Šiomis Kalėdų dienomis prieš mūsų akis yra Kūdikis Jėzus. Esu tikras, kad namie dar daugelis šeimų turi prakartėles ir tęsia iš šv. Pranciškaus Asyžiečio perimtą gražią tradiciją, kuri išlaiko mūsų širdyse gyvą žmogumi tapusio Dievo slėpinį.

Pamaldumas Kūdikėliui Jėzui yra labai paplitęs. Kasdienėje maldoje jį praktikavo daugybė šventųjų, troškusių savo gyvenimą formuoti pagal Kūdikėlio Jėzaus pavyzdį. Turiu omenyje ypač šv. Teresę iš Lizjė, kuri kaip karmelitė vienuolė pasirinko Kūdikėlio Jėzaus ir Šventojo Veido Teresės vardą. Ji taip pat yra Bažnyčios mokytoja ir mokėjo gyventi bei liudyti šią „dvasinę vaikystę“, kuri pasisavinama Mergelės Marijos mokykloje apmąstant Dievo, dėl mūsų tapusio mažutėliu, nuolankumą. Tai didžiulis slėpinys: Dievas yra nuolankus! Mes esame išpuikę, pilni tuštybės ir manome esą kažkas, o esame niekas! Jis, būdamas didis, yra nuolankus ir tampa vaiku. Tai tikras slėpinys! Dievas yra nuolankus. Tai yra gražu!

Buvo laikas, kai Dievas dieviškuoju-žmogiškuoju Kristaus asmeniu buvo vaikas, ir tai turi turėti ypatingą reikšmę mūsų tikėjimui. Tiesa, kad jo mirtis ant kryžiaus ir prisikėlimas yra aukščiausia jo atperkamosios meilės išraiška, tačiau nepamirškime – visas jo žemiškasis gyvenimas yra apreiškimas ir mokymas. Kalėdų laiku minime Jėzaus vaikystę. Kad galėtume augti tikėjimu, turėsime dažniau mąstyti apie Vaikelį Jėzų. Tiesa, mes nieko nežinome apie šį jo gyvenimo laikotarpį. Tarp nedaugelio mūsų turimų nuorodų yra vardo suteikimas aštuonioms dienoms praslinkus po jo gimimo ir paaukojimas šventykloje (plg. Lk 2, 21–28); taip pat minimas išminčių aplankymas ir bėgimas į Egiptą (plg. Mt 2, 1–23). Po to didelė spraga iki 12 metų, kai Marija su Juozapu keliauja į Jeruzalę švęsti Velykų, o Jėzus, užuot grįžęs su savo tėvais, užtrunka šventykloje kalbėdamas su įstatymo mokytojais.

Kaip matome, apie Vaikelį Jėzų žinių nedaug, tačiau apie jį galime daug sužinoti žvelgdami į vaikus. Tėvai ir seneliai turi gražų įpratimą stebėti savo vaikus, ką jie daro.

Pirmiausia matome, kad vaikai nori mūsų dėmesio. Jie turi būti mūsų dėmesio centre. Kodėl taip yra? Ar todėl, kad jie yra išpuikę? Ne! Jiems reikia jaustis apsaugotiems. Mums taip pat reikia Jėzų pastatyti į gyvenimo centrą ir suprasti – nors tai gali atrodyti paradoksalu, – kad mums tenka atsakomybė jį saugoti. Jis nori būti mūsų glėbyje, nori, kad juo būtų rūpinamasi, nori sutelkti savo žvilgsnį į mus. Negana to, privalome padaryti taip, kad Kūdikis Jėzus šypsotųsi, būtina parodyti jam savo meilę ir džiaugsmą, nes jis yra tarp mūsų. Jo šypsena yra meilės ženklas, užtikrinantis, kad esame mylimi. Galiausiai vaikai mėgsta žaisti. Žaisti su vaiku reiškia palikus savo logiką įžengti į vaiko logiką. Jeigu norime, kad jam patiktų, kad jis džiaugtųsi, būtina suvokti, kas jam patinka, – nebūti egoistais ir neversti jo daryti to, kas patinka mums. Tai pamoka mums. Jėzaus akivaizdoje esame kviečiami palikti savo autonomijos pretenziją – toks yra problemos branduolys, mūsų autonomijos pretenzija, – idant atgautume tikrąją laisvės formą, kurios esmė yra pažinti Tą, kurį turime savo akivaizdoje, ir Jam tarnauti. Jis, kūdikis, yra Dievo Sūnus, atėjęs mūsų išgelbėti. Jis nužengė tarp mūsų, kad mums parodytų apstaus meilės bei gailestingumo Tėvo veidą. Taigi tvirtai laikykime glėbyje Kūdikį Jėzų ir jam tarnaukime: tai meilės ir ramybės versmė. Šiandien bus gera grįžus į namus nueiti prie prakartėlės, pabučiuoti Kūdikėlį Jėzų, ištarti: „Jėzau, noriu būti nuolankus kaip Tu, nuolankus kaip Dievas“ ir prašyti jo šios malonės.