Per šį jubiliejų daug kartų apmąstėme faktą, kad Jėzus atsiveria su ypatingu švelnumu, ir tai yra Dievo artumo ir gerumo ženklas. Šiandien apmąstysime jaudinančią Evangelijos ištrauką (plg. Mt 11, 28–30), kurioje Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu. <…> mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sielai atgaivą.“ Viešpaties kvietimas yra stulbinantis: jis kviečia juo sekti paprastus žmones, prislėgtus sunkaus gyvenimo; jis kviečia sekti žmones, varginamus daugybės rūpesčių, ir žada, kad jie ras atilsį ir atgaivą jame. Šis kvietimas išreikštas liepiamąja forma: „Ateikite pas mane“, „imkite mano jungą“, „mokykitės iš manęs“. Būtų gražu, jei pasaulio lyderiai galėtų taip pasakyti! Pasistenkime suprasti šių pasakymų prasmę.

Pirmasis imperatyvas skamba: „Ateikite pas mane!“ Jėzus kreipiasi į vargstančius ir prislėgtuosius ir pasirodo kaip Viešpaties Tarnas, aprašytas pranašo Izaijo knygoje. Izaijo knygoje sakoma: „Viešpats Dievas man davė iškalbų liežuvį, kad gebėčiau žodžiu stiprinti nuvargusius“ (Iz 50, 4). Tarp gyvenimo išvargintųjų Evangelijoje dažnai minimi vargšai (plg. Mt 11, 5) ir mažutėliai (plg. Mt 18, 6). Turimi omenyje tie, kurie negali kliautis savo ištekliais ar savo svarbiomis draugystėmis. Jie gali pasitikėti tik Dievu. Suvokdami savo pažeminimą ir vargingą būklę, jie žino, jog priklauso tik nuo Viešpaties gailestingumo ir tik iš jo laukia vienintelės įmanomos pagalbos. Jėzaus kvietime jie pagaliau randa atsakymą į savo lūkestį. Tapdami jo mokiniais, jie gauna pažadą rasti visam gyvenimui suraminimą. Šis pažadas Evangelijos pabaigoje išplečiamas visoms tautoms. Jėzus sako apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Atsiliepdami į kvietimą švęsti šių jubiliejinių metų malones, visame pasaulyje piligrimai žengia pro Gailestingumo duris, atviras katedrose ir šventovėse, daugybėje pasaulio bažnyčių, ligoninėse ir kalėjimuose. Kodėl jie žengia pro šias Gailestingumo duris? Kad rastų Jėzų, rastų Jėzaus draugystę, rastų tą atgaivą, kurią duoda vienintelis Jėzus. Šis kelias išreiškia kiekvieno Jėzumi sekančio mokinio atsivertimą. Atsivertimas visuomet reiškia Viešpaties gailestingumo radimą. Tai neturi pabaigos ir yra neišsemiama: Viešpaties gailestingumas yra didžiulis! Taigi žengdami pro šventąsias duris mes išpažįstame, kad „pasaulyje esama meilės, stipresnės už blogį, kuris gaubia žmogų, žmoniją, pasaulį“ (Jonas Paulius II, enciklika Dives in misericordia, 7).

Antrasis imperatyvas sako: „Imkite mano jungą“. Biblinė tradicija pasitelkia jungo įvaizdį ir susieja tai su Sandora, taip nurodydama glaudų ryšį tarp tautos ir Dievo, taip pat klusnumą Dievo valiai, kuri išreiškiama Įstatymu. Jėzus, ginčydamasis su Rašto aiškintojais ir žinovais, savo mokiniams uždeda savo jungą, kuriame Įstatymas įvykdomas. Jis nori juos mokyti atpažinti Dievo valią per jį asmeniškai: per Jėzų, o ne per šaltus įstatymus bei nurodymus, smerkiamus paties Jėzaus. Pakanka paskaityti Mato evangelijos 23 skyrių. Jėzus yra santykio su Dievu centre, jis yra mokinių tarpusavio santykių šerdis ir kiekvieno žmogaus gyvenimo atrama. Taigi priimdamas „Jėzaus jungą“ kiekvienas mokinys įžengia į bendrystę su juo ir tampa jo kryžiaus slėpinio ir jo išganymo dalininku.

