Gražu ir reikšminga tai, kad ši audiencija vyksta Pelenų trečiadienį. Pradedame gavėnios kelionę ir šiandien kalbėsime apie senovinę „jubiliejaus“ instituciją; tai senovinis dalykas, paliudytas Šventajame Rašte. Ypač Kunigų knygoje randame jį aprašytą kaip Izraelio tautos religinio ir visuomeninio gyvenimo viršūnę.

Kiekvieną kartą kas 50 metų „Permaldavimo dieną“ (Kun 25, 9), kai Viešpaties malonės šaukiamasi visai tautai, rago gaudesys skelbė didį išlaisvinimo įvykį. Kunigų knygoje skaitome: „Švęsite penkiasdešimtuosius metus ir paskelbsite laisvę krašte visiems jo gyventojams. Tai bus jums jubiliejaus metai: sugrįšite kiekvienas jūsų prie savo nuosavybės ir kiekvienas jūsų į savo šeimą. <…> Taigi šiais jubiliejaus metais sugrįšite kiekvienas iš jūsų į savo nuosavybę“ (Kun 25, 10. 13). Jei kas buvo priverstas parduoti savo žemę ar savo namus, jubiliejaus metais pagal šiuos nurodymus galėjo juos atgauti; jei kas buvo įsiskolinęs ir, neįstengdamas tų skolų apmokėti, buvo priverstas tarnauti kreditoriui, galėjo surįžti į savo šeimą ir atgauti visą savo nuosavybę.

Tai buvo savotiškas „bendras atleidimas“, sugrąžindavęs visus į pradinę situaciją; visos skolos buvo nurašomos, žemė grąžinama, o Dievo tautos nariai iš naujo galėjo džiaugtis laisve. Tai vyko „šventoje“ tautoje, kurioje potvarkiai, tokie kaip šis jubiliejaus metų nurodymas, buvo skirti kovoti su skurdu ir nelygybe, laiduoti visiems orų gyvenimą ir teisingą žemės paskirstymą, leidžiantį ant jos gyventi ir iš jos pragyventi. Pagrindinė idėja ta, kad žemė nuo pradžių priklauso Dievui ir buvo patikėta žmogui (plg. Pr 1, 28–29), todėl nė vienas negali skelbti žemės savo išskirtine nuosavybe, taip nulemdamas nelygybę. Šiandien galime tai iš naujo apmąstyti; kiekvienas iš mūsų širdyje turėtume pasvarstyti, ar ne per daug turime daiktų. Kodėl neatidavus jų tiems, kurie neturi nieko? 10 procentų, 50 procentų... Sakau: tegul Šventoji Dvasia kiekvieną iš jūsų įkvepia.

Per jubiliejų nuskurdusieji vėl atgaudavo pragyvenimui būtinus dalykus, o praturtėjusieji grąžindavo vargšams tai, ką buvo iš jų paėmę. Tikslas buvo lygybe ir solidarumu grindžiama visuomenė, kurioje laisvė, žemė ir pinigai būtų visiems skirtas gėris, o ne vien nedaugeliui, kaip yra dabar, jei neklystu. Skaičiai apytikriai, tačiau daugmaž 80 proc. turto yra sukaupta žmonių, sudarančių maždaug 20 proc. bendro gyventojų skaičiaus. Primindamas išganymo istoriją sakau: jubiliejaus metai yra tam, kad atsiverstume, kad mūsų širdis galėtų tapti platesnė, dosnesnė, labiau panašėtų į Dievo vaiko širdį, turėtų daugiau meilės. Pasakysiu jums vieną dalyką: jei šis noras, jei jubiliejus nepalies mūsų kišenės, tai nėra tikras jubiliejus. Ar jūs suprantate? Taip parašyta Biblijoje! Popiežius to nesusigalvojo: taip parašyta Biblijoje. Tikslas, kaip jau sakiau, yra visuomenė, grindžiama lygybe ir solidarumu, kur laisvė, žemė ir pinigai tampa gėriu, skirtu visiems, ne tik nedaugeliui. Iš tikrųjų jubiliejaus tikslas buvo padėti žmonėms konkrečiai išgyventi brolybę ir tarpusavio pagalbą. Galėtume sakyti, kad biblinis jubiliejus buvo „gailestingumo jubiliejus“, nes jis buvo išgyvenamas nuoširdžiai siekiant gėrio stokojančiam broliui.

