Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti [email protected]. Ačiū!
PRISTATYMAS
Katechezės apie gailestingumą. Tema „Paguoda motinai (plg. Lk 7, 11–17)“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 831
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Aula Paolo VI Mercoledì, 10 agosto 2016 25. La consolazione per una mamma (cfr Lc 7,11-17)
DATA: 2016-08-10
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 9 (435), 2016, p. 8–9.
BIBLIJOS NUORODA: Lk 7, 11–17
SERIJA: Neeilinis Gailestingumo jubiliejus
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 9 (435), 2016, p. 8–9.
SKIRSNIAI

Popiežius PRANCIŠKUS

Bendrosios audiencijos katechezė
Apie gailestingumą. 25. Paguoda motinai (plg. Lk 7, 11–17)

2016 m. rugpjūčio 10 d.

Girdėta Luko evangelijos ištrauka (Lk 7, 11–17) parodo tikrai didingą Jėzaus stebuklą: jaunuolio prikėlimą iš numirusių. Vis dėlto šio pasakojimo šerdį sudaro ne stebuklas, bet mirusio jaunuolio motinai Jėzaus parodytas švelnumas. Čia gailestingumas reiškiasi kaip didelė užuojauta moteriai, praradusiai vyrą, o dabar lydinčiai į kapus savo vienintelį sūnų. Ši didžiulė mamos kančia sujaudina Jėzų ir įnorina jį padaryti prikėlimo stebuklą.

Įvesdamas į šį įvykį evangelistas pasakoja daug detalių. Prie Naino vartų – tai buvo nedidelis miestelis – susitinka dvi gausios grupės, atvykstančios iš skirtingų pusių ir tarpusavyje neturinčios nieko bendra. Jėzus, įkandin jo mokiniai ir didžiulė minia rengėsi įžengti į miestelį, o tuo metu iš jo išeina laidotuvių procesija, mirusįjį lydi jo motina našlė ir žmonių minia. Prie vartų abi grupės prasilenkia, abi eina savo keliu, ir būtent tuomet šventasis Lukas pažymi Jėzaus jauseną: „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo“ (13–14 eil.). Jėzus veikia skatinamas didžiulės užuojautos: jis paliepia nešėjams sustoti, paliečia neštuvus ir iš didelio gailesčio tai motinai nusprendžia stoti mirties akistaton, galima sakyti, veidas į veidą. Į lemiamą akistatą su ja, veidas į veidą, jis stos ant kryžiaus.

Būtų gera, kad per šį Jubiliejų piligrimai, eidami pro Šventąsias duris, Gailestingumo vartus, atsimintų šį Evangelijos epizodą, įvykusį prie Naino vartų. Kai Jėzus pamatė šią verkiančią motiną, ji įžengė į jo širdį! Prie Šventųjų durų kiekvienas atvyksta atsinešdamas savo gyvenimą su jo džiaugsmais ir kančiomis, planais ir nesėkmėmis, abejonėmis ir baimėmis, idant pristatytų visa tai Viešpaties gailestingumui. Esame tikri, kad prie Šventųjų durų Viešpats pasitinka kiekvieną iš mūsų, atnešdamas ir dovanodamas galingą paguodos žodį: „Neverk!“ (13 eil.). Tai vartai, kur susitinka žmonijos kančia su Dievo užuojauta. Peržengdami šį slenkstį mes įeiname į Dievo gailestingumą; jis visiems kartoja panašiai kaip mirusiam jaunuoliui: „Sakau tau, kelkis!“ (14 eil.). Kiekvienam iš mūsų jis sako: „Kelkis!“ Dievas nori, kad atsistotumėm. Jis sukūrė mus stovinčius ant kojų: štai todėl Jėzaus užuojauta veda į šį gydymo gestą, idant mus išgydytų, o raktinis žodis yra „Kelkis! Stokis ant kojų, tokį tave sukūrė Dievas!“ Stovintį. „Bet, tėve, mes taip dažnai parpuolame.“ – „Nagi, kelkis!“ Toks yra Jėzaus žodis, visada. Žengdami pro Šventąsias duris, stenkimės savo širdyje išgirsti tą žodį: „Kelkis!“ Galingas Jėzaus žodis gali mus iš naujo prikelti iš mirties į gyvenimą. Jo žodis mus atgaivina, duoda viltį, sustiprina nuvargusias širdis, leidžia išvysti pasaulį ir gyvenimą, pranokstantį kančią bei mirtį. Ant Šventųjų durų kiekvienam įrašytas neišsemiamas Dievo gailestingumo lobis!