Iš čia kyla trečiasis imperatyvas: „Mokykitės iš manęs“. Jėzus pristato mokiniams pažinimo ir sekimo kelią. Jėzus nėra griežtas mokytojas, uždedantis kitiems tokias naštas, kurių pats neneša: tuo jis apkaltino Įstatymo mokytojus. Jis kreipiasi į nuolankiuosius, mažutėlius, vargšus ir stokojančius, nes pats tapo mažas ir nuolankus. Jis supranta varguolius ir kenčiančius, nes pats yra varganas ir skausmo išbandytas. Jėzus, siekdamas išgelbėti žmoniją, nėjo lengvu keliu; priešingai, jo kelias buvo skausmingas ir sunkus. Laiškas filipiečiams mums primena: „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“ Jungas, kurį neša vargšai ir prislėgtieji, yra tas pats, kurį Jėzus nešė prieš juos: todėl šis jungas yra lengvas. Ant savo pečių jis pasiėmė visos žmonijos skausmą ir nuodėmes. Mokiniui priimti Jėzaus jungą reiškia priimti jo apreiškimą: Jame Dievo gailestingumas prisiėmė žmonijos skurdą ir taip visiems atvėrė išganymo galimybę. Kodėl Jėzus gali pasakyti šiuos dalykus? Nes jis tapo viskas visiems, jis yra artimas visiems, patiems vargingiausiems. Jis buvo ganytojas tarp žmonių, tarp vargšų: jis visą dieną su jais dirbo. Jėzus nebuvo kunigaikštis. Bažnyčiai blogai, kai ganytojai tampa kunigaikščiais, tolimi žmonėms, tolimi vargingiausiems: tai ne Jėzaus dvasia. Jėzus peikė tokius ganytojus ir žmonėms apie juos sakė: „Darykite, ką jie sako, bet ne tai, ką jie daro.“

Brangūs broliai ir seserys, mes taip pat patiriame nuovargio ir nusivylimo momentų. Atsiminkime šiuos Viešpaties žodžius, kurie teikia mums tiek daug paguodos ir leidžia suprasti, ar mes savo jėgomis pasitarnaujame geram. Kartais mūsų nuovargis kyla iš to, kad pernelyg pasitikėjome dalykais, kurie nėra esminiai, o nutolome nuo to, kas iš tikrųjų gyvenime reikšminga. Viešpats mus moko nebijoti sekti juo, nes į jį sudėta viltis niekuomet nenuvils. Taigi esame pašaukti mokytis iš jo, ką reiškia gyventi gailestingumu ir būti gailestingumo įrankiais. Gyventi gailestingumu reiškia jausti Jėzaus gailestingumo poreikį, o kai jaučiame atleidimo, paguodos poreikį, tuomet mokomės būti gailestingi kitiems. Kai sutelkiame žvilgsnį į Jėzų, suprantame, kiek kelio mums dar reikia įveikti; tuo pat metu mus užlieja džiaugsmas suvokus, kad einame su juo ir niekuomet nesame vieni. Todėl turėkime drąsos, drąsos! Neleiskime, kad iš mūsų pagrobtų džiaugsmą dėl to, kad esame Viešpaties mokiniai. „Bet, tėve, aš esu nusidėjėlis, kaip galiu tai įgyvendinti?“ – „Leisk, kad į tave žvelgtų Viešpats, atverk jam savo širdį, pajausk į tave nukreiptą jo žvilgsnį, jo gailestingumą, ir tavo širdis prisipildys džiaugsmo, atleidimo džiaugsmo, jei tu prie jo artinsies prašydamas atleidimo.“ Nesileiskime, kad iš mūsų išplėštų viltį gyventi šį gyvenimą su juo, su jo jėga ir jo paguoda. Ačiū.