūtų atmestas. Net ir tas ar ta, kurie mane erzina: nė vienas.

Svarbus jubiliejaus ženklas yra išpažintis. Artinimasis prie sakramento, per kurį susitaikiname su Dievu, prilygsta tiesioginei gailestingumo patirčiai. Tai rasti Tėvą, kuris atleidžia: Dievas dėl visko atleidžia. Dievas supranta mus, supranta netgi mūsų ribotumą ir prieštaringumą. Ir ne tik tai: jis su meile sako mums, kad būtent tuomet, kai išpažįstame savo nuodėmes, jis tampa mums dar artimesnis ir ragina mus žvelgti į priekį. Jis sako net dar daugiau: kai išpažįstame savo nuodėmes ir prašome atleidimo, danguje yra švenčiama. Jėzus švenčia: tai jo gailestingumas. Nepraraskime drąsos. Ženkime pirmyn šiuo keliu!

Dažnai girdėjau sakant: „Tėve, negaliu atleisti savo kaimynui, bendradarbiui, kaimynei, anytai, brolienei.“ Mes visi tai girdėjome: „Negaliu atleisti.“ Tačiau kaip galime prašyti, kad Dievas mums atleistų, jei patys neįstengiame atleisti? Atleidimas yra didelis dalykas, tačiau jis nelengvas, nes mūsų širdys yra vargingos, ir vien savo pastangomis neįstengiame to padaryti. Tačiau jeigu atsiveriame ir priimame Dievo mums skirtą gailestingumą, savo ruožtu įstengiame atleisti. Dažnai esu girdėjęs sakant: „Negalėdavau matyti to žmogaus. Nekenčiau jo. Tačiau vieną dieną atėjau pas Viešpatį ir paprašiau atleisti mano nuodėmes, taip pat atleidau ir tam žmogui.“ Tai kasdieniai reikalai. Ir ši galimybė yra arti mūsų.

Taigi drąsos! Išgyvenkime Jubiliejų pradėdami nuo šių ženklų, talpinančių didžiulę meilės galią. Viešpats mus lydės ir leis patirti kitus mūsų gyvenimui svarbius ženklus. Drąsos – ir ženkime pirmyn!