Kalbėdami apie dieviškąjį gailestingumą dažnai pasitelkdavome įvaizdį šeimos tėvo, kuris myli savo vaikus, jiems padeda, jais rūpinasi, jiems atleidžia. Būdamas tėvas jis juos moko ir perspėja, kai jie klysta, padėdamas jiems augti gerumu.

Taip Dievas pristatomas pirmajame pranašo Izaijo knygos skyriuje, kur Viešpats, kaip mylintis, tačiau drauge atidus ir griežtas tėvas, kreipiasi į Izraelį kaltindamas neištikimybe ir sugedimu, siekdamas jį grąžinti į teisumo kelią. Štai kaip prasideda tekstas: „Klausykitės dangūs, išgirsk, žeme, nes Viešpats kalba: „Užauginau, išauklėjau vaikus, o jie sukilo prieš mane! Jautis pažįsta savo šeimininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1, 2–3).

Per pranašą Dievas kalba tautai, kaip su kartėliu ir nusivylimu kalba tėvas, išauginęs vaikus, o jie dabar maištauja prieš jį. Net gyvuliai yra ištikimi savo šeimininkui ir atpažįsta juos maitinančią ranką; tačiau žmonės nebeatpažįsta Dievo, jie nebenori jo suprasti. Dievas, nors ir įskaudintas, leidžia kalbėti meilei ir apeliuoja į tų smukusių vaikų sąžinę, kad jie pripažintų savo nuklydimus ir vėl leistųsi būti mylimi. Štai ką daro Dievas! Jis ateina mūsų pasitikti, kad mes leistume jam, mūsų Dievui, mus mylėti.

Tėvo ir sūnaus santykis, kurį pranašai dažnai nurodo, kalbėdami apie Dievo ir jo tautos sandoros ryšį, buvo iškreiptas. Auklėjamoji tėvų misija yra išauginti vaikus laisvėje, išmokyti juos būti atsakingus, idant jie gebėtų daryti gera sau ir kitiems. Tačiau dėl nuodėmės laisvė tampa autonomijos pretenzija, puikybės pretenzija, o puikybė veda į priešpriešą ir iliuziją, kad pakanka savęs paties.

Taip Dievas primena savo tautai: „Jūs nuklydote nuo kelio.“ Meiliai ir gailiai jis sako: „Mano tauta.“ Dievas niekada neatsižada mūsų, esame jo tauta. Netgi blogiausi vyrai, blogiausios moterys, blogiausios tautos yra jo vaikai. Toks yra Dievas: jis niekada neatsižada mūsų, niekada! Jis visada sako: „Eikš, mano vaike.“ Tokia yra mūsų Tėvo meilė; toks yra Dievo gailestingumas. Tai, kad turime tokį Tėvą, suteikia mums vilties, suteikia mums pasitikėjimo. Ši priklausomybė turėtų būti išgyvenama su pasitikėjimu ir klusnumu, suvokiant, kad viskas yra dovana, kylanti iš Tėvo meilės. Vietoj to yra tuštybė, bukumas ir stabmeldystė. Štai kodėl pranašas dabar tiesiogiai kreipiasi į šią tautą griežtais žodžiais, kad padėtų jiems suprasti kaltės sunkumą: „Ai! Nuodėminga tauta! <…> ištvirkę vaikai! Jie paliko Viešpatį, atmetė Izraelio Šventąjį, atsuko jam nugarą“ (Iz 1, 4).

Nuodėmės pasekmė yra kančios būsena, o jos pasekmes jaučia taip pat šalis, kuri tapo nuniokota ir paversta dykuma tokiu mastu, kad Sionas – tai yra Jeruzalė – tampa nebegyvenama. Kur atmetamas Dievas ir jo tėvystė, gyvenimas tampa nebeįmanomas, būtis praranda savo šaknis, viskas atrodo iškreipta ir suniokota. Tačiau netgi šis skausmingas momentas nukreiptas link išganymo. Išbandymas duodamas tam, kad žmonės patirtų tą kartėlį, kuris laukia apleidus Dievą, susidūrus su mirties pasirinkimo tuštuma. Kentėjimas yra neišvengiamas save griaunančio sprendimo padarinys, ir tai turi priversti nusidėjėlį susimąstyti, kad jis taptų atviras atsivertimui ir atleidimui.

Toks yra dieviškojo gailestingumo kelias. Dievas elgiasi su mumis ne pagal mūsų kaltes (plg. Ps 103, 10). Bausmė tampa priemone, raginančia mąstyti. Taip galime suprasti, kad Dievas atleidžia savo tautai, rodo malonę ir negriauna visko, bet visuomet palieka atviras duris vilčiai. Išgelbėjimas apima apsisprendimą klausytis ir leistis atverčiamam, tačiau tai visada išlieka dovana. Todėl Viešpats savo gailestingumu nurodo kelią, ne apeiginių aukų, bet veikiau teisingumo kelią. Kultas kritikuojamas ne todėl, kad jis savaime nenaudingas, bet todėl, kad, užuot pirmiausia reiškęs atsivertimą, jis pretenduoja tapti atsivertimo pakaitalu; jis tampa nuosavo teisumo paieška, įteigdamas klaidinantį įsitikinimą, jog išgelbėjimą nulemia aukos, o ne dieviškasis gailestingumas, kuris atleidžia nuodėmę. Kad aiškiau tai suprastume: kai žmogus suserga, jis kreipiasi į gydytoją; kai žmogus jaučiasi esąs nusidėjėlis, jis kreipiasi į Viešpatį. Jeigu, užuot kreipęsis į gydytoją, žmogus eina pas burtininką, jis nepagyja. Taip pat ir mes dažnai neiname pas Viešpatį, bet mieliau renkamės klaidingą kelią, siekdami nuteisinimo, teisybės ar ramybės be jo. Pranašas Izaijas sako, kad Dievui nepatinka jaučių ir avių kraujas (Iz 1, 11), ypač jei auką atneša rankos, suteptos brolių krauju (Iz 1, 15). Galvoju apie kai kuriuos Bažnyčios aukotojus, kurie ateina ir sako: „Priimkite šią auką Bažnyčiai“, – o tai yra daugybės išnaudotų, menku užmokesčiu pavergtų žmonių kraujo vaisius. Sakyčiau tiems žmonėms: „Pasiimk savo čekį, sudegink jį.“ Dievo tautai, tai yra Bažnyčiai, nereikia nešvarių pinigų, jai reikia širdžių, atvirų Dievo gailestingumui. Reikia artintis prie Dievo švariomis rankomis vengiant pikto, praktikuojant gerumą ir teisingumą. Kaip gražiai pranašas užbaigia: „Liaukitės darę pikta, mokykitės gera daryti. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (Iz 1, 16–17).

Pagalvokite apie daugybę į Europą atvykstančių pabėgėlių, nežinančių kur eiti. Viešpats sako: jei jūsų nuodėmės būtų raudonos it kraujas, jos taps baltos kaip sniegas, išbalintos kaip vilna, o žmonės galės maitintis šio krašto gėrybėmis ir gyventi ramybėje (plg. Iz 1, 19).

Tai yra Dievo atleidimo stebuklas; atleidimo, kurį Dievas kaip Tėvas nori dovanoti savo tautai. Dievo gailestingumas atviras kiekvienam, o pranašo žodžiai šiandien galioja mums visiems, kurie esame pašaukti kaip Dievo vaikai.