Šiandien norime apmąstyti duonos padauginimo stebuklą. Evangelisto Mato perteikto pasakojimo pradžioje (plg. Mt 14, 13–21) Jėzus tik ką gavo žinią apie Jono Krikštytojo mirtį ir persikelia laiveliu per ežerą „į dykvietę, į vienumą“ (plg. 13 eil.). Tačiau žmonės tai sužinojo ir pralenkė jį eidami pėsti. „Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius“ (plg. 14 eil.) Toks yra Jėzus: visuomet užjaučiantis, visuomet mąstantis apie kitus. Daro įspūdį žmonių ryžtingumas – jie būgštauja, kad bus palikti vieni ir apleisti. Po charizminio pranašo Jono Krikštytojo mirties žmonės patiki save Jėzui, apie kurį pats Jonas sakė: „po manęs ateis galingesnis už mane“ (Mt 3, 11). Taigi minia visur paskui jį seka, jo klausosi ir atneša jam ligonius. Tai matantį Jėzų apima užuojauta. Jėzus nėra bejausmis, jo širdis karšta. Jėzus gali patirti užuojautą. Viena vertus, jis jaučiasi susijęs su ta minia ir nenori, kad jie pasitrauktų; kita vertus, jam reikia vienatvės momentų, maldos, buvimo su Tėvu. Dažnai jis praleidžia naktį melsdamasis Tėvui.

Taip pat ir tą dieną Mokytojas atsideda žmonėms. Jo užuojauta nėra neapibrėžtas jausmas; jis parodo visą valios stiprybę būti su mumis ir mus išgelbėti. Jėzus labai mus myli ir nori būti mums artimas. Atėjus vakarui, jam rūpi pamaitinti visus tuos nuvargusius ir alkanus žmones; jis rūpinasi tais, kurie paskui jį seka. Jis taip pat nori įtraukti į tai savo mokinius ir sako jiems: „Jūs duokite jiems valgyti“ (16 eil.). Jėzus parodo jiems, kad nedaug jų turėtos duonos ir žuvų tikėjimo ir maldos galios dėka galėjo būti padalyta visiems žmonėms. Jėzus daro stebuklą: tai tikėjimo, maldos stebuklas, pažadintas užuojautos ir meilės. Ir taip Jėzus ėmė duoną, „laužė ją ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms“ (19 eil.). Viešpats patenkina žmonių poreikius, tačiau nori, kad kiekvienas iš mūsų konkrečiai dalyvautume jo užuojautoje.

Dabar apsvarstykime Jėzaus palaiminimo gestą: „Jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė“ (19 eil.). Tą patį Jėzus darė per Paskutinę vakarienę; tai tie patys gestai, kuriuos kiekvienas kunigas daro švęsdamas Eucharistiją. Krikščioniškoji bendruomenė gimsta ir nepaliaujamai atgimsta toje eucharistinėje komunijoje. Gyvenimas vienybėje su Kristumi yra kažkas visiškai kito, negu likti pasyviam ir atsiskirti nuo kasdienio gyvenimo, priešingai, jis vis labiau įtraukia mus į santykį su mūsų laikų vyrais ir moterimis, kad mes duotume jiems Kristaus gailestingumo ir dėmesingumo konkretų ženklą. Mūsų švenčiama Eucharistija, kai maitinamės Kristumi, laipsniškai mus taip pat perkeičia į Kristaus kūną ir dvasinį maistą broliams. Jėzus nori pasiekti visus, kad visiems neštų Dievo meilę. Todėl kiekvieną tikintįjį jis daro gailestingumo tarnu. Jėzus pamatė minią, pasigailėjo jos ir padaugino duonos; tą patį jis daro per Eucharistiją. O mes, tikintieji, priimdami eucharistinę duoną, esame Jėzaus raginami tarnauti kitiems su ta pačia užuojauta kaip Jis. Toks yra kelias.

Pasakojimas apie duonos ir žuvų padauginimą baigiamas teiginiu, kad visi pasisotino ir buvo surinkti nulikę gabalėliai (plg. 20 eil.). Kai Jėzus dėl savo užuojautos ir meilės duoda mums kokią nors malonę, atleidžia mums nuodėmes, mus apkabina ir myli – jis tai daro ne pusėtinai, bet iki galo. Taip, kaip įvyko šiuo atveju: visi pasisotino. Jėzus pripildo mūsų širdį ir mūsų gyvenimą savo meilės, savo atleidimo, savo užuojautos. Jėzus įgalina savo mokinius įvykdyti jo paliepimą. Taip jie sužino, kuriuo keliu eiti: jie turi maitinti žmones ir išlaikyti tautą vienybėje; tai reiškia tarnauti gyvenimui ir vienybei. Prašykime Viešpaties, kad jis visuomet įgalintų savo Bažnyčią vykdyti šią šventą tarnystę, kad kiekvienas iš mūsų galėtų būti vienybės įrankis savo šeimoje, darbe, parapijoje ir grupėse, kurioms priklauso, regimas Dievo gailestingumo ženklas, – Jis nė vieno nenori palikti vienatvėje ir varge, kad tarp žmonių įsiviešpatautų bendrystė ir taika, taip pat žmonių bendrystė su Dievu, nes ta bendrystė reiškia gyvenimą visiems.