Artėjame prie Velykų šventės – svarbiausio mūsų tikėjimo slėpinio. Ką tik išklausyta Jono evangelija aprašo giliai Jėzaus mokinių atmintyje įsirėžusį gestą, kurį jis padarė prieš už mus mirdamas ir prisikeldamas: kojų mazgojimą. Tai buvo toks netikėtas ir sukrečiantis gestas, jog Petras nenorėjo jo priimti. Apmąstykime galutinius Jėzaus žodžius: „Ar suprantate, ką jums padariau? <...> Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“ (Jn 13, 12–14). Taip Jėzus savo mokiniams nurodo eiti tarnystės keliu, kad jie gyventų tikėjimu į jį ir liudytų jo meilę. Jėzus pritaiko sau pranašo Izaijo „Dievo tarno“ įvaizdį. Jis, kuris yra Viešpats, tampa tarnu!

Mazgodamas apaštalams kojas Jėzus atskleidė mums Dievo veikimo būdą ir davė pavyzdį savo „naujo įstatymo“ (Jn 13, 34) mylėti vienam kitą taip, kaip jis mus mylėjo atiduodamas už mus savo gyvybę. Jonas tai pakartoja savo pirmajame laiške: „Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. <…> Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 16–18).

Taigi meilė yra praktinė tarnystė, kurią vykdome vienas kitam. Meilė – tai ne žodis, bet darbas, tarnavimas. Tai nuolankus, tylus ir slaptas tarnavimas, kaip Jėzus pats sakė: „tenežino tavo kairė, ką daro dešinė“ (Mt 6, 3). Šio tarnavimo dalis yra mums Šventosios Dvasios suteiktų dovanų panaudojimas bendruomenės labui (plg. 1 Kor 12, 4–11). Jis taip pat išreiškiamas materia­linių gėrybių dalijimusi nė vieno nepaliekant bėdoje. Dalijimasis ir atsidavimas vargstantiems yra gyvenimo būdas, kurį Dievas rekomenduoja ir ne krikščionims, kaip tikrojo žmogiškumo kelią.

Pagaliau nepamirškime, jog mazgodamas mokiniams kojas ir prašydamas jų daryti tą patį, Jėzus taip pat pakvietė mus išpažinti savo klaidas bei melstis vienam už kitą, jog išmoktume nuoširdžiai atleisti. Prisiminkime šv. Augustino žodžius: „Krikščionio nežemina daryti tai, ką darė Kristus. Kai kūnas pasilenkia prie brolio kojų, tada nuolankumo jausmas širdyje būna sužadinamas arba sustiprinamas, jei toks jau yra <….>. Todėl atleiskime vieni kitiems kaltes ir melskimės tarpusavyje dėl savo kalčių, ir tai tebūnie tarsi kojų mazgojimas“ (In Ioan 58, 4–5).

Meilė, artimo meilė yra tarnystė, pagalba kitiems, tarnavimas kitiems. Daug žmonių savo gyvenimą nugyvena tarnaudami kitiems. Praėjusią savaitę sulaukiau laiško iš žmogaus, kuris man dėkojo už Gailestingumo metus. Jis manęs paprašė už jį melstis, kad galėtų priartėti prie Viešpaties. Šio žmogaus gyvenimas – tai rūpinimasis motina ir broliu: motina jau garbaus amžiaus, pririšta prie lovos, šviesaus proto, tačiau nebegalinti judėti, o brolis – neįgaliojo vežimėlyje. Minėto žmogaus gyvenimas – tai tarnavimas, pagalba. Tai ir yra meilė! Kai pamirštame save ir galvojame apie kitus, tai yra meilė! Kojų mazgojimo pavyzdžiu Viešpats mus moko būti tarnais, maža to: vergais, kaip ir jis tapo vergu dėl kiekvieno iš mūsų. Taigi, mieli broliai ir seserys, būti gailestingiems kaip Tėvas reiškia sekti Jėzų tarnystės keliu. Ačiū.