Dievo gailestingumo apmąstymas šiandien mus įveda į Velykų tridienį. Išgyvensime Didįjį ketvirtadienį, Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį kaip galingus momentus, leidžiančius mums vis labiau įžengti į didįjį mūsų tikėjimo slėpinį: mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Per šias tris dienas viskas byloja apie gailestingumą, nes padaro regimą Dievo meilės apimtį. Klausysimės paskutinių Jėzaus gyvenimo dienų pasakojimo. Evangelistas Jonas duoda mums raktą suprasti jų giliausią prasmę: „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jn 13, 1). Dievo meilė neturi jokių ribų. Šv. Augustinas dažnai kartodavo, kad ši meilė eina „iki galo ir be galo“. Dievas iš tikrųjų kiekvienam iš mūsų visiškai atsiduoda ir nieko nepasilaiko sau. Slėpinys, kurį mes garbiname šią Didžiąją savaitę, yra didžioji meilės istorija, kuriai nėra jokių kliūčių. Kristaus kančia tęsiasi iki pasaulio pabaigos, nes tai yra dalyvavimo visos žmonijos kančiose istorija ir nuolatinis buvimas kiekvieno iš mūsų asmeniniame gyvenime. Velykų tridienis yra meilės dramos atminimas, teikiantis mums tikrumą, kad niekuomet neliksime apleisti gyvenimo išbandymuose.

Didįjį ketvirtadienį Jėzus įsteigia Eucharistiją, Velykų pokylyje iš anksto nurodydamas savo auką Golgotoje. Siekdamas, kad apaštalai suprastų meilę, kuria jis gyvena, jis numazgoja jiems kojas, dar kartą pirmuoju asmeniu teikdamas pavyzdį, kaip jie turėtų elgtis. Eucharistija yra meilė, tampanti tarnavimu. Tai aukščiausias Kristaus buvimas, kuriuo jis trokšta pasotinti kiekvieną žmogų, ypač pačius silpniausius, kad įgalintų juos eiti liudijimo keliu tarp pasaulio sunkumų. Ir ne tik tai. Atsiduodamas mums kaip maistas, Jėzus paliudija, kad turime išmokti dalytis šiuo maistu su kitais, kad tai taptų tikra gyvenimo bendryste su stokojančiais. Jis atsiduoda mums ir prašo mūsų, kad pasiliktume Jame ir taip pat darytume.

Didysis penktadienis yra aukščiausias meilės momentas. Jėzaus mirtis, kai jis ant kryžiaus atsiduoda Tėvui, atnešdamas išganymą visam pasauliui, išreiškia meilę, dovanojamą iki galo ir be galo. Meilę, kuri siekia apkabinti kiekvieną ir kuri nė vieno neišskiria. Meilę, kuri sklinda per laiką ir erdvę: neišsemiamą išganymo šaltinį, prie kurio galime semtis visi nusidėjėliai. Jei Dievas parodė mums savo aukščiausią meilę Jėzaus mirtimi, tuomet ir mes atgaivinti Šventąja Dvasia galime ir privalome mylėti vienas kitą.

Galiausiai Didysis šeštadienis yra Dievo tylos diena. Tai turi būti tylos diena, o mes turime daryti visa, kas įmanoma, kad mums ji iš tikrųjų būtų tylos diena, kokia buvo anuo metu: Dievo tylos diena. Jėzus paguldytas kape dalijasi su visa žmonija mirties tragedija. Tai tyla, kuri byloja ir išreiškia meilę kaip solidarumą su visų laikų apleistaisiais, pas kuriuos ateina Dievo Sūnus, užpildydamas tą tuštumą, kurią gali užpildyti tik begalinis Dievo Tėvo gailestingumas.

Dievas tyli, bet tai daro iš meilės. Tą dieną meilė – ta tyli meilė – tampa gyvenimo laukimu prisikėlime. Apmąstykime Didįjį šeštadienį: mums bus naudinga apmąstyti Dievo Motinos, „Tikinčiosios“, tylą – ji laukė prisikėlimo tyloje. Mums Dievo Motina taps Didžiojo šeštadienio ikona. Dažnai mąstyk apie tai, kaip Dievo Motina išgyveno Didįjį šeštadienį – laukdama. Tai meilė, kuri neabejoja, bet viliasi Viešpaties žodžiu, kad jis pasirodytų ir suspindėtų Velykų dieną.

Visa tai yra didis meilės ir gailestingumo slėpinys. Mūsų žodžiai yra skurdūs ir nepakankami tai iki galo išreikšti. Mums gali padėti merginos patirtis, kuri nebuvo labai žinoma, bet parašė aukščiausios vertės puslapius apie Kristaus meilę. Jos vardas Julijona Noridžietė. Ši mergina buvo beraštė, ji turėjo Jėzaus kančios regėjimų, po to tapusi atsiskyrėle tai pavaizdavo paprasta, bet nuoširdžia ir intensyvia kalba nusakydama gailestingosios meilės prasmę. Ji sakė: „Tada mūsų gerasis Viešpats paklausė manęs: „Ar tu laiminga, kad aš kentėjau dėl tavęs?“ Atsakiau jam: „Taip, gerasis Viešpatie, aš Tau labai dėkinga; taip, gerasis Viešpatie, būk palaimintas.“ Tada Jėzus, mūsų gerasis Viešpats, pasakė: „Jei tu laiminga, aš taip pat laimingas. Kentėti dėl tavęs man džiaugsmas, laimė ir amžina garbė; jei galėčiau kentėti dar daugiau, kentėčiau.“ Toks yra mūsų Jėzus, kuris sako kiekvienam iš mūsų: „Jei galėčiau kentėti dėl tavęs dar daugiau, kentėčiau.“

Kokie gražūs šie žodžiai! Jie leidžia mums iš tikro suprasti didžiulę ir begalinę meilę, kuria Viešpats myli kiekvieną iš mūsų. Leiskimės apsiaučiami šiuo gailestingumu, ateinančiu mūsų pasitikti; šiomis dienomis, kai įsmeigiame žvilgsnį į mūsų Viešpaties kančią ir mirtį, priimkime savo širdyse begalinę meilę ir panašiai kaip Dievo Motina Šeštadienį tyloje laukime Prisikėlimo.