Diena po dienos vis giliau įžengiame į šventųjų Gailestingumo metų šerdį. Mums einant pro Šventąsias duris Viešpats veda mūsų žingsnius, jis ateina mūsų pasitikti ir visuomet pasilieka su mumis nepaisydamas mūsų nesėkmių ir prieštaringumų. Niekuomet nepaliaukime jautę poreikio gauti jo atleidimą. Kai esame silpni, jo artumas mus stiprina ir leidžia išgyventi tikėjimą su didesniu džiaugsmu.

Šiandien noriu jums kalbėti apie glaudų ryšį tarp gailestingumo ir misijos. Šv. Jonas Paulius II mums primena: „Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą išpažindama ir skelbdama gailestingumą <…> ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo versmių“ (Dives in misericordia, 13). Kaip krikščionys esame pašaukti būti Evangelijos misionieriais. Sužinoję gerą naujieną ar išgyvenę gražią patirtį mes natūraliai siekiame dalytis tuo su kitais. Jaučiame, kad negalime sulaikyti mums duoto džiaugsmo, ir norime jį skleisti. Viduje sukilęs džiaugsmas yra toks, kad verčia mus juo dalytis.

Panašiai turėtų būti, kai sutinkame Viešpatį: džiaugsmas dėl šio susitikimo, dėl jo gailestingumo, dalijimasis Viešpaties gailestingumu. Konkretus ženklas, rodantis, kad iš tikrųjų sutikome Jėzų, yra džiaugsmas, kurį patiriame dalydamiesi tuo su kitais. Tai nėra „prozelitizmas“, tai – dovana: dovanoju tau tai, kas man teikia džiaugsmo. Skaitydami Evangeliją matome, kad tokia buvo pirmųjų mokinių patirtis. Po pirmo susitikimo su Jėzumi Andriejus tuoj pat nuėjo apie tai pasakyti savo broliui Petrui (plg. Jn 1, 40–42), o Pilypas – Natanaeliui (plg. Jn 1, 45–46). Sutikti Jėzų – tai patirti jo meilę. Ši meilė mus perkeičia ir įgalina perteikti kitiems jos duodamą galią. Tam tikra prasme galime sakyti, kad Krikšto dieną kiekvienam iš mūsų buvo suteiktas naujas vardas prie to, kurį mums davė mama ir tėtis; šis vardas yra „Kristoforas“. Mes visi esame „Kristoforai“. Ką tai reiškia? „Kristaus nešėjai“. Šis vardas apibūdina mūsų nuostatą, Kristaus džiaugsmo nešėjo, Kristaus gailestingumo nešėjo nuostatą. Kiekvienas krikščionis yra „Kristoforas“, tai yra Kristaus nešėjas!

Iš Tėvo gaunamas gailestingumas yra teikiamas ne kaip privati paguoda, bet padaro mus įrankiais, kad kiti taip pat galėtų priimti tą pačią dovaną. Yra nuostabi sąsaja tarp gailestingumo ir misijos. Gailestingumo patyrimas daro mus gailestingumo misionieriais, o buvimas misionieriais leidžia mums vis labiau augti Dievo gailestingumu. Todėl atsakingai priimkime tai, kad esame krikščionys, ir įsipareigokime gyventi kaip tikintieji, nes tik tuomet Evangelija galės paliesti žmonių širdis ir atverti jas priimti meilės malonę, priimti šį didį visus apimantį Dievo gailestingumą.