Šiandien kartu su jumis norėčiau apmąstyti svarbų gailestingumo aspektą – sutaikinimą. Dievas niekuomet nesiliovė teikęs žmonėms atleidimo: jo gailestingumas jaučiamas iš kartos į kartą. Dažnai galvojame, jog nuodėmės Viešpatį nuo mūsų atitolina. Iš tiesų tai mes nusidėdami nuo jo nutolstame. Jis, matydamas, kad esame pavojuje, dar labiau mūsų ieško. Dievas niekuomet nesutinka, kad žmogus liktų svetimas jo meilei, žinoma, jei žmoguje įžvelgia atgailos dėl padaryto blogio ženklus.

Vien savo pastangomis negalime susitaikinti su Dievu. Nuodėmė iš tiesų reiškia jo meilės atmetimą, kurio pasekmė – užsidarymas savyje bei savęs apgaudinėjimas, neva radome didesnę laisvę bei nepriklausomumą. Nutolę nuo Dievo, mes nebeturime tikslo ir iš šio pasaulio piligrimų tampame „klajūnais“. Dažnai sakome, jog nusidėdami „nusigręžiame nuo Dievo“. Būtent taip ir yra: nusidėjėlis mato tik save ir įsivaizduoja esąs visiškai savarankiškas. Nuodėmė ir toliau didina atstumą tarp mūsų ir Dievo, ir tas atstumas gali virsti bedugne. Tačiau Jėzus ieško mūsų kaip geras ganytojas, kuris nenurimsta, kol neranda prarastos avies, kaip mums skelbia Evangelija (plg. Lk 15, 4–6). Jis atstato tiltą, kuris jungia mus su Tėvu, ir leidžia mums naujai atrasti vaikų orumą. Savo gyvybės auka jis sutaikino mus su Tėvu ir suteikė mums amžinąjį gyvenimą (plg. Jn 10, 15).

„Susitaikinkite su Dievu!“ (2 Kor 5, 20): ankstyviesiems Korinto krikščionims skirtą apaštalo Pauliaus šauksmą su tokia pat jėga ir įsitikinimu galime pritaikyti mums visiems ir šiandien. Susitaikinkime su Dievu! Šis Gailestingumo jubiliejus yra visų susitaikinimo metas. Daug žmonių norėtų susitaikinti su Dievu, tačiau nežino, kaip tai padaryti, jaučiasi neverti ar nenori patys sau to pripažinti. Krikščionių bendruomenė gali ir privalo skatinti nuoširdų sugrįžimą pas Dievą visų, kurie to trokšta. Ypač tie, kurie atlieka „sutaikinimo tarnystę“ (2 Kor 5, 18), yra pašaukti būti paklusniais Šventosios Dvasios įrankiais, kad ten, kur buvo pilna nuodėmės, Dievo gailestingumas taptų apstesnis (plg. Rom 5, 20). Nė vienas neturi būti atskirtas nuo Dievo dėl žmonių sukurtų kliūčių! Būtinai noriu pabrėžti, jog tai liečia ir nuodėmklausius: nekliudykite žmonėms, kurie nori susitaikinti su Dievu. Nuodėmklausys privalo būti tėvu! Jis užima Dievo Tėvo vietą! Jis privalo priimti žmones, ateinančius pas jį, kad būtų sutaikinti su Dievu, ir padėti jiems šiame susitaikinimo kelyje, kuriuo einame. Tai labai graži tarnystė, o ne kankinimo ar tardymo kamera. Ne. Tai Tėvas, kuris žmogų sutinka, priima ir jam atleidžia. Susitaikinkime su Dievu! Visi! Tebūna šie Šventieji Metai palankus laikas naujai atrasti, jog esame reikalingi Tėvo švelnumo bei artumo, ir sugrįžti pas jį visa širdimi.

Dėl susitaikinimo su Dievu patirties atrandame būtinybę susitaikyti ir šeimose, taip pat puoselėdami tarpasmeninius santykius, bažnytinėse bendruomenėse bei palaikydami socialinius ir tarptautinius santykius. Neseniai kažkas pasidalijo su manim mintimi, jog pasaulyje daugiau priešų nei draugų. Aš tikiu, jog tai tiesa. Tačiau privalome statyti susitaikinimo tiltus pradėdami nuo šeimos. Kiek daug brolių ir seserų yra ginčijęsi dėl palikimo ir dėl to susvetimėjo. To neturėtų atsitikti! Šie metai yra susitaikinimo metai, susitaikinimo su Dievu ir tarp savęs! Nes susitaikinimas yra tarnystė taikai, žmogaus teisių pripažinimui, solidarumui bei visų priėmimui.

Todėl priimkime kvietimą susitaikinti su Dievu, kad taptume naujais žmonėmis ir spinduliuotume jo gailestingumą tarp brolių, tarp žmonių.