Paliestas Jėzaus žodžio „numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai“ (15 eil.). Tai labai graži frazė, parodanti Jėzaus švelnumą: „atidavė jį motinai“. Motina atgauna sūnų. Priima jį iš Jėzaus rankų, tampa jo motina antrą kartą, tačiau sūnus, kuris jai grąžinamas, gyvybę gavo jau ne iš jos. Galingo Jėzaus žodžio ir meilės kupino gesto dėka motina ir sūnus įgyja savo tapatybę. Ypač per Jubiliejų motina Bažnyčia priima savo vaikus, atpažindama juose Dievo malonės dovanotą gyvybę. Dėka tos malonės – Krikšto malonės – Bažnyčia tampa motina, o kiekvienas iš mūsų tampame jos vaiku.

Matant grąžintą į gyvenimą ir atiduotą motinai jaunuolį, „visus pagavo baimė, ir jie garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir „Dievas aplankė savo tautą.“ Jėzaus padarytas darbas nėra tik našlei ir jos sūnui skirtas gelbėjimo veiksmas ar tik gerumo gestas tam miesteliui. Per gailestingą Jėzaus pagalbą Dievas ateina pas savo tautą, per tai visa Dievo malonė reiškiasi ir toliau reikšis žmonijoje. Švenčiant šį Jubiliejų – norėjau, kad jis būtų švenčiamas kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje, vadinasi, visose pasaulio bažnyčiose, o ne tik Romoje, – pasklidusi po pasaulį visa Bažnyčia tarsi vienijasi vienoje Viešpatį šlovinančioje giesmėje. Šiandien Bažnyčia taip pat atpažįsta, kad ją lanko Dievas. Todėl artindamasis prie Gailestingumo durų kiekvienas žino, kad artinasi prie gailestingosios Jėzaus Širdies vartų: Jis yra tikrosios Durys, vedančios į išganymą ir atkuriančios mus naujam gyvenimui. Gailestingumas tiek Jėzuje, tiek mumyse yra kelias, prasidedantis iš širdies ir vedantis į rankas. Ką tai reiškia? Jėzus žvelgia į tave, gydo tave savo gailestingumu, sako tau „Kelkis!“, ir tavo širdis tampa nauja. Ką reiškia eiti keliu nuo širdies į rankas? Reiškia, kad su nauja širdimi, Jėzaus išgydyta širdimi galiu vykdyti gailestingumo darbus rankomis, stengdamasis padėti, rūpintis daugeliu, kuriems to reikia. Gailestingumas yra kelias, išeinantis iš širdies ir vedantis į rankas, tai yra į gailestingumo darbus.

Minėjau, jog gailestingumas yra iš širdies į rankas einantis kelias. Širdyje priimame gailestingumą iš Jėzaus, kuris mums dovanoja atleidimą dėl visko, nes Dievas viską atleidžia ir mus pakelia, duoda mums naują gyvenimą ir užkrečia mus savo užuojauta. Nuo tos patyrusios atleidimą širdies ir su Jėzaus užuojauta prasideda kelias link rankų, t. y. prie gailestingumo darbų. Man kartą vienas vyskupas pasakojo, kad savo katedroje ir kitose bažnyčiose jis įrengė dvejas Gailestingumo duris – įeiti ir išeiti. Paklausiau: „Kodėl taip padarei?“ – „Nes vienos durys skirtos įeiti, prašyti atleidimo ir priimti Jėzaus gailestingumą; o kitos – išeiti ir nešti gailestingumą kitiems per mūsų gailestingumo darbus.“ Šis vyskupas yra išmintingas! Mes darykime tą patį kelyje, vedančiame iš širdies į rankas: įženkime į bažnyčią pro Gailestingumo vartus, kad gautume atleidimą iš Jėzaus, kuris mums sako: „Kelkis! Eik, eik!“; o su tuo „Eik!“ – stovėdami ant kojų – išeikime pro išėjimo duris. Tai keliaujanti Bažnyčia: gailestingumo kelias, vedantis iš širdies į rankas. Eikite tuo keliu!