Pranašo Jeremijo knygos 30 ir 31 skyriai yra vadinami „Paguodos raštu“, nes juose vaizduojamas Dievo gailestingumas, gebantis paguosti liūdinčiuosius ir atverti jų širdis vilčiai. Taip pat ir mes šiandien norime išgirsti šią paguodos žinią.

Jeremijas kalba į svetimą kraštą ištremtiems izraelitams ir pranašauja jiems sugrįžimą į tėvynę. Šis sugrįžimas yra nesibaigiančios Dievo meilės ženklas, Tėvo, kuris neapleidžia savo vaikų, bet jais rūpinasi ir juos gelbėja. Tremties patirtis sukrėtė Izraelio tautą. Jos tikėjimas susvyravo, nes svetimame krašte, be šventyklos, be galimybės garbinti, mačius sunaikintą savo šalį, buvo sunku ir toliau tikėti Dievo gerumu. Mano mintys krypsta į netoliese esančią Albaniją ir į tai, kaip po tiek daug persekiojimų ir naikinimų jai pavyko atsitiesti išlaikant orumą ir tikėjimą. Taip ir izraelitai kentėjo tremtyje.

Kartais ir mes galime pasijusti lyg ištremti, kai vienišumas, kančia, mirtis verčia mus manyti, jog Dievas mus apleido. Kaip dažnai esame girdėję žodžius: „Dievas mane pamiršo“ iš žmonių, kurie kenčia ir jaučiasi apleisti. Kiek daug mūsų brolių ir seserų šiuo metu išgyvena tikrą ir dramatišką tremtį toli nuo savo tėvynės, akyse savų namų griuvėsiai, širdyse baimė ir dažnai, deja, skausmas dėl prarastų mylimų žmonių! Tokiais atvejais galime savęs klausti: kur yra Dievas? Kaip įmanoma, kad vyrus, moteris ir nekaltus vaikus ištiktų tokia didelė kančia? Stengiantis patekti vidun kitais keliais, durys jiems užveriamos. Jie priversti likti pasienyje, nes tiek daug durų ir širdžių lieka užverta. Šiandieniai migrantai, kenčiantys šaltį ir maisto trūkumą, negali patekti vidun ir nesijaučia laukiami. Aš labai džiaugiuosi, kai tik girdžiu ir matau, jog tautos ir valdantieji atveria širdis bei duris! Pranašas Jeremijas pateikia mums pirmą atsakymą.

Ištremta tauta vėl pamato savo tėvynę ir patiria Dievo gailestingumą. Tai didžioji paguodos žinia: Dievas esti ir šiandienėse dramatiškose situacijose, Dievas yra arti ir gelbėja tuos, kurie juo pasitiki. Nevalia pasiduoti nevilčiai, reikia toliau likti įsitikinusiam, kad gėris nugalės blogį, o Viešpats nušluostys mūsų ašaras ir išlaisvins nuo bet kokios baimės. Taigi Dievas meiliai kalba savo tautai Jeremijo balsu: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile. Vėl tave atkursiu, – mergele Izraelio tauta, būsi atgaivinta! Vėl išsipuošusi, būgneliais nešina, žengsi, šoksi linksmuolių ratelyje“ (Jer 31, 3–4).

Viešpats yra ištikimas, jis nepalieka mūsų neviltyje. Dievas myli beribe meile, kurios nesulaiko net nuodėmė, ir jo dėka žmogaus širdis prisipildo džiaugsmo bei paguodos. Pranašas Jeremijas toliau byloja apie guodžiančią svajonę sugrįžti į gimtąją šalį, į Jeruzalę, kreipdamasis į tuos, kuriems tai lemta: „Jie ateis ir džiūgaus ant Siono aukštumų, suplauks prie VIEŠPATIES dovanų: grūdų, jauno vyno ir šviežio aliejaus, avių ir jaučių prieauglio. Patys jie bus kaip gerai laistomas sodas, – turės visko, ko jiems reikia“ (Jer 31, 12).

Džiaugsmingi ir dėkingi sugrįš ištremtieji į Sioną ir šventuoju kalnu kops link Dievo Namų. Taip jie vėl galės siųsti himnus ir maldas Viešpačiui, kuris juos išlaisvino. Šis sugrįžimas į pilnatvės kupiną Jeruzalę apibūdinamas veiksmažodžiu, kuris pažodžiui reiškia „lietis“, „tekėti“. Tauta aprašoma lyg patvinusi upė, besiliejanti link Siono aukštumų, link kalno viršūnės. Toks drąsus vaizdinys pasitelktas aprašyti Viešpaties gailestingumą! Kraštas, kurį tauta privalėjo palikti, pateko į priešų rankas ir buvo nusiaubtas. Tačiau dabar jis vėl atgyja ir naujai sužydi. Ištremtieji patys taps laistomu sodu ir derlinga žeme. Izraelis, Viešpaties sugrąžintas į tėvynę, liudija gyvenimo pergalę prieš mirtį ir palaiminimo pergalę prieš prakeikimą.

Tokiu būdu tauta yra Dievo sustiprinta ir paguosta. Šis žodis svarbus: paguosta! Sugrįžusieji semiasi gyvenimo iš šaltinio, kuris neatlyginamai gaivina. Čia pranašas skelbia džiaugsmo pilnatvę ir Dievo vardu taria: „Nes jų gedulą pakeisiu džiaugsmu, guosiu juos ir džiuginsiu kenčiančius“ (Jer 31, 13).

Psalmėje kalbama, jog jiems sugrįžus į tėvynę, jų veidai nušvito. Tai toks didis džiaugsmas! Šią dovaną Viešpats nori padovanoti ir kiekvienam iš mūsų teikdamas mums atleidimą, kuris mus perkeičia ir sutaikina. Pranašas Jeremijas mums tai paskelbė pavaizduodamas ištremtųjų sugrįžimą kaip simbolį paguodos, kuri dovanojama kiekvieno persikeitusiojo širdžiai. Viešpats Jėzus šią pranašo žinią išpildė. Tikras ir radikalus sugrįžimas iš tremties bei guodžianti šviesa po tikėjimo krizės tamsos Velykų slėpinyje tampa tikrove patiriant visiškai ir iki galo Dievo meilę, gailestingą meilę, kuri teikia džiaugsmą, ramybę ir amžinąjį gyvenimą.