Mūsų girdėtoje ištraukoje kalbama apie Dievo gailestingumą, įgyvendintą Atpirkimu, tai yra išganymu, kuris mums dovanotas per jo Sūnaus Jėzaus kraują (plg. 1 Pt 1, 18–21). Žodis „atpirkimas“ nedažnai vartojamas, vis dėlto jis yra pamatinės svarbos, nes nurodo patį radikaliausią išlaisvinimą, kurį Dievas galėjo įvykdyti mums, visai žmonijai ir visai kūrinijai. Atrodo, kad šiandienos žmogui nepatinka manyti, kad jis išlaisvintas ir išgelbėtas Dievo įsikišimu; žmogus pasiduoda iliuzijai, jog laisvė esanti galia, leidžianti viską pasiekti. Tačiau iš tikro taip nėra. Kiek daug iliuzijų parduodama laisvės pretekstu ir kiek daug naujų vergovės formų mūsų dienomis sukuriama melagingos laisvės vardu. Daugybė, daugybė vergų! „Darau tai, nes noriu, vartoju narkotikus, nes man patinka, esu laisvas! Darau taip ir anaip.“ Jie yra vergai. Jie tapo vergais laisvės vardan. Visi matėme tokių žmonių, ir jie baigia savo dienas ant žemės. Mums reikia Dievo, kad išlaisvintų mus nuo visokeriopo abejingumo, savanaudiškumo ir pasitenkinimo savimi.

Apaštalo Petro žodžiai labai gerai įprasmina naująjį gyvenimą, į kurį esame pakviesti. Viešpats Jėzus, tapdamas vienu iš mūsų, ne tik priima žmogiškąjį būvį, bet mus ir pakylėja, suteikdamas galimybę būti Dievo vaikais. Jėzus Kristus, nekaltasis Avinėlis, savo mirtimi ir prisikėlimu nugalėjo mirtį ir nuodėmę, išlaisvindamas mus iš jų viešpatavimo. Jis yra tas Avinėlis, kuris buvo už mus paaukotas, kad galėtume priimti naują gyvenimą, susidedantį iš atleidimo, meilės ir džiaugsmo. Tai trys gražūs žodžiai: atleidimas, meilė ir džiaugsmas. Visa tai, ką jis priėmė, buvo taip pat atpirkta, išlaisvinta ir išgelbėta. Iš tikrųjų gyvenimas mums teikia išbandymų, ir kartais dėl to kenčiame. Tačiau tokiais momentais esame kviečiami nukreipti savo žvilgsnį į nukryžiuotą Jėzų, kenčiantį dėl mūsų ir su mumis, ir tai yra tikras įrodymas, jog Dievas mūsų neapleidžia. Niekuomet nepamirškime, kad patirdami vargus ar persekiojimus, taip pat kasdienius kentėjimus, būname nuolat išlaisvinami gailestinga Dievo ranka, – jis mus pakylėja ir veda į naują gyvenimą.

Dievo meilė yra bekraštė: galime rasti vis naujų ženklų, rodančių jo dėmesį mums, o pirmiausia jo norą pas mus ateiti ir mus pasitikti. Visas mūsų gyvenimas, nors paliestas nuodėmės trapumo, yra lydimas mus mylinčio Dievo žvilgsnio. Kiek daug Šventojo Rašto puslapių mums byloja apie Dievo buvimą, artumą ir švelnumą kiekvienam žmogui, ypač mažiausiems, vargšams ir patiriantiems sunkumus! Dievas kupinas švelnumo, jis labai myli mažuosius, silpnuosius, visuomenės atstumtuosius. Kuo didesnis mūsų vargas, tuo daugiau gailestingumo yra į mus nukreiptame Jo žvilgsnyje. Jis jaučia užuojautą ir gailestį mums, nes pažįsta mūsų silpnybes. Jis pažįsta mūsų nuodėmes ir atleidžia mums. Jis visuomet mums atleidžia! Jis toks geras, mūsų Tėvas yra toks geras.

Brangūs broliai ir seserys, atsiverkime Viešpačiui ir priimkime jo malonę, kaip sakoma psalmėje: „nes Viešpaties yra gerumas, ir jis didžiai galingas atpirkti“ (130, 7).