Dievo tautos gyvenimą pagal panašią liniją taip pat valdė kitos institucijos ir kiti įstatymai, kad būtų galima patirti Viešpaties gailestingumą per žmonių gailestingumą. Tuose įstatymuose randame nuorodų, kurios galioja ir šiandien, kurios mus ragina susimąstyti. Pavyzdžiui, biblinis įstatymas nustatė „dešimtinės“ duoklę levitams, kurie buvo atsakingi už Dievo garbinimą ir neturėjo žemės, taip pat vargšams, našlaičiams, našlėms (plg. Įst 14, 22–29). Kitaip tariant, buvo numatyta, kad viena dešimtoji derliaus ar kito darbo vaisių dalis būtų atiduota tiems, kurie buvo beglobiai, prispausti vargo, kad būtų kuriamos santykinės lygybės sąlygos tautoje, kur visi turėjo elgtis kaip broliai.

Buvo taip pat įstatymas dėl „pirmienų“. Kas tai per dalykas? Pirmąja derliaus dalimi, kuri yra vertingiausia, derėjo pasidalyti su levitais ir ateiviais (Įst 18, 4–5; 26, 1–11), neturinčiais laukų, kad ir jiems žemė būtų maitinimosi ir pragyvenimo šaltinis. „Žemė yra mano, o jūs esate ateiviai, tapę mano įnamiais“ (Kun 25, 23). Mes visi esame Viešpaties įnamiai ir laukiame dangiškosios tėvynės (plg. Žyd 11, 13–16; 1 Pt 2, 11), esame pašaukti padaryti gyvenamą ir žmogišką tą pasaulį, kuris mus priima. O kiek daug „pirmienų“ turtingesnieji galėtų duoti vargstantiems! Kiek daug pirmienų! Ne tik pirmienų iš laukų; taip pat iš visų kitų darbo produktų, atlyginimų, santaupų, daugybės kitų dalykų, kurie kartais eikvojami. Šiandien tai daroma. Į Apaštališkąją elemozinariją ateina daug laiškų, kuriuose būna įdėta truputis pinigų: „Tai mano atlyginimo dalis, skirta padėti kitiems.“ Labai gražu. Padėti kitiems, karitatyvinėms institucijoms, ligoninėms, prieglaudoms; šelpti ateivius, svetimšalius ir keliaujančius... Jėzus keliavo per Egiptą.

Būtent šiuo atžvilgiu Šventajame Rašte atkakliai reikalaujama dosniai atsiliepti tiems, kurie prašo paskolos, nedarant šykštuoliškų apskaičiavimų ir nereikalaujant neįmanomų palūkanų. „Jei kas nors iš tavo giminių patektų į skurdą ir taptų tavo išlaikytiniu, turėsi jį paremti. Tegyvena jis su tavimi kaip ateivis ar įnamis. Nereikalauk iš jo iš anksto palūkanų už paskolą ir neišnaudok, bet bijok savo Dievo. Leisk jam gyventi savo namuose kaip broliui. Neskolinsi jam pinigų už palūkanas, neimsi iš jo brangiau už maistą“ (Kun 25, 35–37). Šis pamokymas tebėra aktualus. Labai daug šeimų gatvėje, jos yra lupikautojų aukos! Melskimės, kad šiais Jubiliejaus metais Viešpats iš mūsų širdžių pašalintų troškimą daugiau turėti ir lupikauti; kad vėl taptume didžiadvasiški ir didingi. Kaip daug lupikavimo situacijų tenka matyti, kiek daug kančių ir nerimo turi išgyventi šeimos! Dažnai praradę viltį žmonės gyvenimą baigia savižudybe, nes neįstengia sutvarkyti reikalų ir neturi vilties, kad jiems bus ištiesta pagalbos ranka; jie mato tik ranką, ištiestą palūkanų. Tai sunki nuodėmė. Lupikavimas yra sunki nuodėmė, kuri šaukia Dievo akivaizdoje. O Dievas žada laiminti tuos, kurie ištiesia savo ranką, kad dosniai duotų (plg. Įst 15, 10). Jis atsilygins tau dvigubai, gal ne pinigais, tačiau daugybe kitų dalykų, Viešpats visada grąžins tau dvigubai.

Mieli broliai ir seserys, Biblijos žinia yra labai aiški: drąsiai atsiverti ir tarpusavyje dalytis – tai yra gailestingumas! Jei norime gailestingumo iš Dievo, pradėkime jį praktikuoti. Pradėkime jį praktikuoti tarpusavyje, tarp bendrapiliečių, šeimų, tarp tautų ir žemynų. Taip prisidėsime kurdami pasaulį, kuriame nebus vargšų, kurdami visuomenę be diskriminacijos, grindžiamą solidarumu, dalijimusi tuo, ką turime, skirstant išteklius broliškumo ir teisingumo pagrindu. Ačiū.